„Real“ stipriausiu Senajame žemyne tapo net aštuonis kartus ir pagal iškovotus titulus lenkia visus Europos klubus. Tačiau net septynis sykius madridiečiai triumfavo labai seniai – XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. O ir aštuntoji pergalė buvo pasiekta dar tada, kai nė vienas dabartinis „baltųjų“ žaidėjas nebuvo pradėjęs profesionalo karjeros – 1995-aisiais.
Nutraukė sovietų dominavimą
Dėl Prancūzijos sporto dienraščio „l‘Equipe“ įsteigto pereinamojo prizo „Sidabrinio krepšio“, kuris daugiau nei keturis dešimtmečius buvo įteikiamas stipriausiam Europos klubui, krepšininkai pirmą kartą kovojo 1958 metų pradžioje.
Net šešis pirmuosius turnyrus laimėjo SSRS klubai (tris – Rygos ASK, du – Maskvos CSKA, vieną – Tbilisio „Dinamo“), o sovietų dominavimą nutraukė ne kas kitas, o „Real“. Madrido komanda pirmą sykį Europos čempionų taurę iškovojo 1964 metais, o po to visus varžovus pranoko 1965, 1967 ir 1968 metais.
Dar tris titulus „Real“ pridėjo aštuntajame dešimtmetyje: 1974, 1978 ir 1980 metais.
Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai apskritai buvo Ispanijos ir Italijos klubų viešpatavimo laikotarpis. Šių šalių klubai jau tada kviesdavosi legionierių iš JAV ir dėl to įgijo pranašumą prieš pirmuosiuose turnyruose galingiausiai žaidusias SSRS, Bulgarijos, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos komandas, kurioms atstovavo vien šiose valstybėse išugdyti krepšininkai.
Į aukštumas vedė amerikiečiai
Auksiniu laikotarpiu „Real“ smogiamoji jėga buvo du iš JAV atvykę krepšininkai Cliffordas Luykas ir Wayne‘as Brabenderis.
Iš pradžių nei vienas, nei kitas neplanavo užtrukti Ispanijoje ir vertino Madrido klubą tik kaip trumpalaikę stotelę prieš NBA karjerą. Tačiau abu pakeitė planus ir baltuosius marškinėlius vilkėjo visą amžinybę – po 16 sezonų: C.Luykas – nuo 1962 iki 1978 metų, W.Brabenderis – nuo 1967 iki 1983 metų.
Taigi, C.Luykas prisidėjo prie visų septynių tuo laikotarpiu iškovotų „Real“ titulų.
Abu amerikiečiai tvirtai įleido šaknis Ispanijoje. Jie gavo šios šalies pilietybę, žaidė Ispanijos rinktinėje ir, baigę karjerą, liko gyventi šiapus Atlanto. C.Luyko ir W.Brabenderio sūnūs žengė tėvų pėdomis ir taip pat tapo krepšininkais, bet didelių aukštumų nepasiekė. Tiesa, ir Sergio Luykas ir Davidas Brabenderis trumpai atstovavo „Real“ klubui, tačiau supratę, kad tėvams niekada neprilygs, gana anksti baigė sportininko karjerą.
Ilgas pergalių badas
Nuo 1964 iki 1980 metų per 17 sezonų septynis kartus „Sidabrinį krepšį“ iškovojęs Madrido klubas aštuntosios pergalės laukė net pusantro dešimtmečio.
Per šį laikotarpį „Real“ vos kartą (1985 metais) pateko į Europos čempionų taurės finalą ir net ne kiekvieną sezoną gaudavo teisę žaisti stipriausių žemyno klubų varžybose.
Tuo metu Čempionų taurės turnyre kiekviena šalis galėjo registruoti tik vieną klubą, o „Real“ iškovoti kelialapį nebuvo lengva. Ispanijoje reikėjo kovoti su kita labai galinga ekipa „Barcelona“, ir madridiečiams anaiptol ne visada pavykdavo aplenkti amžinuosius varžovus. Šalies čempionais tapdavo tai vieni, tai kiti, todėl Ispanijos atstovai pagrindiniame Europos turnyre nuolat keitėsi.
Naujos „Real“ viltys
1991 metais FIBA pakeitė varžybų sistemą ir pagrindinio žemyno turnyro pavadinimą (Europos čempionų taurė tapo Europos klubų čempionatu), o stipriausioms krepšinio valstybėms leido registruoti daugiau negu vieną komandą.
Ispanijos, Italijos, Prancūzijos lygų lyderiams patekti į stipriausių Europos klubų turnyrą tapo lengviau, bet konkurencija jame padidėjo, todėl rungtyniauti tapo sunkiau.
„Real“ prie tikslo pradėjo artėti, kai į Madrido komandą 1992 metais iš Valjadolido klubo atvyko A.Sabonis.
Jau 1992-1993 metų sezone „karališkasis“ klubas pirmą kartą pateko į finalo ketvertą (pusfinalyje nusileido Limožo CSP komandai), bet 1994-ųjų pavasarį turėjo šiek tiek atsitraukti – ketvirtfinalio serijoje 0:2 pralaimėjo Željko Obradovičiaus treniruojamai Badalonos „Joventut“ ekipai.
Ž.Obradovičius su „žaliais-juodais“ tą sezoną pergalingai nužygiavo iki Europos klubų čempionato finišo, o po vasaros atostogų jau vadovavo „baltiesiems“. Treneris iš Serbijos buvo paskutinė detalė, kurios trūko „Real“, kad vėl atvežtų „Sidabrinį krepšį“ į Ispanijos sostinę.
A.Sabonio triumfas
Auksinis sezonas A.Saboniui, Ž.Obradovičiui ir jų komandai nebuvo paprastas.
Aštuntfinalio grupės varžybose „Real“ laimėjo 9 iš 14 rungtynių ir tarp aštuonių komandų užėmė antrąją vietą, bet penktąją grupės ekipą Tel Avivo „Maccabi“ aplenkė vos vienu tašku. Ketvirtfinalio serijoje „baltieji“ du kartus, tačiau abukart nelengvai nugalėjo Zagrebo „Cibona“ krepšininkus 82:78 ir 82:70.
Visą „karališkojo“ klubo jėgą varžovai pajuto tik Saragosoje surengtame finalo ketverte, kuriame A.Sabonio vedamas „Real“ pasiekė dvi įtikinamas pergales. Pusfinalyje madridiečiai įveikė Limožo CSP komandą 62:49, finale pranoko Pirėjo „Olympiakos“ ekipą 73:61.
Abejų svarbiausių sezono rungtynių rezultatyviausias žaidėjas buvo A.Sabonis. Pusfinalyje lietuvis pelnė 21 tašką ir atkovojo 9 kamuolius, finale įmetė 23 taškus ir atkovojo 7 kamuolius.
Išrinkti naudingiausią finalo ketverto krepšininką buvo nesudėtinga, o kartu su prizą gavusiu A.Saboniu svariausiai prie Madrido ekipos pergalės prisidėjo lietuvių kraujo turintis amerikietis Joe Arlauckas, Ispanijos rinktinės žaidėjai Jose Miguelis Antunezas, Antonio Martinas, Ismaelis Santosas ir Jose Cargolis bei dar sovietmečiu iš Rusijos į motinos tėvynę Ispaniją persikraustęs Jose Biriukovas.
Garsūs treneriai nuvylė
„Europoje laimėjau viską“, - po pergalės finalo ketverte pranešė A.Sabonis ir ramia širdimi išvyko į NBA.
O Madrido klubui vėl prasidėjo juodos dienos. Tiesa, 1996 metais „Real“ dar pateko į finalo ketvertą, bet jame pralaimėjo abejas rungtynes, o po to Europos klubų čempionato ir Eurolygos baigiamajame turnyre nežaidė net pusantro dešimtmečio.
Maža to, „Real“ rezultatai Ispanijos lygoje irgi ne visada buvo pakankamai geri, todėl kelis sezonus Madrido krepšininkams teko kovoti žemesnio rango Europos turnyruose.
Jei „Barcelona“ ir Vitorijos „Laboral Kutxa“ nepraleido nė vieno šiuolaikinės Eurolygos sezono, tai „Real“ buvo ištremtas ir į ULEB taurės turnyrą. Gerai buvo bent tai, kad jame „karališkasis“ klubas numalšino tarptautinių pergalių badą – 2007 metais ULEB taurės finale nugalėjo Vilniaus „Lietuvos rytą“ ir iškovojo antrą pagal svarbą žemyno prizą.
„Real“ vadovybė visą laiką kėlė aukščiausius tikslus, negailėjo pinigų, bet neretai pasukdavo klystkeliais ir pernelyg žavėjosi skambiais vardais. XX amžiuje kone prasčiausiai Madrido komanda žaidė tada, kai jai vadovavo garsiausi ir brangiausi treneriai Božidaras Maljkovičius bei Ettore Messina.
Užtat sirgalių tikėjimą, kad „Real“ gali būti stipriausias, sugrąžino iki tol su elitiniais klubais nedirbęs Pablo Laso, kuriam vadovaujant „baltieji“ pernai po ilgos pertraukos pasiekė Eurolygos finalą, o šiais metais jau pakartojo pernykšį rezultatą ir sekmadienio vakarą bandys padėti auksinį tašką.
Visi „Real“ finalai
1962 m. Tbilisio „Dinamo“ – „Real“ 90:83.
1963 m. Maskvos CSKA – „Real“ 69:86, 91:74, 99:80 (kadangi rungtynės abiejų klubų aikštėse baigėsi vienodu skirtumu, buvo paskirtas papildomas mačas neutralioje arenoje).
1964 m. „Real“ – Brno „Spartak“ 99:110, 84:64.
1965 m. „Real“ – Maskvos CSKA 88:81, 76:62.
1967 m. „Real“ – Milano „Simmenthal“ 91:83.
1968 m. „Real“ – Brno „Spartak“ 98:95.
1969 m. Maskvos CSKA – „Real“ 103:99.
1974 m. „Real“ – Varėzės „Ignis“ 84:82.
1975 m. Varėzės „Ignis“ – „Real“ 79:66.
1976 m. Varėzės „Mobilgirgi“ – „Real“ 81:74.
1978 m. „Real“ – Varėzės „Mobilgirgi“ 75:67.
1980 m. „Real“ – Tel Avivo „Maccabi“ 89:85.
1985 m. Zagrebo „Cibona“ – „Real“ 87:78.
1995 m. „Real“ – Pirėjo „Olympiakos“ 73:61.
2013 m. Pirėjo „Olympiakos“ – „Real“ 100:88.
