Kokia Lietuva atrodytų pasaulyje, jei futbolą žaistų taip, kaip krepšinį? Retoriškai paklausęs R.Petrauskas tuojau priduria: tai neįmanoma.
„Įsivaizduokime: žaidžiame pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalyje su Brazilija ir neaišku, kas laimės. Bet futbolininkai negali įveikti net atrankų, o krepšininkai jau pamiršo, kada dalyvavo atrankose. Beveik visada patenkame į elitines varžybas, o ten norime medalių, nes žinome, kad galime. Krepšinis - mūsų valstybės prekės ženklas. Užsieniečiui, nežinančiam, kur yra Lietuva, geriau pasakyti garsaus krepšininko pavardę nei mokyti geografijos“, - sako 38-erių komentatorius. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynes R.Petrauskas pradėjo komentuoti 2000-aisiais, per Sidnėjaus olimpines žaidynes, rašo „Lietuvos rytas“.
Kalbėdamas apie nacionalinę komandą jis sako „mes“. Todėl, kai paskutinėse rinktinės draugiškose rungtynėse su Kroatija sunkią traumą patyrė Mantas Kalnietis, komentuoti tapo sunku.
„Atsiprašau, kad negalėjau šiandien komentuoti krepšinio kaip pridera, bet čempionato pradžioje būsiu pasiruošęs, pažadu. Gaila, kad Mantas to padaryti negalės. Užtat tikrai bus vienu tikru rinktinės sirgaliumi daugiau“, - socialiniame tinkle „Facebook“ po rungtynių parašė R.Petrauskas.
- M.Kalniečiui patyrus traumą, slogi atmosfera pagavo ir jus?
- Žinoma. Visi suprantame, kokio tai dydžio netektis. Atsitiko blogiausia, kas galėjo, ir blogiausiu metu. Juk jeigu dar būtų šiek tiek laiko, būtų galima ką nors eksperimentuoti, taisyti, repetuoti, o tuo metu jau buvo vėlu.
Lietuvoje problema - aukščiausios klasės įžaidėjai, o Mantas buvo vienas tokių. Žinoma, gerai, kad jis šiais metais turi pamainą. Tačiau turime prisiminti, kad jis buvo ne tik pagrindinis atakų organizatorius. Pernai jis buvo vienas pagrindinių taškų rinkėjų Europos čempionate. Jeigu ne Manto surenkami taškai, vargu ar būtume patekę į finalą.
Prie dirigavimo žaidimui, rezultatyvių perdavimų ir lyderio savybių reikia pridėti ir tai, kad jis buvo emocinis komandos lyderis. Ne be reikalo buvo išrinktas komandos kapitonu. Kai Robertas Javtokas pasakė, kad šiais metais nežais, niekam nekilo abejonių, kas perims kapitono raištį.
Manau, kad Manto netektis tik dar labiau didina tą atskirtį tarp priekinės linijos stiprybės ir gynėjų trūkumo. Tačiau, manau, dabar vyrai paskatų ir noro žaisti turės dvigubai.
- Kaip vertinate Renaldo Seibučio galimybes žaisti įžaidėjo pozicijoje?
- Manau, kad Renaldas tikrai bus įžaidėjas. Jau ir rungtynėse su kroatais jis žaidė šioje pozicijoje. Ir tai jam nėra naujiena. Jis - kaip Ramūnas Šiškauskas. Juk, kai nebūdavo Šarūno Jasikevičiaus, būtent jis persivarydavo kamuolį.
Išvis manau, kad R.Seibutis, kaip atakuojantysis gynėjas, šiek tiek užtilo. Štai Adas Juškevičius, ko gero, yra stipresnis kaip gynėjas. Jis gali pataikyti, pasinaudoti progomis, turi tvirtą kūną, kuris leidžia jam kovoti vienas prieš vieną su varžovais.
- Š.Vasiliauskui tai - nemenkas karjeros šuolis. Kaip manote, ar jam pavyks su tuo susitvarkyti?
- Š.Vasiliauskas tikrai gali iššauti. Turėtų sumažėti psichologinis spaudimas. Labai sunku ateiti į tokio lygio komandą kaip Lietuvos rinktinė. Sunku žaisti šalia tokio autoriteto, kuris užima pagrindinę vietą.
Visai kas kita, kai už tavęs nieko nebėra ir atsiveria visos galimybės. Prisiminkime Mantą 2009-aisiais. Ramūnas Butautas tuomet nenorėjo jam leisti žaisti. Bet 2010-aisiais jis sužibėjo kaip įžaidėjas ir atakuojantysis gynėjas. Tačiau po to grįžo Š.Jasikevičius, ir tas keitimasis jį paveikė psichologiškai. Pernai Mantas visiškai atsiskleidė būdamas vienintelis Lietuvos rinktinės įžaidėjas.
Dabar tokią galimybę turi Š.Vasiliauskas.
- Manote, jog Š.Vasiliauskas yra tas įžaidėjas, kurio Lietuva ilgai ieškojo?
- Net truputį keista, kad Š.Vasiliauskas atsirado tik dabar. Visą laiką turėjome tą pačią problemą - nėra kuo pakeisti M.Kalniečio. Bet Šarūnas nepatekdavo net į rinktinės kandidatų sąrašus.
Gyvavo išankstinė nuostata, kad fizinės galimybės neleidžia jam rungtis tokiu lygiu. Tačiau Sopoto „Trefl“ ekipoje Darius Maskoliūnas turėjo galimybę įžaidėją stebėti pro didinamąjį stiklą.
Š.Vasiliauskas yra žaidėjas, kurio labai reikėjo mūsų rinktinei. Jis sugeba pakilti nuo suolo ir valdyti komandą, vesti ją taip, kaip reikalauja treneris ir situacija.
Šarūnas dar mažokai žiūri į krepšį, kartais pernelyg schematiškai bando atlikti derinius, jam dar trūksta laisvumo. Visa tai atsiranda praėjus tam tikram laikui. Jis yra rinktinės naujokas, bet kartais mąstymu aikštėje lenkia labiau patyrusius krepšininkus.
Tokio galvoto įžaidėjo mūsų komandai labai reikėjo. Su Š.Vasiliausku ir pernykštis finalas gal būtų buvęs kitoks. Slovėnijoje per lemiamą etapą Mantas žaidė beveik be keitimų.
- Sakėte, kad iš šios rinktinės galima tikėtis daugiau nei iš pernykštės. Ar po Manto netekties nuomonės nepakeitėte?
- Tiesiog nuo šios akimirkos kiekviena pergalė mums tampa brangesnė. Nebėra rungtynių, kurias galime tikėtis lengvai laimėti. Tačiau tai nereiškia, kad nieko negalime ir į nieką nepretenduojame. Šiame čempionate mūsų krepšininkams reikės daugiau dirbti kompensuojant tai, ką praradome. Gal bus mažiau smagumo, lengvumo, greito žaidimo.
- Mūsų rinktinė dažnai pasiekia gerų rezultatų būtent tuomet, kai iš jos to nesitikima.
- Tiesa, kad nurašyta rinktinė daug kartų nemažai pasiekdavo. Emociškai lietuviai dabar gali šauti atgal ir įrodyti kitiems ir sau, kad gali daugiau, nei iš jų tikimasi. Tačiau kad tai taptų realybe, jiems reikia realiai pagrįsti tą savo jėgą.
2010-aisiais taip ir atsitiko. Lietuvos rinktinė tuomet pasirengimo etape žaidė labai banguotai, o pakilo po pergalių prieš prancūzus ir ispanus. Tas jausmas, kad mes galime žaisti su bet kuo, yra labai svarbus.
Kai komanda pradeda kalbėti, kad gali žaisti su bet kuo, ji jaučia kompleksą. Ispanai ir amerikiečiai niekada taip nesako, nes tai ir taip aišku. O kitos komandos taip bando save kilstelėti. Tačiau tas jausmas atsiranda tuomet, kai sužaidi geras rungtynes su stipriu varžovu.
- Sakoma, kad nesėkmės įsirėžia stipriau nei skambios pergalės. Kurį rinktinės pralaimėjimą jums buvo skaudžiausia komentuoti?
- Anksčiau sakydavau, kad mirsiu, bet nepamiršiu, kaip Sidnėjaus olimpiados pusfinalyje pralaimėjome amerikiečiams.
Bene didžiausias mano karjeros fiasko buvo 2009-ųjų Europos pirmenybės (lietuviai iš kovos pasitraukė antrajame etape. - Red.). Skaudu: visi stengėsi, nėrėsi iš kailio, bet nieko nepavyko.
Tačiau jei eitume karštais pėdsakais, į pirmą vietą dabar kelčiau praėjusių metų pralaimėjimą prancūzams Europos čempionato finale.
- O 2011-ųjų Europos čempionato mačas su makedonais Kaune? Pralaimėjimas namie ketvirtfinalyje daugeliui prilygo tragedijai.
- Po to pralaimėjimo nebuvo noro nei kalbėti, nei analizuoti, nei komentuoti. Tiesiog išėjau trims mėnesiams iš darbo - reikėjo galvą išsivalyti.
Pernykštį finalą Liublianoje paminėjau dėl vienos priežasties. Aš šiaip nieko nekolekcionuoju, bet skaičiuoju pergales su Lietuvos rinktine. Šioje kolekcijoje man labai trūksta aukso medalio.
2003-iaisiais, kai rinktinė išvyko į Europos čempionatą Švedijoje, turėjau pasiūlymą komentuoti rungtynes, tačiau tuomet gavau kvietimą dirbti kitame kanale.
Televizijų interesai susikirto. Pasirinkau darbą, apie kurį tuo metu svajojau. Taip praradau galimybę laimėti aukso medalius, bet labai džiaugiausi kaip sirgalius ir sakiau, kad mano valanda dar išmuš.
Ir štai 2013-aisiais, praėjus dešimčiai metų po iškovoto aukso, rinktinė vėl įgijo galimybę tapti čempione. Ir ta galimybė buvo nepaprastai reali.
Man tai buvo pirmas komentuotas finalas, kuriame žaidė Lietuva. Prancūzai turėjo gerą komandą, bet ir mes -- ne prastesnę. Buvome juos prieš tai įveikę, tačiau finalas yra finalas: vienos rungtynės, ir mums jos nenusisekė. Komentuoti buvo labai sunku. Tą dieną pralaimėjome stipresniam varžovui.
Aš turiu bronzos medalių iš olimpinių žaidynių, Europos, pasaulio čempionatų. Pernai gavau sidabrą. Trūksta to vieno aukso medaliuko ir, kaip sakau, gal tada jau būtų galima pagalvoti apie atsistatydinimą ir vietos užleidimą kitiems, nes auksas būtų svajonės išsipildymas ir iki pabaigos atliktas darbas.
- Pernai daug šnekėta, kad rinktinei trūksta laisvumo, žaidėjai bijo nuklysti nuo plano.
- Taip, buvo pagrįstų kalbų, kad krepšininkai elgiasi tik pagal numatytą schemą, baiminasi mesti nepabaigę derinio, nes jeigu nepataikys, sės ant suolo. Tačiau antroje čempionato pusėje rinktinė įsibėgėjo, o greta drausmės atsirado laisvumas, pasitikėjimas savo jėgomis, supratimas tarp trenerio ir pagrindinių žaidėjų. Todėl viskas baigėsi labai gerai.
Lietuvos rinktinė jau antrus metus žaidžia pagal Jono Kazlausko sistemą.
Pernai Europos pirmenybėse užtruko, kol sistema pradėjo veikti. J.Kazlauskas yra labai reiklus žmogus ir, manau, treneriui prireikė laiko, kad žaidėjai suprastų, ko iš jų norima.
Šiemet akivaizdu, kad tarpusavio supratimas ir žinojimas, ko nori treneris, yra labai pažengę į priekį. Pernai Mindaugas Kuzminskas dažnai jausdavosi kaip nesavas, o dabar gali paleisti tritaškį jau trečią atakos sekundę, nes aikštėje jaučiasi tvirtai.
J.Kazlauskas turi svarbią savybę, kurios daug kam trūksta. Jis kartais reikalauja gal net daugiau, nei krepšininkai gali, bet kartu įkala jiems savo reikalavimus.
Kiekviename derinyje, kiekvienoje gynybinėje situacijoje yra keli variantai, kaip elgtis, o sprendimą reikia priimti per sekundės dalį. Tačiau kai žaidėjams kalama į galvą kiekvieną dieną, jie tai pradeda daryti automatiškai.
Tai labai daug, nes lemtingomis akimirkomis visos taktinės gudrybės nusistumia į šalį ir lieka individualus meistriškumas. Šia prasme mūsų rinktinė yra daug brandesnė, negu buvo.
- Pakalbėkime apie kitus pasaulio taurės dalyvius. Ispanijos rinktinė yra stipriausios sudėties ir žaidžia namie. Tačiau 2007-aisiais Europos čempionate Ispanijoje šeimininkai finale netikėtai nusileido rusams. Istorija nepasikartos?
- Tąsyk ispanai jau buvo pasiruošę autobusą be stogo, kad galėtų triumfuodami važinėti Madrido gatvėmis. Šiemet jie tikrai surinko geriausią komandą, kokią galėjo. Nebuvo jokių atsisakymų. To priežastis labai paprasta: pasaulio čempionatas vyksta namie.
Šios auksinės ispanų kartos saulė jau leidžiasi. Amžius ne vienam krepšininkui byloja, kad tuoj reikės pasakyti rinktinei „stop“ ir užleisti vietą kitiems. Todėl ši ekipa susirinko rimtai ir galingai trinktelėti durimis.
Ispanai bando surengti auksinį atsisveikinimą. Jei jiems pavyks, kitąmet turbūt išvysime naują rinktinę, nes šie žaidėjai jau bus viską pasiekę.
- JAV rinktinė visada būdavo laikoma čempionato favorite, tačiau į Ispaniją atvyko stipriai nukraujavusi. Gal atėjo amerikiečių dominavimo pabaiga?
- Amerikiečiai nebėra tokie akivaizdūs favoritai, kokie būtų su Kevinu Durantu, LeBronu Jamesu, Kobe Bryantu. Tačiau tokios rinktinės kaip ši įgyja papildomų kozirių, nes turi daug alkanų krepšininkų, kurie nori įrodyti, kad gali žaisti tokiu lygiu. Ir jie iš tikrųjų gali.
JAV turi neišsemiamą talentų kalvę. Kiekvienas iš JAV dvyliktuko paimtas žaidėjas mūsų rinktinėje galėtų drąsiai pretenduoti į starto penketą ir aikštėje praleistų daug laiko. Manau, kad tai yra komanda, kuri dirba dar daugiau nei tos žvaigždžių rinktinės, kurios atvažiuodavo gerai praleisti laiko. Todėl nereikia JAV nuvertinti.
Negalima nurašyti ir kitų rinktinių. Gal tik prancūzai susilpnėjo, nes neturi nei Tony Parkerio, nei Alexio Ajincos.
- Angola, Australija, Meksika, Korėja ir Slovėnija - galima teigti, kad pirmojo etapo burtai lietuviams buvo palankūs?
- Jie tokie, kad net jei būtų trauktos atviros kortelės su šalių pavadinimais, kažin ar būtume geriau sudėlioję. Sunku sugalvoti geresnį scenarijų medalių link - nebent išskyrus pusfinalį su amerikiečiais.
Tačiau mums nereikėtų galvoti per toli. Meksikiečių ar korėjiečių daugelis nelaiko rimtais varžovais, bet visai kitaip mano treneriai. Tos rinktinės nusipelnė būti pasaulio čempionate ir su visomis reikės kautis.
Kai pasaulio futbolo čempionato grupėje atsidūrė Italija, Anglija, Urugvajus ir Kosta Rika, pastarąją visi nurašė, nes nežinojo, kas tai per komanda. Bet atsitiko taip, kad Kosta Rika tapo geriausia grupėje. Norėtųsi, kad mums niekas nepateiktų jokios staigmenos.
- Nors 2010-aisiais Turkijoje iš lietuvių niekas nesitikėjo aukštų rezultatų, rinktinė grįžo su bronza - aukščiausiu mūsų šalies laimėjimu pasaulio čempionate. Kokią jūs prisimenate tą komandą?
- Šios rinktinės stiprybė buvo neįtikėtinas užsidegimas, tačiau vien juo nelaimėsi. Tuomet išvykome faktiškai neturėdami aukštaūgių: Robertas Javtokas važiavo šlubčiodamas, į koją jam buvo leidžiami vaistai, o pagrindinį „centrą“ keisdavo Martynas Andriuškevičius.
Turkijoje lietuvių ginklu tapo žemas penketas, jame aukščiausias buvo Linas Kleiza. Bet mes sugebėdavome ir apsiginti, ir už visus greičiau bėgti.
Pamenu, iš pradžių laimėjome keletą rungtynių atsilikdami po 15 taškų. Prieš Kanadą, Naująją Zelandiją, vėliau prieš prancūzus. Po to atsilošėme 20 taškų prieš ispanus. Kai tai atsitiko, manau, įvyko didelis psichologinis lūžis.
Komanda, iš kurios niekas nieko nesitiki, kuri pati nežino savo galimybių ir mano, kad jos ribotos, pajuto, jog yra kitaip. Kilo didžiulis noras įrodyti, kad esame nepelnytai nuvertinti.
Energija sprogo ketvirtfinalyje su Argentina. Lietuviai į tas rungtynes išėjo kaip į karą. Prieš varžovą, kurį labai gerbė ir pasąmonėje gal net laikė stipresniu. Tačiau tris lietuvių kėlinius šiame mače reikėtų įrašyti į krepšinio vadovėlius.
Taip žaidė komanda, kuri lyg ir neturėjo nieko stebuklingo, o M.Kalnietis tuomet net nebuvo laikomas įžaidėju. Pralaimėjome tik pusfinalyje amerikiečiams. Tačiau tai buvo rungtynės, dėl kurių niekas nepyko.
- Ši rinktinė kitokia?
- Dabartinei rinktinei užsidegimo irgi netrūksta, bet ji išties kitokia: daug priekinės linijos žaidėjų, griežtesnė sistema, gerokai mažiau greito krepšinio. 2010-aisiais po ilgos pertraukos buvome susigrąžinę tą greitą, malonų akiai krepšinį, kurį žaidėme 2003-iaisiais.
Kibi gynyba, greitas puolimas, visi gali pataikyti iš bet kur, visi gali keistis dengiamaisiais. Buvo didžiulis tempas.
Dabar to tempo kartais trūksta. Manau, tai vienas šios rinktinės minusų. Vyrai gali atkovoti kamuolį, tačiau greito perėjimo į puolimą kol kas nėra. Gal tai rezervas, kuriuo mums pavyks pasinaudoti.
- Kokių dar trūkumų matote rinktinės žaidime?
- Negalima sakyti, kad ši komanda demonstruoja idealų krepšinį. Trūksta gynėjų atsvaros tam, ką puolant daro priekinė linija.
Turime labai galingus aukštaūgius. Jie gali grumtis su bet kuriais pasaulio puolėjais, todėl natūralu, kad perdavimai keliauja į baudos aikštelę. Tačiau tai daro mūsų žaidimą vienpusišką.
Jei varžovai žinos, kur mūsų stiprybė, ten sutelks didžiausias pajėgas tam smūgiui atremti. Reikia taiklių tritaškių, prasiveržimų, įvairesnės grėsmės baudos aikštelėje, ne tik perdavimų aukštaūgiams. Nežinau, ar tai atsiras, bet mūsų žaidėjai potencialo tikrai turi.
Pernai M.Kalnietis buvo didžiulė atsvara, nes jis pataikydavo iš toli, draskydavo baudos aikštelę individualiais reidais.
