Jis daug kur pirmasis pralaužė ledus.
Prieš 25 metus Š.Marčiulionis pirmasis ne tik iš lietuvių, bet ir buvusių SSRS krepšininkų pravėrė NBA duris, o neužilgo pirmasis Vilniuje įsteigė privačią krepšinio akademiją ir tapo pirmuoju Lietuvos krepšinio lygos (LKL) prezidentu.
Kartu su Arvydu Saboniu jis du kartus užtempė Lietuvos rinktinę ant olimpinės garbės pakylos Barselonoje ir Atlantoje, įmetė 32 taškus į serbų krepšį skandalingame 1995-ųjų Europos čempionato finale Atėnuose, kol galiausiai sulaukęs vos 32-ejų buvo priverstas baigti karjerą.
Jo prasiveržimus krepšinio aikštelėse anksčiau laiko sustabdė sąmoningas pasirinkimas. Po dar vienos kelio operacijos iki galo nepasveikęs prieš 1996-ųjų olimpiadą Š.Marčiulionis vėl vilkosi Nr.13 paženklintus marškinėlius su užrašu „Lietuva“, tiesiog neįsivaizduodamas, kad galėtų pasielgti kitaip.
„Aišku, tai sutrumpino karjerą, bet nėra ko gailėtis. Visų milijonų neuždirbsi“, – prisipažino Seulo olimpinis čempionas, įpratęs kautis su varžovais ne tik krepšinio aikštelėse, bet ir kietai ginti visuomet savitą požiūrį į gyvenimą.
Jubiliejaus proga Š.Marčiulionis „Lietuvos rytui“ prisiminė svarbiausias savo karjeros dienas.
– Diena, kai teniso raketę išmainėte į kamuolį?
– Zita (sesuo – Red.) vis nutempdavo už rankos į teniso treniruotes. Jas lankiau gal ketverius metus. Kelis kartus tapau Lietuvos vaikų čempionu, kol sykį mane išsiuntė į konkursą Donecke.
Ten pirmiausiai įvertino mūsų techniką ir fizinį pasirengimą. Buvau pirmas pagal fizinius testus, bet kamuoliuką į sienelę mušiau taip siaubingai abiem rankomis, kad net neleido dalyvauti varžybose.
Kai grįžom namo, netrukus viename teniso žurnale pasirodė straipsnis: ką veikia treneriai, kad toks fiziškai stiprus vaikis taip nemokšiškai valdo raketę?
Tėvai pasitarė ir nusprendė, kad geriau pereisiu į krepšinį. Taip nuo 1974 m. kovo 9-osios pradėjau lankyti krepšinį Kauno mokykloje. Buvau beveik dešimties - toks jau peraugęs vaikis pradėjau rimtai treniruotis.
Bet tenisas visam gyvenimui liko širdyje. Kai žaidžiau NBA, Amerikoje teko susipažinti su ne viena šio sporto žvaigžde. Kelis kartus švenčiau Naujus metus su Bradu Gilbertu (buvusi ketvirtoji pasaulio raketė iš JAV – Red.) , svečiavausi namuose ir pas Andre Agassi (aštuonis „Grand Slam“ turnyrus per karjerą laimėjęs JAV tenisininkas – Red.).
Su Bradu iki šiol palaikom gerus ryšius, ir jis net yra pažadėjęs atvažiuoti į Lietuvą. Jis būtų tikrai labai įdomus pašnekovas visai mūsų teniso bendruomenei.
Neėmiau raketės į rankas gal 18 metų, bet pirma meilė tikrai nerūdija (juokiasi).
Jau devynerius metus kiekvieną vasarą organizuojam „Dubingiai Open“ turnyrą. Tenise sutikau labai smagius žmones, su kuriais visuomet įdomu. Tai puikus pavyzdys, kaip skirtingų sluoksnių ir finansinių galimybių žmonės gali rasti bendrą kalbą.
– Diena, kai buvęs „Statybos“ treneris Rimas Endrijaitis pakvietė į Vilnių, užrašęs savo telefoną ant troleibuso bilietėlio?
– Tą numerį iki šiol prisimenu – 66 18 58 (juokiasi). „Paskambinsi, Jurkus tau padės“, – sako.
Išvažiavau iš Kauno, nes ten manęs niekam nereikėjo. Niekas nei kvietė, nei laukė.
Stovėjau Vilniaus geležinkelio stotyje su dviem krepšiais – vienas prigrūstas obuolių, kitas – su sportine apranga. Sveika, sostine!
Apgyvendino mane bendrabučio ketvirtame aukšte kartu su tikrais statybininkais. Puikiai išmokau pagal triukšmą atskirti, kada jiems avanso ir algų diena. Žinojau, kas yra blakės ir pelytės.
Bet jokios kitos pagundos nelipo, nes turėjau griežtą savo trajektoriją: rytinė treniruotė, mokslai, ir vėl krepšinis.
Man tuomet pilnai pakako ir tos studentiškos romantikos: virduliukas, bulkutė už tris kapeikas, "Daktariška" dešrytė, pomidoriukas.
Paskui tapau šeštos kategorijos šaltkalviu gazifikacijos valdyboje: pusė algos likdavo man, o kitus 55 rublius reikėdavo atiduoti treneriui. Tėvams net nesakiau, kad dar gaunu ir stipendiją – duodavo dar 50 rublių.
Pinigų netrūko, todėl gyvenimas buvo gražus.
– Diena, kai patikėjote, jog būsite ne krepšininku, o žurnalistu?
– Tie mano žurnalistikos mokslai Vilniaus universitete prasidėjo viražais.
Stodamas išlaikiau kūrybinį egzaminą, o lietuvių raštu teko rašyti laisvą temą – „Tarybinių tautų draugystė kaip plienas tvirta“. Galvojau, kad papilstysiu nesunkiai, bet pritrūko fantazijos (juokiasi).
Tą darbą taisė Marcelijus Martinaitis, ir gavau neigiamą pažymį. Tiesiogiai nepapuoliau į žurnalistiką, todėl teko stoti į kitą specialybę, laikyti matematikos egzaminą, nes taip buvo lengviau aplinkiniu keliu vėl grįžti į žurnalistiką. Bet tie sunkumai man suteikė papildomų jėgų. Juk kuo sunkiau, tuo labiau kabiniesi.
– Diena, kai pirmąsyk apsivilkote SSRS rinktinės aprangą?
– Žaidžiau kalėdiniame turnyre dar 1983 metais, bet tikru rinktinės nariu tapau tik 1987 m.
Ne paslaptis, jog dėl tos pačios vietos rinktinėje kovojo ir Seržas (dabartinis Seimo narys Sergejus Jovaiša – Red.), ir Kurtis (Rimas Kurtinaitis – Red.), ir Choma (Valdemaras Chomičius – Red.). Jie buvo iš tos pačios komandos, todėl jie saugojo vienas kitą ir savo vietas.
Aš kėsinausi ir į jų, ir į Valdžio Valterio, Heino Endeno vietą. Kiekvienas rinktinėje rūpinosi savisauga – išgyvensi ar ne. Tris kartus neišgyvenau, bet paskutiniai metai buvo ypač sudėtingi.
1984 metais ruošėmės Los Andželo žaidynėms, 1985 m. – Europos čempionatui, o 1986 m. – pasaulio čempionatui. Į Ispaniją jau tikrai turėjau važiuoti, nes net R.Endrijaitį kaip mano trenerį ten jau buvo išleidę iš Lietuvos.
Maskvoje gavau aprangą, bet paskutinę akimirką mane vėl atkabino. Chebra pamojavo, o aš likau vienišas Lužnikuose ir turėjau važiuoti į oro uostą pirkti bilieto į namus.
Tada grįžau į Kauną, tiesiai į draugo vestuves, kuriose manęs niekas jau nesitikėjo pamatyti. Pasakiau sau, kad eina tas krepšinis velniop – juk trečias kartas turėjo nemeluoti.
Rišu su krepšiniu ir rūpinuosi mokslais, – nusprendžiau.
Bet R.Endrijaitis atvažiavo iš Vilniaus į Kauną pas tėvukus ir ėmė visus protinti.
„Tai, ką pasiduodi? Dabar su tušinuku vaikščiosi ir žinutes rašysi? Įrodyk, kad tu gali. Visąlaik gali pasiduoti, bet tu įrodyk, ko esi vertas“, – man aiškino.
Kitais metais į rinktinę jau grįžo Gomelskis (Aleksandras Gomelskis – SSRS rinktinės treneris – Red.) ir per tą vasarą padariau tikrai kokybinį šuolį. Ne žaidimu, bet pasitikėjimu savo jėgomis. Gavau daug minučių, ir niekam jau daugiau niekada nekilo jokių klausimų.
– Diena, kai pirmąsyk kalbėjotės su Arvydu Saboniu?
– Pamačiau, kaip eina mokykloje Kaune aukštas vaikis, kuris pasiklydo.
Paklausė manęs, kur čia sporto salė. Sabas filme („Kita svajonių komanda“ – Red.) atsiminė tą epizodą, kaip jam parodžiau kryptį, bet aš jau daug vėliau suvedžiau, kad ten jis buvo.
SSRS rinktinės treniruotėse mes pakankamai grubiai žaisdavome vienas prieš kitą. Jis man kelius kaišiodavo, kai Chomkė ir Kurtis mane vaikydavosi.
Aš buvau gal kitoks tais laikais. Vilkas (Aleksandras Volkovas, buvęs SSRS rinktinės žaidėjas ir dabartinis Ukrainos krepšinio federacijos prezidentas – Red.) neseniai gerą epizodą prisiminė.
Kartą mes buvome treniruočių bazėje kalnuose. Aplinkui daugiau nieko nėra. Aš nusivežęs knygas skaitau, o jie vis kortomis lošia. Vieną vakarą, kitą.
Kartą užeinu pas juos pažiūrėti: „Chebra, gal pasikeičiam knygą?“, – klausiu. „Čia – „Žalgiris“. Čia knygų neskaito“, – sako man Sabas (juokiasi).
Apie Sabą klijavosi visa chebrytė. Kaip Sabą pasuksi į savo pusę, taip jis ir žiūrės. O žalgiriečiai jam kiekviena proga tada aiškino, kad esu Kauno išdavikas.
Kai kartu žaidėm Lietuvos rinktinėje, mes nuolat stimuliavome vienas kitą. Mes labai daug reikalavome vienas iš kito.
Mums neturėjo treneris sakyti: tu nesimuliuok, iki galo nubėk, nepraleisk varžovo. Buvo labai aukšta savikontrolė. Mes patys vienas kitam akis drąskydavome dėl bendro reikalo.
Nes mes visuomet norėjome laimėti. O jeigu simuliuosi per treniruotę, taip atsitiks ir per rungtynes.
Tai ir padėjo mums pasiekti geriausių rezultatų aikštėje.
Duok, Dieve, kad tokia konkurencija ir dabar būtų mūsų mokyklose.
– Diena, kai vienintelį kartą buvote užsivilkęs „Žalgirio“ marškinėlius?
– Labai šiltai prisimenu tą turnyrą (Tarpkontinentinės taurės varžybas 1987 metais – Red).
Sabas negalėjo žaisti, jie manęs paprašė padėti. Tada jau nebuvo jokios trinties, labai smagiai pažaidėme, nors nieko gero, atrodo, ten, ir nelaimėjome.
Jau buvau viską įrodęs, todėl jokių piktumų tikrai nebuvo.
– Diena, kai atsibudote su olimpiniu aukso medaliu Seule?
– Pirmą parą po to net iš viso gal nemiegojom. Buvo tikrai labai linksma.
Sveikatos tuomet visi dar daugiau turėjom ilgiau švęsti (juokiasi). Pirmoji euforija, pirmoji olimpiada.
Nuoširdžiai ir labai ilgai tos pergalės siekėme. Keturių metų ciklą visas vasaras arėme.
Tuomet mes buvome tiesiog bepročiai palyginti su amerikiečiais, kurie turėjo protingą sistemą. Mes tą patį rezultatą pasiekdavome, išeikvodami 20 kartų daugiau jėgų negu amerikonai.
Alinome sveikatą vietoj to, kad pasitelktume protą. Neturėjome nei normalių trenerių, nei normalios žaidimo sistemos. Žaidėm tikrai labai primityvų krepšinį.
Mes pradėjome olimpiadą labai silpnai, o ketvirtfinalio rungtynėse su Puerto Riku išlindome tik per plauką. Prisimenu, kad jų lyderis prametė dvi baudas, kurias iki tol kiaurai metė.
Ilgai buksavome, bet pakilome į viršūnę, kada ją reikėjo pasiekti.
– Diena, kai išgirdote legendinę dainą „Geriau miręs negu raudonas“?
– Ne, nežinau tokios. Bet ta istorija su „Grateful Dead“ tikrai pakankamai juokinga.
Pats vežiau krepšyje pirmuosius tuos marškinėlius į Lietuvą. Skubėjau San Franciske į oro uostą, kai sustabdė policininkas.
Mane atpažino ir klausia, kur važiuoju. Sakau: į Lietuvą ruoštis olimpiadai. Atleisk, kad viršijau greitį. Ir padaviau tuos kaukuolinius marškinėlius.
Niekas nepatikėtų, kad Amerikoje policininkas gali paimti kyšį. O dabar pas jį liko patys pirmieji marškinėliai, kurie netikėtai sukėlė tiek triukšmo ir mums padarė didžiausią reklamą.
Su „Grateful Dead“ mane suvedė „Warriors“ savininko sūnus. Jis priklausė šios grupės fanams, kurie visur virtinėmis iš paskos keliaudavo paskui savo numylėtinius. Kokie 5 tūkst. kartu klausydavo visų koncertų ir žolę parūkydavo.
Prieš Barselonos olimpiadą visur ieškojau rinktinei rėmėjų. Rokeriai mums tada išrašė 5 tūkst. dolerių čekį, bet jiems padarėme tikrai brangesnę reklamą, užlipę su kaukolėmis ant pakylos. (juokiasi).
– Diena, kai pralaimėjote rusams Barselonos žaidynėse?
– Tai buvo labai geras likimo signalas. Visada jį geriau išgirsti anksčiau negu per vėlai.
Važiavo mūsų traukinys, bet staiga baigėsi bėgiai. Baigėsi degalai.
Tose grupės rungtynėse mes pirmavome 17 taškų, kai sustojome. Atrodė, kad visus apėmė bendras paralyžius. Užkrečiama baimė, kai visi net bijojo mesti į krepšį.
Galbūt net gerai, kad taip nutiko, nes per karjerą mes nė karto nesame išlošę du kartus iš eilės prieš tą patį varžovą.
Visus šlavėm, laimėjom 11 mačų iš eilės, todėl ta visuotinė euforija po dar vienos pergalės galėjo pakišti koją per lemiamas rungtynes.
Tada buvo tragedija, bet ji gerai visus supurtė prieš mažąjį finalą dėl bronzos.
– Diena, kai serbas Aleksandras Džordževičius įkalbėjo nepalikti aikštės Atėnuose per 1995-ųjų Europos čempionato finalą?
– Su Saša dabar dažnai susitinkam ir pasikalbam. Jis – protingas vyras.
Galbūt ir aš prisidėjau, kad jis mums tiek tuomet primetė (A.Džordževičius finale įmetė 41 tašką, pataikęs 9 iš 12 tritaškių – Red.)
Jau per pirmą kėlinį jis surinko 20 taškų, nors tame čempionate vidutiškai mesdavo tik po 10. Kai ėjom per pertrauką į rubinę, pasišaipiau: „Saša, užteks, ir taip jau įmetei du savo vidurkius“.
Tai po pertraukos jis mums dar du vidurkius pridėjo. Galbūt to nebūtų, jeigu nebūčiau jo tada suerzinęs?
Bet beprasmiška svarstyti, kas būtų, jeigu būtų.
Jeigu nebūtų su manimi kalbėjęs tas amerikonas teisėjas (A.Tolliveris – Red.), nebūtų kilęs ir toks skandalas. Tikrai netikėčiau jokiu sąmokslu ir sutikčiau, kad patys pralošėme varžybas.
Bet man dar per pirmąjį kėlinį teisėjas sako: „Pasakyk Sabui, kad jis žaistų agresyviai. Maitink jį kamuoliais, o aš švilpsiu baudas“!!!
Kai teisėjas taip kalba, ką reikėjo daryti? Rupūže, taip per visą gyvenimą man nėra buvę.
Paskui per pertrauką Rimas Girskis matė, kaip Kotleba (Liubomiras Kotleba, FIBA direktorius – Red.) su Stankovičiumi (Borislavas Stankovičius, FIBA generalinis sekretorius – Red.) nuėjo į teisėjų kambarį. Ir paskui tas antras kėlinys apsisuko visiškai kitaip.
Kai susiduri so tokiais dalykais, supranti, kad vyksta kažkas nešvaraus. Dėl to ir norėjosi nedalyvauti tokiame cirke.
O Saša į ausį sakė: „Mes esam tik kariai, gladiatoriai, ir turim užbaigti tą kovą“. Teisingai, turim užbaigti.
Prieš apdovanojimus Dino Radja ir Toni Kukočas vaikščiojo aplinkui, prašydami kartu su kroatais nulipti nuo pakylos ir palikti serbus ten vienus.
Visa salė čempionus nušvilpė, bet aš neleidau komandai išeiti – mes ir patys pralošėme rungtynes.
– Diena, kai nepaklausėte daktarų ir išvažiavote į Atlantos žaidynes?
– Kai gegužės pradžioje atliko tą kelio operaciją, tris mėnesius po to turėjau būti tik su ramentais. Panašiai kaip Linui Kleizai ar Artūrui (Karnišovui) buvo.
Bet aš pats tuomet tikėjau, kad viską galiu. Ir birželio pabaigoje jau treniravausi su chebra, nors turėjau mažiausiai iki spalio ilsėtis. Tada prieš olimpiadą buvo tik viena mintis – pirmyn.
Aš neįsivaizdavau, kad galiu tą vasarą praleisti ir nežaisti rinktinėje. Aš negirdėjau ir nenorėjau girdėti, ką sako daktarai. Jie ištraukia iš kelio keturis švirkštus vandens, ir žaidi.
Bet tas kelis jau priklauso ne nuo tavo valios. Smegenys įjungia stabdžius, kurie atsiliepia judesiams.
Buvo labai skaudu, kad esi toks pusfabrikatis aikštėje. Kažkaip žaidi, atlieki savo vaidmenį, gal daugiau mąstai ir mažiau imiesi iniciatyvos, bet negali daryti, ką tikrai nori.
Tuomet labiausiai buvau piktas ant Brozdžio (Lietuvos rinktinės aukštaūgio Romano Brazdauskio – Red.) ir Sabo, kai jie pasiėmė elektromobilį ir juo važiuodavo į valgyklą, o aš 1,5 km turėjau klibinkščiuoti pėsčiomis.
Jie matė, kaip man kasdien iš to kelio traukia skystį, todėl turėjo bent pavežti. Aš buvau piktas. Ir dabar piktas kaip velnias esu (juokiasi).
Aišku, tai sutrumpino karjerą, bet tas mano kūnelis jau buvo pakankamai apgriuvęs. Po kryžminių raiščių operacijos nežaidžiau metus, nors po to lyg ir buvau atsigavęs 1995-aisiais per NBA atkrintamąsias varžybas.
Tikrai nėra ko gailėtis. Visų milijonų neuždirbsi.
– Diena, kai pamatėte filmą „Kita svajonių komanda“.
– Varlė. Gerklėje tikrai įstrigo varlė...
Daug kas siūlėsi paliesti tą temą. Ir Lietuvoje, bet viskas ilgokai atrodė nerimtai.
Bet kartą gavau Andriaus Kubiliaus (tuometinio Lietuvos premjero – Red.) žmonos Rasos elektroninį laiškelį: ar galėčiau susitikti su jų draugo Markevičiaus sūnumi?
Kai susitikome San Franciske, vaikis papasakojo savo idėjas, matėsi, kad ir žinių, ir noro jis tikrai turi. Kartu buvęs draugas amerikietis iš karto sako – darom!
Labiau nustebau, kai trise: kartu su Deniu ir Sabu – susimetėme pinigų. Tame versle nieko neišmanėme, o filmo biudžetas kasdien tik kilo ir kilo. Po to dar filmą parėmė ir LTOK su Sporto departamentu.
Pats apskambinau gal 30 reikalingų žmonių NBA, kad jie pakalbėtų, nes kitaip vargu ar būtų sutikę bendrauti su niekam negirdėtais lietuviais. Iki šiol ne vienas draugas juokais pyksta: dvi valandas mane filmavo, o pasirodžiau ekrane tik dešimt sekundžių.
Net Sabas pakalbėjo filme taip, kaip retai kalba.
Tikrai negėda Lietuvai turėti tokį filmą. Ta pabaiga, kai kyla vėliavos, tikrai man iki šiol užspaudžia gerklę.
– Diena, kai pirmąsyk susitikote su Donnie Nelsonu (buvusiu „Golden State Warriors“ vadybininku ir dabartiniu „Dallas Mavericks“ prezidentu krepšiniui – Red.)?
– Jis buvo atvažiavęs į Vilnių su „Athletes in Actions“ krepšininkais.
Pirštais kažką susirodėme, nes kalbos buvo nedaug. Tais laikais vengdavome užsieniečių, nes angliškai nemokėjome. Todėl geriau bėgti nuo tokio žmogaus nei bandyti aiškintis (juokiasi).
Pagal planą mes su Saša (A.Volkovu) turėjome keliauti į „Atlanta Hawks“.
Po Geros valios žaidynių rusai tokį sandėrį pažadėjo NBA klubo ir CNN kanalo savininkui Tedui Turneriui. SSRS rinktinė žaidė draugiškus mačus su „Hawks“, mes puikiai pažinojome šios komandos žvaigždes, o į Vilnių net buvo atvykęs Atlantos klubo viceprezidentas.
Viskas atrodė logiška, bet „Hawks“ neturėjo pinigų laisviems agentams. O aš buvau laisvas agentas, ir galėjau pasirinkti klubą.
Atlantoje buvo vienas kamuolys ir vienas Dominique'as Wilkinsas. „Warriors“ formavo naują komandą, todėl ten man buvo daugiau galimybių.
Bet Donnie, aišku, daugiausiai prisidėjo, kad mano likimas pasuktų į Ouklendą.
– Diena, kai pasirašėte pirmąją sutartį NBA?
– Per 1989 metų Europos čempionatą nuvedė į JAV ambasadą Zagrebe. Mane lydėjo agentai: Marcas S. Fleisheris ir Robas Meuersas.
Kai padėjau parašą, Robas sako: „Džiaukis, dabar esi turtingas žmogus“. „Aš ir iki šiol buvau turtingas“, – nesupratau.
Turto viršūne tuomet man atrodė „Volga“ automobilis. O visa kita jau buvo virš suvokimo ribų.
CNN parodė, kad pasirašiau trejų metų kontraktą. Slėgė daugiau nežinomybė ir pats jaučiau daugiau atsakomybės negu gavęs laisvės.
Pagal tų laikų taisykles į užsienį išvažiavęs SSRS sportininkas galėjo gauti nedaugiau negu 600 dolerių. Legendinė Ulijana Semionova Ispanijoje už tokią algą visą karjerą ir žaidė.
„Goskomsport“ iš pradžių norėjo pjauti mano algą per pusę. Aš pasakiau: geriau kam nors pats duosiu, negu leisiu, kad kas nors atimtų. Gario Kasparovo teisininkai tada daug pagelbėjo.
Skyrėm 150 tūkst. dolerių Lietuvos vaikų fondui ir net Lietuvos žurnalistų sąjungai. Nuo to pirmojo kontrakto, aišku, visi pasiėmė pakankamai. Teko ir Gomelskiui, ir visiems kitiems.
Bet visi buvo ypač suinteresuoti mane parduoti, nes žinojo, kad gaus ir savo dalį. Taip man ir atidarė naujus vartus.
– Diena, kai gavote pirmąją algą NBA?
– Prieš kelionę į Ameriką specialiai Vilniuje suvausi kostiumą iš pusiau vilnos.
Bet kai tik atvažiavau, Nelsonas iš karto nusivedė į parduotuvę ir sako: duokit jam penkis kostiumus, kitą savaitę susimokės.
Man atrodė, kad aš gražesnis atvažiavau su baltomis kojinėmis, bet teko greitai perprasti jų taisykles. Ten iš karto privalai gyventi pagal jas.
Pirmiausiai iš algos sau nusipirkau „Mercedes E300“ automobilį.
– Diena, kai sužaidėte paskutines rungtynes NBA?
– Ironiškiausia, kad tai buvo mačas prieš „Warriors“.
Kai varžovas stuktelėjo, mano kojytė pasakė „atia“. Dar kartą subyrėjo tas pats kelias, bet jau nedariau operacijos.
Dar norėjau kabintis, bet daktaras tada patarė: saugok save.
Dabar sapnuose grįžtu vėl į aikštę. Dešimt metų nebuvo tokių sapnų. O dabar dažnai atsiduriu persirengimo kambaryje. Net nežinau, iš kur dabar atsirado tas noras NBA žaisti (juokiasi).
– Diena, kurią norėtumėte ištrinti iš savo gyvenimo?
– Turbūt tą, kai mane 1989 metais užkėlė ant bačkos (Š.Marčiulionį sovietinės Lietuvos valdžia privertė pasisakyti mitinge Vilniuje prieš Vasario 16-osios šventę ir Lietuvos nepriklausomybę – Red.)
Tikrai niekada nesijaučiau esąs bailys. Bet tą vieną kartą pabijojau tų žmonių, kurie stovėjo už nugaros ir viską nusprendė. Jeigu ne ta diena, tikriausiai vėliau būčiau pasukęs į politiką.
Norėjau į Lietuvą atvežti daug idėjų, kurias pats pamačiau, gyvendamas JAV, nes laisvė ir nepriklausomybė man visada buvo labai svarbi.
Bet pats sau uždariau politikos vartus jau visiems laikams, nes pats tada ir padariau blogai.
Kam rūpi, kad tave apgavo, pastatė, kad jauteisi šlykščiai? Ką padarysi. Tas faktas buvo.
– Diena, kai išsiuntėte laiškus trilogijos „Avinėlių tylėjimas“, „Hanibalas“, ir „Raudonasis drakonas“ autoriui Thomui Harrisui, aktoriams Anthony Hopkinsui, Melui Gibsonui ir rašytojui Jonathanui Franzenui, siūlydamas už Jūsų pinigus amerikiečiams aplankyti Lietuvą?
– Mane tikrai labai supykino, kai lietuvius jie pavadino „beisbolo lazdomis ginkluotais aštriadančiais“ ar rodė filmus, kad visa Lietuva minta tik arkliena.
Nuo pat pirmosios dienos NBA kasdien aiškinau, kad aš nesu rusas. Tie stereotipai mums buvo prilipinti, ir mes iki šiol dar nesugebame jų galutinai atsikratyti.
Gal mes ir patys esame kalti, kad per 24 metus nusipelnėme tik tokio požiūrio?
Privalome visi atlikti dar daug namų darbų, kad požiūris į Lietuvą galutinai pasikeistų. – Diena, kai patekote į Nasmitho krepšinio šlovės muziejų?
Paskambino Kim (K.Bohuny, NBA viceprezidentė – Red. ) ir sako: ką tik už tave nubalsavo. Kartu su Davidu Sternu (ilgamečiu NBA komisaru – Red.) ir Mitchu Richmondu (buvusiu „Warriors“ krepšininku – Red.). Tik sušukau: Vau.
Tai buvo tikrai man labai ypatinga diena. Tikras kompresas už visus krepšinio vargus, fizinį ir moralinį skausmą. Rugpjūtį tas iškilmės tikrai deramai atšvęsiu (šypteli).
– Diena, kai išsiuntėte paskutinę sveikinimo žinutę „Spurs“ treneriui Greggui Popovichiui?
– Kad jis jau neturi mobilaus telefono! Tik per komandos ofisą dabar gali susisiekti.
Kim (K.Bohuny) paskambino, sako sėdime restorane su Popu, jis prašo tau perduoti linkėjimus.
Taip, mes esame neblogi draugai. Kartu važiavome į Vlade Divaco šventę. Vienam traukinyje dviese 4 valandas sėdėjome. Tikrai užteko laiko apie viską pasikalbėti.
Džiaugiuosi, kad „Spurs“ dabar pirmauja NBA finale. Neabejoju, kad šįmet jie tikrai taps čempionais.
– Diena, kai atsisakėte dalyvauti „FIBA Europe“ prezidento rinkimuose?
– Kai mes kūrėme „FIBA Europe“, tikėjomės, kad galime ją pakeisti.
Bet neįvertinome paprasčiausio dalyko – daugumai tų permainų visai nereikia. Vieniems reikia tik vizitinės korteles, jog yra „FIBA Europe“ valdybos narys, kitiems – prasukti savo reikaliukus.
Net jeigu būčiau išrinktas, abejoju, kad galėčiau tą sistemą kaip nors pakeisti.
Juolab kad FIBA dabar vėl susigrąžino visus valdžios svertus į savo rankas. Ir dar nubaudė Europą, padarydama žemyno čempionatus tik kas kas ketverius metus.
– Diena, kai atidarysite ne tik krepšinio, bet ir gitaros kursų mokyklą?
– Man dar mokintis reikia, o ne kursus atidarinėti.
Bet be muzikos, be tų vasarų su draugais būtų tikrai sunku viską atlaikyti. Tie pasisėdėjimai su gitara man suteikdavo stiprų užtaisą toliau dirbti, prakaituoti ir žaisti.
Gal prieš pusantro mėnesio dabar vėl brazdinau gitarą, tik neatsimenu progos. Bet nervuojuosi, kad neišmokstu nieko naujo ir vis naudoju seną bagažą.
– Diena, kai Jūsų sūnus Augustas taps olimpiniu čempionu?
– Jam reikėtų sudaryti daug papildomų trukdžių, kad jis įvertintų ir pradėtų pagaliau susivokti, koks sudėtingas yra ir gyvenimas, ir krepšinis.
Be disciplinos, be analizės, be savikritikos nieko nebus. Galbūt šiandien jis ir turi kažkokį cinkelį ar supratimą apie krepšinį geresnį negu kiti vaikai, bet jam reikia arti ir dirbti.
Ironiška, bet kada pradedi tikrai suprasti krepšinį, tada tu fiziškai jau negali jo žaisti. Žaidėjų, kurių protas sutaptų su fizinėmis jų galimybėmis, pasitaiko labai retai.
Duok dieve, kad Lietuva kada nors turėtų galimybę žaisti dėl olimpinio aukso, o mes turėtume galimybes prie to kažkuo prisidėti.
Bet viskas daugiausia priklauso ne tik nuo mūsų norų, o miesto ir valstybės požiūrio į krepšinį.
Š.Marčiulionio 50 gyvenimo žingsnių
1. 1964 m. birželio 13 d. Kaune Laimos ir Juozo Marčiulionių šeimoje gimė sūnus Raimondas Šarūnas.
2. 1974 m. kovo 9 d. Š.Marčiulionis pradėjo lankyti krepšinio treniruotes Kauno sporto mokykloje. Iki tol lankė teniso pratybas.
3. 1982 m. sausio 20 d. vilkėdamas Vilniaus „Statybos“ aprangą debiutavo SSRS pirmenybėse per mačą Rygoje su Latvijos sostinės VEF ekipa.
4. 1982 m. balandžio 12 d. Minske atstovaudamas Lietuvos rinktinei tapo SSRS jaunimo žaidynių čempionu.
5. 1982 m. rugpjūčio 28 d. Dimitrovgrade (Bulgarija) kartu su SSRS jaunių rinktine tapo Europos čempionu.
6. 1983 m. rugpjūčio 28 d. Maljorkos Palmoje (Ispanija) kartu su SSRS jaunių rinktine tapo pasaulio vicečempionu.
7. 1985 m. rugsėjo 3 d. Kobėje (Japonija) kartu su SSRS studentų rinktine tapo universiados čempionu.
8. 1986 m. birželį baigė Vilniaus universitetą ir gavo žurnalisto diplomą.
9. 1987 m. vasario 5 d. su žmona Ingrida susilaukė dukters Kristės.
10. 1987 m. birželio 14 d. Atėnuose (Graikija) su SSRS rinktine laimėjo Europos čempionato sidabrą ir buvo išrinktas į geriausių „Eurobasket 1987“ žaidėjų penketą.
11. 1987 m. birželio 21 d. NBA naujokų biržoje Š.Marčiulionį 6-ajame rate 127-uoju šaukimu pasirinko „Golden State Warriors“ klubas. NBA anuliavo šį šaukimą, nes krepšininkas buvo 8 dienomis vyresnis, negu leidžiama pagal naujokų biržos taisykles.
12. 1987 m. rugsėjo 15 d. prasidėjo Tarpkontinentinės taurės turnyras, kuriame Š.Marčiulionis vienintelį kartą per karjerą vilkėjo Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.
13. 1987 m. gruodžio 31 d. pirmą kartą išrinktas geriausiu Lietuvos metų sportininku. Iš viso „Sporto“ laikraščio rengiamuose rinkimuose jis triumfavo 4 kartus (dar 1989, 1990 ir 1991 metais).
14. 1988 m. kovo 17 d. Vilniaus „Statybos“ gynėjas triumfavo per pirmąsyk surengtus geriausio SSRS pirmenybių krepšininko rinkimus.
15. 1988 m. rugsėjo 30 d. Seule su SSRS rinktine tapo olimpiniu čempionu. Finale su Jugoslavija įmetė 21 tašką ir buvo rezultatyviausias mačo žaidėjas.
16. 1988 m. gruodį išrinktas „Mr.Europa“ – geriausiu Europos metų krepšininku per rinkimus, kuriuos rengė italų žurnalas „Superbasket“. Analogiškuose dienraščio „Gazzetta dello Sport“ rinkimuose liko antras, o dar du kartus (1987 ir 1991 m.) užėmė trečiąją vietą.
17. 1989 m. birželio 23 d. pasirašė trejų metų sutartį su „Golden State Warriors“ ir tapo pirmuoju SSRS krepšininku, sudariusiu kontraktą su NBA klubu.
18. 1989 m.birželio 25 d. Zagrebe kartu su SSRS rinktine laimėjo Europos pirmenybių bronzą.
19. 1989 m.lapkričio 3 d.debiutavo NBA lygoje, atstovaudamas „Warriors“ekipai. Marškinėliai, kuriuos vilkėjo lietuvis, ir tų rungtynių kamuolys saugomi Krepšinio šlovės muziejuje Springfilde.
20. 1991 m. išrinktas tarp 50 geriausių visų laikų FIBA krepšinio žaidėjų.
21. 1992 m. Vilniuje įkūrė pirmąjį privatų viešbutį „Šarūnas“.
22. 1992 m.kovo 28 d. per mačą su „New Jersey Nets“ įmetė 36 taškus ir pasiekė asmeninį karjeros NBA rekordą.
23. 1992 m. balandžio 30 d. po „Warriors“ pralaimėjimo atkrintamųjų varžybų serijoje (1:3) „Seattle SuperSonics“ klubui baigėsi sėkmingiausias Š.Marčiulionio sezonas NBA. Lietuvis vidutiniškai pelnydavo 18,9 taško ir antrus metus iš eilės užėmė antrąją vietą per geriausiojo šeštojo NBA žaidėjo rinkimus.
24. 1992 m. liepos 1 d. Saragosoje (Ispanija) per olimpinių žaidynių atrankos mačą su Vokietija įmetė 40 taškų ir pasiekė Lietuvos rinktinės rezultatyvumo rekordą.
25. 1992 m. rugpjūčio 8 d. Barselonoje su Lietuvos rinktine laimėjo olimpinių žaidynių bronzą. Komandoje buvo pirmas pagal rezultatyvius perdavimus ir trečias – pagal pelnytus taškus.
26. 1992 m. rugsėjo 1 d. įkurta Š.Marčiulionio krepšinio mokykla – pirmoji privati sporto mokykla Lietuvoje.
27. 1993 m. balandžio 22 d. išrinktas naujai įkurtos Lietuvos krepšinio lygos (LKL) prezidentu.
28. 1994 m. birželio 16 d. LKL naujokų biržos antrajame rate Š.Marčiulionį pasirinko Plungės „Olimpo“ klubas.
29. 1994 m.liepos 18 d. po „Warriors“ ir „Sonics“ klubų mainų dėl kelio traumos visą 1993-1994 m. sezoną praleidęs lietuvis pateko į Sietlo komandą.
30. 1995 m. liepos 2 d. Atėnuose su Lietuvos rinktine tapo Europos vicečempionu. Š.Marčiulionis buvo pripažintas naudingiausiu „Eurobasket 1995“ žaidėju, užėmė pirmąją vietą pagal rezultatyvius perdavimus ir antrąją – pagal pelnytus taškus. Finale su Jugoslavija įmetė 32 taškus.
31. 1995 m. rugsėjo 18 d. po „Sonics“ ir „Kings“ mainų pateko į Sakramento komandą.
32. 1996 m. birželio 13 d. po „Kings“ ir „Nuggets“ mainų atsidūrė Denverio komandoje.
33. 1996 m. rugpjūčio 3 d. Atlantoje su Lietuvos rinktine laimėjo antrąjį olimpinį bronzos medalį. Per rungtynes dėl trečiosios vietos su Australija paskutinį kartą vilkėjo Lietuvos rinktinės aprangą.
34. 1996 m. gruodžio 3 d. sužaidė paskutines oficialias rungtynes. „Nuggets“ gynėjas patyrė traumą per mačą su „Warriors“ klubu, kuriame prieš aštuonerius metus pradėjo karjerą NBA.
35. 1996 m. gruodžio 6 d. Š.Marčiulioniui buvo atlikta dar viena artroskopinė dešiniojo kelio operacija, po kurios krepšininkas baigė profesionalo karjerą.
36. 1998 m. pavasarį paskirtas Lietuvos ambasadoriumi specialiems pavedimams JAV.
37. 1999 m. sausio 15 d. išrinktas Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) komisaru.
38. 2002 m. vasario 9 d. Filadelfijoje per NBA Visų žvaigždžių savaitgalį Š.Marčiulionis dalyvavo trijulių varžybose, kurioje atstovavo nugalėtoja tapusiai „Kings“ ekipai.
39. 2002 m. kovo 21 d. su Sandra Chlevickaite susilaukė sūnaus Augusto.
40. 2002 m. gegužės 10 d. Ostendėje (Belgija) išrinktas „FIBA Europe“ valdybos nariu.
41. 2002 m. rugsėjo 25 d. atsistatydino iš LKL prezidento pareigų, kurias ėjo nuo lygos įkūrimo 1993 metais.
42. 2003 m. balandžio mėnesį Vilniuje atidarytas sporto, pramogų ir verslo centras „Forum Palace“, kurio iniciatorius buvo Š.Marčiulionis.
43. 2005 m. birželį savo sodyboje Molėtų rajone suorganizavo pirmąjį „Dubingiai Open“ tarptautinį senjorų teniso turnyrą, kuris nuo tol vyksta kiekvieną vasarą.
44. 2005 m. rugsėjo 20 d. su Kotryna Kirdeikyte susilaukė dukros Urtės Marijos.
45. 2006 m. gegužę buvo vienas iš kandidatų per „FIBA Europe“ prezidento rinkimus, tačiau prieš pat balsavimą atsiėmė savo kandidatūrą.
46. 2009 m.gegužės 18 d. Vašingtone gavo apdovanojimą „už nuopelnus Baltijos valstijų verslui ir sportui“.
47. 2012 m. kovo 10 d. susituokė su Laura Mikelionyte.
48. 2012 m. liepos 8 d. pirmąsyk laimėjo „Dubingiai Open“ turnyrą, dvejetų varžybose kartu su Vytautu Matuliausku triumfavęs „+40“ amžiaus grupėje.
49. 2014 m. sausį buvo vienas Lietuvos padelio teniso federacijos (LPF) steigėjų, išrinktas LPF viceprezidentu.
50. 2014 m. vasario 14 d. išrinktas į Naismitho krepšinio šlovės muziejų. Oficialiai jo nariu taps rugpjūčio 8 d.
