54 metų strategas spaudoje nepraleidžia nė vienos naujienos iš rinktinės stovyklos, gavęs rinktinės trenerio Jono Kazlausko leidimą iš arti stebėjo komandos treniruotes, ne vieną saulėtą vakarą praleido prie televizoriaus ir stebėjo pasaulio čempionato besirengiančios Lietuvos rinktinės draugiškas rungtynes.
„Manau, kad mūsų rinktinė pasaulio čempionate bus viena stipriausių, nors dar prieš pusmetį buvo verkiančių ir klausiančių, kaip čia bus“, – kalbėjo R.Kurtinaitis.
Buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas ir nacionalinės komandos trenerių štabo narys yra dirbęs su ne vienu dabartinės nacionalinės komandos nariu, todėl žino ir jaučia jų galimybes ir trūkumus.
Portalo lrytas.lt pokalbis su R.Kurtinaičiu – apie naujuosius šalies krepšinio talentus, Jono Valančiūno raumenis, naujojo lyderio paieškas ir J.Kazlausko treniruojamos rinktinės galimybes pasaulio čempionate. (Kitoje interviu su R.Kurtinaičiu dalyje skaitykite apie sudėtingą praėjusį sezoną, Maskvos srities „Chimki“ ambicijas ir aistras dėl Jungtinės lygos plėtros).
– Kokį įspūdį paliko jau tris kontrolinius mačus sužaidusi Lietuvos rinktinė? – lrytas.lt paklausė R.Kurtinaičio.
– Labai gerai, kad rinktinė žaidžia laisvai. J.Kazlauskas yra labai geras specialistas, sugeba sutvarkyti komandą, įvesti discipliną neapribodamas kiekvieno žaidėjo individualaus meistriškumo. Komandoje juntamas užtikrintumas, matyti gynyba, puolimo energija.
Kol kas apie pajėgumą spręsti sunku, nes rinktinė daugiau žaidžia antros sudėties, juk, kaip ir minėjo J.Kazlauskas, reikia išbandyti kai kuriuos žaidėjus, pamatyti, ką jie gali. Sudėtingiausia – įžaidėjo pozicija, tačiau tiek Adas Juškevičius, tiek Šarūnas Vasiliauskas kol kas atrodo neblogai.
Žinoma, Gruzija ir Latvija – ne pačios stipriausios komandos, neaišku, kaip būtų su ispanais ar panašaus lygio komandomis.
Bet mes žinome Manto Kalniečio pajėgumą. Aš labai džiaugiuosi, kad broliai Lavrinovičiai puikiai žaidžia ir tai daro būdami kartu aikštėje.
Šiek tiek žinau, kaip rinktinė rengėsi, stebėjau keletą treniruočių – paklausiau Jono, ar galiu ateiti pažiūrėti, ir jis leido. Nors žaidėjai daugiau laiko skyrė fizinei parengčiai, jų taiklumas jau dabar yra geras, o kai bus dar daugiau laiko skirta krepšiniui, taiklumas turėtų dar labiau pagerėti.
Apie J.Kazlausko meistriškumą net nėra ką kalbėti – jis visada svarbiausiu momentu randa geriausią sprendimą. Lieka tik palinkėti jam ir rinktinei sėkmės.
– Be A.Juškevičiaus ir Š.Vasiliausko, gerų atsiliepimų sulaukė ir jaunasis Artūras Gudaitis. Kokį įspūdį palieka šis puolėjas?
– A.Gudaitį stebėjau visą pastarąjį Eurolygos sezoną. Teko pakalbėti su treneriais, specialistais, kuriems yra tekę su juo dirbti: kol kas jam trūksta pasitikėjimo, bet tai normalu. Bet jam dar trūksta sportinio įžūlumo, o tai yra svarbu profesionaliame sporte. Jis paprasčiausiai geras vaikis, labai talentingas, turi gerą nuojautą, ypač kovojant dėl kamuolių, gerai žaidžia du prieš du, greitai leidžiasi žemyn prie krepšio, yra fiziškai stiprus.
Tikiu, kad darbas su J.Kazlausku jam labai pravers, tai pat bus geras trenerių duetas „Žalgiryje“ – Gintaras Krapikas ir, kaip teko girdėti, Šarūnas Jasikevičius.
Galbūt aplenkdamas įvykius galiu pasakyti: A.Gudaitį aš stebiu, matau didelį potencialą, tikiuosi, kad per sezoną jis patobulės, todėl yra didelė galimybė, kad sulauks pasiūlymo iš „Chimki“.
Šiemet negaliu pakviesti jo į savo komandą, nes mūsų tikslai kitokie. Mums galbūt geriau įsigyti dvigubai brangesnį žaidėją, bet kad jis būtų parengtas, nei perspektyvų jaunimą ir jį ugdyti. „Chimki“ ar CSKA strategija ir tikslai kitokie.
– Rinktinės pasirengimą lydi traumų virusas. Kol kas rungtyniauti negali Jonas Mačiulis ir Simas Jasaitis. Ar tai gali būti galimybė vienam iš naujokų Deividui Gailiui?
– Liublianoje sezonas buvo labai geras, jis žaidė rezultatyviai, yra kovingas, individualaus meistriškumo tikrai netrūksta. Tačiau jis kol kas nėra žaidęs labai pajėgioje komandoje, kurios žaidimas priklauso ne tik nuo vieno žaidėjo, o ir kai kurias savo stipriąsias savybes turi prilaikyti dėl komandos.
Pats tai esu patyręs, kai žaidžiau Madrido „Real“ komandoje – čia žaidimas sukosi aplink Joe Arlaucką ir Arvydą Sabonį, todėl negalėdavau mėtyti tiek, kiek noriu, kaip „Žalgiryje“. Dėl komandos rezultatų turėjau save stabdyti.
Tai, ką mačiau pirmosiose rinktinės rungtynėse, man patiko. D.Gailius pirmosiose rungtynėse su latviais ir trečiosiose su gruzinais žaidė labai neblogai. Antrosios rungtynės jam nelabai pavyko. Jis turi surasti save ir gali tapti visaverčiu rinktinės žaidėju. Treneriai turi pasitikėti, o jo potencialas tikrai nemažas.
– Kaip per metus pasikeitė Donatas Motiejūnas, kuris į rinktinę atvyko po sėkmingo pasirodymo NBA Vasaros lygoje?
– Sezonas NBA jam susiklostė banguotai – nebuvo trenerio nuoseklumo D.Motiejūno atžvilgiu. Aš nelabai supratau, ko treneris iš jo nori, manau, to nesuprato ir pats Donatas.
Džiaugiuosi, kad jis gerai pasirodė Vasaros lygoje. Nors tai ir nėra stipriausia lyga, joje žaidžia nemažai aukšto lygio žaidėjų. D.Motiejūnas išsiskyrė iš kitų, o tai rodo, kad jis per pastaruosius metus patobulėjo.
Kaip jam seksis rinktinėje, kol kas spręsti sunku. Pats D.Motiejūnas viename interviu teigė, kad yra pasirengęs 99 proc., nes vasarą treniravosi. Dabar jam reikia įsilieti į kitą krepšinį – čia vien lėkti ir mėtyti nereikia, reikia laikytis strategijos, žaidimo disciplinos.
Bet jis rinktinėje – jau ne pirmus metus. Jis žino, kaip dirba J.Kazlauskas, treneris žino, kaip žaidžia Donatas. Potencialas geras, ir viskas žaidėjo rankose. Iš pirmų rungtynių dar sunku spręsti, juolab kad jis atvyko pavėlavęs, reikėjo laiko adaptuotis. Tačiau iš šio žaidėjo tikiuosi daug.
– Jonas Valančiūnas į rinktinę iš „Toronto Raptors“ treniruočių stovyklos atvyks dar labiau fiziškai sutvirtėjęs. Kokią įtaką tai gali turėti jo žaidimui?
– Tai, ką jis daro, viskas daroma dėl NBA, nes ten akcentuojamas fizinis krepšinis, žaidimas vienas prieš vieną. NBA ir Europa – skirtingi krepšinio pasauliai.
Galiu pasakyti, kad Jonas man labiau patiko, kai jį dar treniravau Vilniaus „Lietuvos ryte“: jis buvo minkštesnis, lieknesnis, staigesnis, vikresnis, priminė A.Sabonį jaunystėje.
Ne man spręsti, bet manau, kad papildoma raumenų masė staigumo nesuteikia. Pamenu Draženą Petrovičių, kuris buvo nesulaikomas Europoje, o kai grįžo iš NBA prisiauginęs raumenų, tapo gerokai lėtesnis. Žinoma, be jėgos vien tik staigumu krepšinyje nieko nepadarysi.
Atidžiai sekiau J.Valančiūno sezoną NBA: pradžia buvo nebloga, vidurys – šiek tiek prastesnis, atkrintamosios varžybos – labai geros.
Praėjusiais metais rinktinėje jam nepavyko parodyti, ką gali, bet per pastarąjį sezoną jis žaidė daug ir turėtų įgauti didesnį pasitikėjimą. Vaikas kultūringas, išauklėtas, talentingas, myli krepšinį, nors šį sezoną buvo visokių nesąmonių, bet tikiu, kad jos laikinos. Manau, kad šiemet jis turėtų žaisti gerai.
– Ši rinktinės vasara be Lino Kleizos. Kas gali perimti iš jo lyderio vaidmenį? O galbūt aiškaus lyderio rinktinei ir nereikia?
– Lietuvos rinktinė niekada neturėjo tokio aiškaus lyderio, kaip kroatai Draženą Petrovičių, ispanai savo laiku Alberto Herrerosą ar šiuo metu Pau Gasolį ir Rudy Fernandezą, o pranūzai – Tony Parkerį.
Taip, L.Kleiza lemiamais momentais tapdavo labai svarbiu rinktinės žaidėju. Puikiai žinau jo charakterį, jo sugebėjimus dar nuo tų laikų, kai jis mokėsi mano vardo krepšinio akademijoje – jis visada būdavo drąsus priimdamas net abejotinus sprendimus aikštėje. Tačiau jis savimi pasitiki, ir rinktinei tai labai padėdavo.
Bet nemanau, kad dabar turime specialiai ieškoti naujo lyderio. Kiekvieną dieną bet kuris žaidėjas juo gali tapti – Mantas Kalnietis, broliai Lavrinovičiai ar net D.Gailius.
Neseniai teko skaityti, kad J.Mačiulis pasirengęs iš L.Kleizos perimti lyderio vaidmenį. Nemanau, kad reikėtų tai daryti. Mes esame komanda, o prieš komandą apsiginti gerokai sunkiai nei prieš vieną žaidėją. Žinau tik vieną pasaulyje krepšininką, kurio varžovai, net ir žinodami, kad jis lyderis ir kad jis mes lemiamus metimus, penkiese prieš jį gindavosi, bet vis tiek nesustabdydavo. Tai Michaelas Jordanas (šypteli).
Nemanau, kad mes turime tokio lygio žaidėjų, kurie bet kada galėtų atlikti lemiamus metimus. Lietuvos rinktinės stiprybė – komandinis žaidimas, ir kiekvienas žaidėjas gali būti lyderis. O automatiškai ieškoti ar spėlioti, kas juo bus, nevertėtų.
J.Kazlauskas žino, ką daro suburta labai gera komanda, ir aš tikiu, kad yra labai didelė galimybė rinktinei šiame pasaulio čempionate pakovoti dėl medalių
– Ar pastebėjote rinktinės žaidėjų, kurie dar neparodė savo galimybių ar žaidžia kiek prasčiau, nei iš jų tikimasi?
– Dar anksti apie tai kalbėti. Žinau tai iš savo patirties. Iš pradžių akcentuojamas fizinis pasirengimas, o į krepšinį per daug nekreipi dėmesio – stiprini kojas, rankas, prisitaikai prie fizinių krūvių. Krepšinio judesiai sugrįžta prasidėjus treniruotėms. Laiko dar yra, o profesionalus žaidėjas žino, kaip viskas turi vykti, ir pirmą dieną krepšinio gerai nežais.
Mano manymu, šiuo metu Martynas Pocius gali duoti daugiau komandai, juk mes žinome, kaip jis gali žaisti. Yra ir kitų krepšininkų, kurie galėtų žaisti geriau. Bet viskas vyksta teisingai, nuosekliai, todėl svarbiausia, kad geriausias žaidimas būtų tada, kai labiausiai to reikės. O krepšininkai žino, kaip tai padaryti.
J.Kazlauskas išmano savo darbą, turi puikius asistentus Darių Maskoliūną ir Gintarą Krapiką, jie visus dalykus suskaičiuos. Matėme tai ir praėjusiame Europos čempionate – iš pradžių buvo sunku, o pabaiga – labai gera.
Tik apmaudu, kad tokį laimėjimą nustelbė kilę skandalai. Rinktinė tiek daug pasiekė, bet per skandalus krepšiniui nebeliko vietos. Svarbiausios temos buvo Balčiūnas ar Sabonis, Kazlauskas ar Balčiūnas? O krepšinis ir pergalė nustumta į antrą planą. Žaidėjai, kurie sukūrė tokią šventę per čempionatą, buvo pamiršti. Dėl to labai gaila.
