Tiesa, išsamesni tyrimai išsklaidė visas grėsmingas prognozes, bet akies traumą R.Seibučiui kurį laiką krepšinio aikštelėje primins neįprastas aksesuaras.
„Turėsiu rungtyniauti su apsauginiais akiniais“, – portalui lrytas.lt sakė R.Seibutis, kuris viliasi pilna jėga sportuoti bent po savaitės. Gydytojai dar neskuba prognozuoti tikslaus krepšininko sugrįžimo.
„Lietuvos ryto“ žaidėjas nėra iki galo susipažinęs su situacija, bet tikisi, kad žaisti su akiniais iki karjeros pabaigos, kaip tai darė NBA legenda Kareemas Abdul-Jabbaras, neprireiks.
„Tikiu, kad taip bus ne iki gyvenimo pabaigos, – vylėsi R.Seibutis. – Manau, kad čia psichologinis dalykas. Jei akis sveika, akinių nebereikia, bet viskas priklauso nuo to, ar psichologiškai esi pamiršęs tą įvykį.“
2012 metais prieš atranką į olimpines žaidynes Lietuvos rinktinės treniruotėje R.Seibučiui lūžo skruostikaulis. Grįžęs į rikiuotę keletą rungtynių jis turėjo žaisti su specialia apsaugine kauke.
„Žaisti su svetimkūniu ant veido – nepatogu. Rungtyniavau su kauke tik dėl to, kad reikėjo“, – pripažino R.Seibutis, kuris neketina sekti „New York Knicks“ puolėjo Amare‘o Stoudemire‘o pavyzdžiu ir ateityje žaisti su akiniais.
Nors akiniai sudarys diskomfortą, R.Seibutis džiaugiasi, kad pavyko išvengti baisesnių traumos padarinių.
„Ir taip viskas man baigėsi dar pakankamai laimingai. Gydytojai sakė, kad galėjo būti dar blogiau. Aišku, ne iki galo išsigydžius nereikia prisišnekėti, tačiau esu laimingas, kad patekau į tą laimingesniųjų būrį“, – atsiduso R.Seibutis.
Po traumos R.Seibučiui gydytojai keletą dienų liepė ilsėtis namuose, kad akies dar labiau nepažeistų saulės spinduliai, vėjas ar kiti dirgikliai. Taigi po skaudaus pralaimėjimo LKL pusfinalyje „Žalgiriui“ R.Seibučiui dienas teko leisti tarp keturių sienų.
– Tokia situacija nevarė iš proto? – lrytas.lt paklausė R.Seibučio.
– O kaip jums atrodo? (Šypsosi.).
– Tai kaip bandėte vaikyti tas blogas mintis?
– Stengiausi negalvoti. Aišku, buvo labai sudėtinga, bet svarbiausia, jog buvau ne vienas, o su šeima. Juolab, kai namuose yra mažas lėliukas... Stengiausi kaip įmanoma greičiau tai pamiršti, bet visko nepamirši. Yra kaip yra.
– Kiek laiko turėjote ilsėtis namuose?
– Tai truko keturias dienas. Turėjau kiek įmanoma ilgiau miegoti, nejudinti tos akies. Svarbiausia buvo kuo daugiau poilsio ir vengti dirgiklių akiai.
– Ką dabar sako gydytojai?
– Pirmadienį buvau pas gydytoją. Sveikstu. Nereikia skalpelio įsikišimo ar siuvimo. Apsieiname be to. Kol kas tokios žinios. Jos – gan geros. Tik tiek, kad akis nėra pilnai užgijusi – žaizdelė neužsitraukusi. Bet šiaip, viskas gerėja.
– Kada galėsite grįžti į aikštę?
– Dar tiksliai neaišku. Labai tikiuosi, kad užteks savaitės. O kaip čia bus, tik Dievas težino. Kol kas galiu treniruotis tik labai minimaliu krūviu – minti dviratį ar atlikti specifinius fizinius pratimus, kurie nereikalauja didelio krūvio.
– Ar jau galite pilnai matyti dešiniąja akimi?
– Dar kol kas ne.
– Ar iš tiesų iš pradžių buvo taip blogai, kad iškilo grėsmė ateityje daugiau nieko nebematyti sužeista akimi?
– Visada yra kažkokios tikimybės. Dėl to ir reikia išsigydyti. Akis yra labai jautrus ir svarbus organas. Tikiu, kad tos grėsmės nėra ir galbūt jos net ir nebuvo. Tiesiog visada yra kažkoks procentas apsidraudimo.
– O kai akį susižeidėte rungtynių metu, ar galėjote ja ką nors matyti?
– Beveik negalėjau.
– Galbūt dėl sužeistos akies vėliau prametėte iš po krepšio greitos atakos metu?
– Užsiklijuokite vieną akį ir pabandykite mesti. Pasakysite, kaip jums atrodo (Juokiasi.). Jei būčiau gerai matęs, manau, būčiau pataikęs. Yra kaip yra. Treneriai klausė, ar galiu padėti komandai. Pasakiau, kad šiuo metu šimtu procentų nesu sveikas, bet buvo nuspręsta, kad galėčiau padėti. Pirmiausia, pasitikėjimą stengiausi pateisinti žaidimu gynyboje. Tikiu, kad momentais tai neblogai pavyko. Bet krepšinis nėra vien gynyba. Tikiu, kad manęs pritrūko puolime.
– Daktarai nestabdė? Galbūt prašė nerizikuoti?
– Tuo momentu stengiausi apie tai negalvoti. Ir pats norėjau, adrenalinas daro savo.
– Ar vėliau per akį netyčia trinktelėjęs J.Palaciosas atsiprašė jūsų?
– Iš pradžių pats nemačiau, kas man ten pataikė. Tik po to J.Palaciosas pasakė, kad greičiausiai tai padarė jis. Aišku, atsiprašė, bet kas iš to – gi netyčinis epizodas.
– Vieną kartą sulaužė skruostikaulį, šį kartą smarkiai sužeidė akį. Panašu, kad jums smarkiai nesiseka su netradicinėmis traumomis.
– Yra kaip yra. Bet jei bijosi, geriau ir neik. Vienam vienas, kitam kitas. Dėl tų traumų neatspėsi, kas bus ryt ar poryt.
