Kiemuose ir krepšinio mokyklose kamuolį daužo šimtai jasikevičių – talentingų, darbščių, žaidimui atsidavusių vaikų, rašo „Lietuvos rytas“.
Jie geidžia tapti panašūs į Š.Jasikevičių – auksiniu vadintą įžaidėją, kurio pavardė XXI amžiaus pradžioje buvo tapusi įspūdingų pergalių garantu.
Ispanijos, Izraelio, Graikijos čempionas Š.Jasikevičius dar neturi Lietuvos čempiono titulo, prie kurio dabar turbūt yra arčiau nei 1999-aisiais, kai su Vilniaus „Lietuvos rytu“ LKL finalo serijoje kovėsi prieš Eurolygos čempioną Kauno „Žalgirį“.
Dabar Š.Jasikevičius vilki vaikystės svajonių komandos „Žalgirio“ marškinėlius, o finalo serijoje Kauno komanda žaidžia su šiame etape dar niekada nekovojusiu Klaipėdos „Neptūnu“.
Aštrialiežuvio „Žalgirio“ įžaidėjo geriausi karjeros metai jau praeityje, bet jo pavardė tapo solidaus, protingo ir neįtikėtinai gražaus krepšinio pranaše.
38-erių Š.Jasikevičius privertė į krepšinį žiūrėti kaip į kūrybą, parodė šimtus pergalingų improvizacijos variantų ar matematinį tikslumą aikštėje.
Š.Jasikevičius krepšinio abėcėlės mokėsi Kauno krepšinio mokykloje pas trenerį Feliksą Mitkevičių. Būtent vaikų treneriai geba įžvelgti talentus, galinčius kilti iki žvaigždžių. Bet nė viena Lietuvos krepšinio mokykla pastaraisiais metais neišleidžia krepšininkų, vyrų komandose iš karto tampančių lyderiais. Kodėl?
Reikalavimas – tik laimėti
Vilniaus krepšinio mokyklos treneris 56 metų Gintautas Regina su vaikais dirba tris dešimtmečius. Garsiausias jo auklėtinis – Rimantas Kaukėnas.
G.Regina garsėja ne tik griežtumu, bet ir sugebėjimu išmokyti žaidėjus aikštėje mąstyti.
Štai vienos jo treniruotės vaizdelis. Patyręs specialistas ties baudos aikštele rikiuoja stovus ir aiškina pratimą: apgaulingas žingsnis į kairę, tuomet dvižingsnis į dešinę ir metimas iš po krepšio.
„O kur kamuolys? – klausia. – Darant apgaulingą žingsnį kamuolys turi likti dešinėje. Kodėl? Nes apgaulingas žingsnis privers gynėją užsiimti poziciją jūsų kairėje, todėl kitoje pusėje atsivers kelias po krepšiu. Bet jeigu žengdami apgaulingą žingsnį kamuolį laikysite kairėje, didesnė tikimybė, kad gynėjas jį išmuš.“
Per trisdešimt metų G.Regina išlavino akį pastebėti, kurie vaikai turi galimybių tapti ryškiais krepšininkais. Tačiau dabartinė sistema vaikų trenerių darbą dažnai paverčia niekais, užkirsdama kelią išugdyti individualiai pajėgius žaidėjus.
„Vaikų treneriai priversti galvoti apie komandos rezultatus, o ne apie pavienius žaidėjus. Norint užimti pirmąją vietą, pirmiausia reikia žiūrėti, kaip žaidžia visa komanda. Išėjo taip, kad krepšinio mokyklose dabar daugiau dėmesio skiriama taktiniam rengimui, o ne individualiam meistriškumui.
Pasekmes matome visi: turime daug vidutinio meistriškumo žaidėjų, bet išskirtinių žvaigždučių, koks, pavyzdžiui, šešiolikos metų jau buvo Arvydas Macijauskas, tik vienetai“, – teigė G.Regina.
Vaikų trenerių karjera ir uždarbis tiek valstybinėse, tiek privačiose krepšinio mokyklose priklauso nuo rezultatų Moksleivių krepšinio lygoje. Mokyklų ir komandų reitingai įspraudė į kampą, nepalikdami kito pasirinkimo – tik siekti pergalių.
Treneriams tenka gudrauti
Dėl to, kad komandos pergalės dabar yra pagrindinis kriterijus vertinant trenerio kompetenciją, vaikų ugdymo specialistai Lietuvoje priversti jau mažamečius mokyti skirtingų gynybos sistemų, konstruoti jiems derinius, užuot lavinę individualius gebėjimus.
Sostinės krepšinio mokyklos treneris 52-ejų Algirdas Milonas su vaikais dirba 23 metus. Tarp garsiausių buvusių jo auklėtinių – Simas Jasaitis ir Martynas Gecevičius.
Kalbėdamas apie bėdas, trukdančias vaikų treneriams ugdyti krepšinio asmenybes, A.Milonas remiasi madas Europoje diktuojančių šalių pavyzdžiu.
„Ispanijoje, buvusiose Jugoslavijos šalyse treneriai vaikams iki tam tikro amžiaus neleidžia statyti užtvarų.
Tokiu atveju individualus žaidimas daug reikšmingesnis nei komandinis“, – teigė A.Milonas.
„Lietuvos ryto“ trenerio asistentas 40-metis Arvydas Gronskis – buvęs Vilniaus „Sakalų“ įžaidėjas – tvirtina, kad pastaraisiais metais šalies krepšinis jaučia ne tik pajėgių įžaidėjų stygių.
Anot jo, apskritai trūksta išskirtinių talentų bet kurioje pozicijoje. Be Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno, mėginančių užkariauti NBA, ryškių jaunų krepšininkų pastaraisiais metais Lietuvos krepšinyje neatsirado.
„Pajėgiausiose Europos komandose žaidžia vos vienas kitas lietuvis. Jonas Mačiulis, Linas Kleiza, S.Jasaitis ar Mantas Kalnietis – jau vyresnės ar vidurinės kartos krepšininkai, todėl Malagos „Unicaja“ puolėjas Mindaugas Kuzminskas yra vienintelis jaunosios kartos atstovas, šį sezoną atstovavęs žinomam užsienio klubui“, – pažymėjo A.Gronskis.
„Lietuvos ryto“ trenerio asistentas penkerius metus dirbo Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje, todėl iš vidaus pažįsta vaikų krepšinio virtuvę. A.Gronskis ir pats yra patyręs, kad pergalės – svarbiausias tikslas dirbant su jaunais žaidėjais. Situacijos, kai vaikų treneriai dėl to apeidavo taisykles, buvo nuolatinės.
„Pavyzdžiui, jei per rungtynes būdavo draudžiama aikštės gynyba, gudraudavome: sakydavome, kad tai – asmeninis spaudimas, tik padedant komandai.
Mažiems vaikams sunku kamuolį nuo tritaškio linijos perduoti po krepšiu, todėl taikyti aikštės gynybą lengviau.
Bet, pavyzdžiui, Ispanijos vaikų treneriai gudrauti nemėgina. Jie vaikų net nemoko tokių dalykų – pasikliauja žaidimu vienas prieš vieną“, – pasakojo A.Gronskis.
Taip yra dėl to, kad ispanai vaikų treneriai nejaučia tokio spaudimo laimėti net savo kieme.
„Vaikų treneriai Lietuvoje įsprausti į rėmus būtinai laimėti. Jei nelaimės, iš jų gali atimti vaikus, jie gali netekti darbo, nes nepasiekė rezultato. Jei augini asmenybę, rezultatas bus aiškus tik tada, kai išleisi kartą, – žaidėjas atsiskleis vyrų krepšinyje arba ne.
Bet dabar rezultato norima išsyk: baigėsi sezonas, nelaimėjai čempionato, ir eik lauk. Niekas nevertins to, kad gal augini būsimąją žvaigždę“, – sakė A.Gronskis.
Kur pradingsta talentai?
Vaikų krepšinio specialistams ramybės neduoda ir dar vienas dalykas – vaikai žaidžia pernelyg daug rungtynių.
Pavyzdžiui, kai kurios mergaitės, kurių į krepšinį ateina mažiau nei berniukų, per savaitę turi net devynerias rungtynes. Tai – kraštutinumas, tačiau vidurkis taip pat nėra džiuginantis: trejos ar ketverios rungtynės. Mat jauni krepšininkai atstovauja kelioms komandoms, žaidžia keliose lygose.
„Per daug rungtynių trukdo žaidėjui tobulėti. Juk krepšininkas turi ir atsigauti po krūvių, ir skirti dėmesio individualiam meistriškumui.
Bet kai tenka žaisti po kelerias rungtynes per savaitę, kyla klausimas, kada vaikui treniruotis“, – retoriškai klausė G.Regina.
Kokybiškų treniruočių stygius atsiliepia žaidėjo gebėjimams.
Treneriai nebegali skirti laiko elementariems technikos elementams šlifuoti. Per retas treniruotes dėmesys skiriamas taktikai, o, pavyzdžiui, metimo technikai tobulinti laiko dažnai pristingama.
Pereinamuoju laikotarpiu – jaunam krepšininkui žengiant pirmuosius žingsnius vyrų krepšinyje – spragos iš karto atsiveria.
„Jauni gynėjai turi bėdų dėl kamuolio varymo ir perdavimo. Tai dėl to, kad jie nepakankamai treniravosi. Blogai, kai rungtynės tampa treniruotėmis. Rungtynių skaičius negali nustelbti treniruočių skaičiaus“, – įsitikinęs A.Gronskis.
Yra ir atvirkštinė bėda – pereinamuoju laikotarpiu iš vaikų į vyrų krepšinį paaugliai nebeturi varžybų.
Dvyliktokų čempionatas nerengiamas. Ne visi aštuoniolikamečiai jau randa vietą žemesnių lygų vyrų komandose, todėl kai kurie jų metus išvis neturi varžybų.
Apibendrinant šias dvi vaikų ir jaunimo krepšinio bėdas – spaudimą siekti komandinių pergalių, dėl to anksti pradedant taikyti taktikos elementus ir treniruotis trukdantį didelį rungtynių skaičių – lengva paaiškinti, kodėl jaunimo komandų įžaidėjai vyrų krepšinyje pradingsta.
Marius Prekevičius, Rolandas Alijevas ir Gediminas Navickas buvo 2005 metais pasaulio jaunimo (iki 21 m.) čempione tapusios rinktinės įžaidėjai, Vytenis Čižauskas – 2011-aisiais pasaulio jaunimo (iki 19 m.) čempionatą laimėjusios rinktinės įžaidėjas, Žygimantas Janavičius – 2006-ųjų Europos jaunių (iki 18 m.) vicečempionų įžaidėjas, 2008 m. Europos jaunimo (iki 20 m.) vicečempionų rinktinėje su Ž.Janavičiumi buvo kitas įžaidėjas Šarūnas Vasiliauskas, 2008 m. Europos jaunių (iki 18 m.) vicečempionų rinktinės įžaidėjas buvo Augustas Pečiukevičius.
Visi jie buvo laikomi perspektyviais „pirmaisiais numeriais“ ir galimais Š.Jasikevičiaus įpėdiniais, bet vyrų krepšinyje nė vienas kol kas neatsiskleidė tiek, kad būtų aiškus lyderis.
Vieniems koją kišo traumos, kitiems – netinkamas gyvenimo būdas, bet pagrindinė priežastis ta pati – išmokyti žaisti komandinį krepšinį ir išaugę vaikiškus marškinėlius jie neįstengė tapti solistais, duodančiais toną visai ekipai.
Nebijojo imtis iniciatyvos
Š.Jasikevičiui buvo 23-eji, kai 1999 metų Europos čempionato Prancūzijoje ketvirtfinalyje jis ėmėsi iniciatyvos mesti lemiamą metimą. Jis buvo netaiklus, ketvirtfinalį laimėjo ispanai, o to čempionato favorite vadinta Lietuva liko kitoje pusėje sienos, už kurios buvo dalijami medaliai.
Paskutinį metimą tąsyk turėjo mesti ne Š.Jasikevičius – per minutės pertraukėlę buvo suplanuota lemiamą ataką rengti kitaip, bet Lietuvos rinktinės įžaidėjas, matydamas, kad baigia tiksėti paskutinės sekundės ir nuo kamuolio besislapstančius komandos draugus, pats ėmėsi iniciatyvos.
Š.Jasikevičiui buvo 24-eri, kai 2000-ųjų Sidnėjaus žaidynių pusfinalyje su JAV rinktine jis paleido paskutinį tritaškį. Į lanką atsitrenkęs kamuolys sudaužė į šipulius lietuvių svajonę žaisti finale.
Lietuvos rinktinės trenerio Jono Kazlausko paskelbtame išplėstiniame šių metų komandos sąraše – šeši įžaidėjai: M.Kalnietis ir penki jauni krepšininkai.
„Jauni“ – sąlyginis terminas, mat Sopoto „Trefl“ gynėjui Š.Vasiliauskui, Prienų „TonyBet“ įžaidėjui Ž.Janavičiui, Brėmerhafeno „Eisbaren“ gynėjui Adui Juškevičiui – 25-eri, Alytaus „Dzūkijos“ gynėjui Pauliui Dambrauskui – 23-eji, Mariui Grigoniui iš ispanų „Huesca“ – 20.
Trys iš šių krepšininkų vyresni už tuometį Š.Jasikevičių čempionate Prancūzijoje ar Sidnėjuje.
P.Dambrauskas – tokio pat amžiaus, kokio Šaras buvo, kai metė lemiamą metimą per ketvirtfinalio rungtynes su ispanais.
Ar nors vienas į šalies rinktinę kviečiamų įžaidėjų, išskyrus, žinoma, 27-erių M.Kalnietį, kuris pastaraisiais metais apskritai nėra tikras „pirmasis numeris“, išdrįstų imtis iniciatyvos Lietuvos rinktinei lemiamų rungtynių lemiamu momentu? Atsakymas akivaizdus.
Š.Jasikevičiui buvo aštuoniolika, kai jis laimėjo pirmąjį svarbų titulą – 1994-aisiais Tel Avive tapo Europos jaunimo čempionu. Auksinę jaunimo rinktinę tąsyk treniravo dabartinis vyrų komandos treneris J.Kazlauskas – tuometis Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius.
Aštraus liežuvio ir ne mažiau aštraus charakterio kauniečiui Š.Jasikevičiui nuo mažens patiko vadovauti. Vaikystėje jis atiminėjo ledus iš vyresnių berniukų, kūrė savo taisykles komandose, kuriose žaidė. Vien ko vertas jo gebėjimas prikalbinti ekipos draugus lėčiau bėgti krosą per fizinio rengimo treniruotes, mat pats bėgti pritingėdavo!
Tačiau meilė krepšiniui, analitinis protas, staigus situacijos aikštėje įvertinimas ir drąsa priimti sprendimus net prieštaraujant treneriui timptelėjo Šarą į Europos elitą. Nors žaisdamas pozicijoje, kurioje reikia dirbti bene daugiausia, jis ne visada pervargdavo: gintis nemėgo visą karjerą, o lėkti per aikštę iš paskutiniųjų jam, matyt, atrodo visiška nesąmonė.
Krosas patinka retam krepšininkui. Dabartiniam jaunimui bėgimas irgi ne prie širdies.
Bėda ta, kad šiuolaikiniai vaikai apskritai nebenori aikštėje sunkiai dirbti. Ir tai yra dar viena priežastis, dėl kurios pastaraisiais metais neatsiranda ryškių jaunų lyderių, ypač įžaidėjų.
Vaikai – vis mažiau sportiški
„Dabartiniai vaikai – kitokie nei gimę anksčiau. Jaunesni – ne tokie sportiški, tingesni“, – rėžė „Lietuvos ryto“ trenerio asistentas A.Gronskis.
Gaudynes, slėpynes ir kvadratą kiemuose pakeitė kompiuteriniai žaidimai, todėl šiuolaikiniai krepšinio mokyklų pradinukai dažnai neturi elementarių sporto pradmenų.
„Turėjau 1985-aisiais gimusių vaikų grupę. Atėję pas mane jie jau mokėjo žaisti kvadratą, mielai darydavo atsispaudimus ir atsilenkimus.
Vėliau subūriau 1995-aisiais gimusius berniukus ir jie jau buvo kitokie. Pavyzdžiui, kvadratas jiems buvo nežinomas žaidimas – jie jau ne taip gaudė kamuolį, ne taip jį perduodavo“, – pasakojo A.Gronskis.
„Šiuolaikiniai vaikai aikštėje nebe tokie kūrybingi kaip vyresni žaidėjai, – pastebėjo ir G.Regina. – Todėl surasti tikrą įžaidėją nėra lengva. Juolab kad retas nori aikštėje būti mažiau matomas – visiems labiau norisi mesti.
Man teko dirbti su P.Dambrausku. Mačiau jį kaip įžaidėją, bet jis spyriojosi – labiau norėjo būti „antrasis numeris“.
Galiausiai vis dėlto pakluso, o dabar jau stovi ant Lietuvos rinktinės slenksčio.“
Ne krepšinio mokyklų, ne vaikų trenerių ir net ne sistemos bėda, kad talentingų jaunų įžaidėjų vis mažiau, – įsitikinęs dar vienas vaikų treneris A.Milonas.
„Didžiausia bėda – patys vaikai, nes tik nedaugelis nori ir sutinka aikštėje sunkiai dirbti. Įžaidėjas – ne tas krepšininkas, kuris pelno daugiausia taškų. Jis labiausiai turi dirbti dėl kitų“, – sakė A.Milonas.
Būti Š.Jasikevičiumi nereiškia tobulai atlikti paprasčiausią derinį du prieš du, tam neužtenka kiaurai matyti aikštę ar turėti skardų balsą. Netgi būti kompanijos siela nėra svarbiausia. Būti Š.Jasikevičiumi reiškia analizuoti, atspėti, pamatyti, nebijoti.
„Tai prigimtinės savybės ir jas sunku išugdyti“, – neslėpė G.Regina. Bet ugdyti ateities lyderius – vienas svarbiausių tikslų. Š.Jasikevičius šią vasarą nebekviečiamas į pasaulio čempionate Ispanijoje žaisiančią Lietuvos rinktinę.
Treneris J.Kazlauskas, jau galvodamas apie 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes, nutarė duoti šansą M.Kalniečiui ir penkiems oficialiose varžybose su rinktine nežaidusiems jauniems įžaidėjams.
Ugdyti talentus – ne rinktinės trenerių užduotis, tačiau išspręsti kylančias bėdas dėl talentingų žaidėjų stygiaus gali tik bendra Lietuvos krepšinio strategija.
