Šarūnas Vasiliauskas į Ispaniją ruošėsi važiuoti kaip žaidėjas, padėsiantis Mantui Kalniečiui atsikvėpti bent dešimčiai minučių.
Smulkus 25 metų 188 cm ūgio krepšininkas draugiškų rungtynių maratone nuteikė labai optimistiškai.
Jis rinko tiek taškų, kiek Renaldas Seibutis (5,4), o kai M.Kalnietis prisėsdavo ant atsarginių suolo, nacionalinės komandos žaidimas tikrai negriūdavo it kortų kaladė. Lietuviai trynė rankomis – turėsime patikimą atsarginį įžaidėją.
Bet M.Kalniečio trauma viską apvertė aukštyn kojomis. Į starto penketą žengęs Š.Vasiliauskas nesijautė patogiai ir šešeriose planetos pirmenybių rungtynėse pelno vidutiniškai po 3 taškus, o rezultatyvių perdavimų atlieka vos daugiau nei padaro klaidų (1,3 rez. perd. ir 1 kl.).
„Esu realistas – neįsivaizdavau, kad būsiu geriausias, – apie savo lūkesčius lrytas.lt pasakojo Š.Vasiliauskas. – Aišku, visada norisi tokiu būti. Norisi kuo geriau ir daugiau padėti komandai. Bet nemanau, kad visi dvylika gali žaisti vienodai gerai ir gauti tiek pat minučių. Todėl neišgyvenu. Labiau žiūri komandinių, o ne savo interesų.“
Buvo naivu tikėtis, kad į naujas roges įšokęs Š.Vasiliauskas per porą naktų atstos M.Kalnietį. Juolab kad Sopoto „Trefl“ atakų organizatoriui tai pirmieji metai vyrų rinktinėje.
M.Kalniečio paliktą spragą kamšo ne vienas Š.Vasiliauskas, bet visi dvylika žaidėjų. Atkovotu kamuoliu, rezultatyviu perdavimu, tritaškiu ar prasiveržimu.
Kiekvieną kartą Š.Vasiliauskui žengiant į aikštę sunku nuspėti, kur jį nublokš pasaulio čempionato kovų sūkurys. Tačiau viena aišku – į aikštę mestas Jono Kazlausko auklėtinis kiekvieną kartą galbūt tyliai, bet nuoširdžiai dės visas pastangas, kad po 40 minučių kovos pergalę švęstų žaliai-balti.
– Šarūnai, jums šie metai pirmieji Lietuvos rinktinėje. Kaip vertinate savo pasirodymą? – lrytas.lt paklausė Š.Vasiliausko.
– Visada norisi geriau ir kuo daugiau padėti komandai. Bet nemanau, kad visi dvylika gali žaisti vienodai gerai ir gauti tiek pat minučių. Tikrai neišgyvenu. Kiek treneris manimi pasitiki, stengiuosi išnaudoti.
– Draugiškų rungtynių cikle išlepinote sirgalius gerai pavaduodamas Mantą Kalnietį. Tačiau čempionatas prasidėjo sunkiai, praradote vietą starto penkete. Kas nutiko?
– Net neįsivaizduoju. Varžovai man buvo labai nepalankūs. Priešininkai buvo fiziškai stiprūs. Tai mane išmušė iš vėžių. Bet tikiuosi, kad viskas yra gerai. Labiau žiūri komandinių, o ne savo interesų.
– Po Manto Kalniečio traumos ant jūsų pečių užgriuvo didžiulė atsakomybė. Jums šis čempionatas sunkesnis fiziškai ar psichologiškai?
– Manau, kad visur prisidėjo po truputį. Neįprasta vasara. Vien patekimas į treniruočių stovyklą man buvo didelis žingsnis. Buvo labai malonu. O atvykimas į čempionatą pridėjo dar daugiau spaudimo. Lietuva – krepšinio šalis, tai ir ekspertų labai daug (Šypsosi.). Visi nori pasakyti kažką protingo ir gero. Todėl taip ir išeina.
– Galbūt iki kitų metų Europos čempionato įmanoma išspręsti fizinės jėgos trūkumą?
– Visada stengiuosi – ir sportuoju, ir bandau kažką pridėti. Bet yra toks dalykas kaip genai. Nėra lengva kažką sustiprinti. Jei „užvarysiu“ rankas, neliks metimo. Bet stengsiuosi, bandysiu sustiprėti dar labiau, kad užtektų čempionatui.
– Kokio pasaulio čempionato tikėjotės pats?
– Nežinau. Esu realistas – neįsivaizdavau, kad būsiu geriausias. Aišku, visada norisi tokiu būti. Bet dabar džiaugiuosi, kad įveikėme aštuntfinalį, ruošiamės ketvirtfinaliui. Į viską žiūriu pozityviai.
– Pati rinktinė taip pat sunkiai pradėjo čempionatą, tačiau dabar skiname pergales. Ar Lietuvos komanda jau priartėjo prie maksimalaus savo potencialo?
– Išskyrus mačą su Pietų Korėja, visos rungtynės buvo labai sunkios. Visada buvo apylygis žaidimas. Tai reikalauja labai daug jėgų. Galbūt laimime, skiname pergales, bet jos negarantuoja sėkmės ketvirtfinalyje. Jei kažką pasieksime prieš Turkiją, tada jau galėsime sakyti, kad viskas yra gerai ir kad reikiamu metu atsidūrėme pike.
– Paskutinis varžovas prieš kovą dėl medalių – Turkija. Ko galime tikėtis ketvirtfinalyje?
– Daug ką reiškia vien tai, kad žaisime su Europos komanda. Turkai žaidžia protingą krepšinį, turi gerų žaidėjų. Bus nelengva, nes europiečiai tikrai neleis mums žaisti savo žaidimo. Dauguma turkų rungtyniauja vienoje lygoje ir gerai vieni kitus pažįsta. Bus labai sunkios rungtynės.
– Čempionato pradžioje Lietuvos rinktinė turėjo problemų žaisdama su komandomis, kurios turi labai agresyvius ir kibius gynėjus. Ar turkai žaidimo stiliumi parankūs varžovai Lietuvai?
– Manau, kad turkai žaidžia kitokį, protingesnį europietišką krepšinį. Jie nėra tokie grubūs kaip australai arba Naujoji Zelandija. Bet tikrai tai ne ta komanda, su kuria bus lengva. Reikės prisitaikyti prie turkų žaidimo ir žaisti taip, kad jie taikytųsi prie mūsų.
– Po rungtynių su Naująja Zelandija komandos lyderiai teigė, kad pergalė pareikalavo labai daug jėgų ir žaisti buvo sunku. Kodėl taip išsunkė dar tik aštuntfinalio etapas ir prie elitinių komandų nepriskiriama Naujoji Zelandija?
– Aštuntfinalis toks etapas, kuriame arba eini toliau, arba važiuoji namo. Psichologiškai – labai sunku. Be to, Naujoji Zelandija turi labai gerų metikų ir nejaučia jokio spaudimo. Varžovams žaisti buvo žymiai lengviau. Bet svarbiausia, kad įveikėme šį etapą, o dabar žiūrime į ketvirtfinalį.
– Ketvirtfinalyje spaudimas tik didėja? O galbūt įveiktas aštuntfinalio barjeras suteiks daugiau pasitikėjimo?
– Ketvirtfinalis visais laikais buvo sudėtingiausias etapas. Grupėje gali visus triuškinti, tačiau po ketvirtfinalio gali važiuoti namo su vieninteliu pralaimėjimu. Tai labai skaudžios rungtynės – arba, arba. Stengsimės kažkaip peržengti tą etapą, o pusfinalis psichologiškai būtų lengvesnis. Tada jau turi du šansus kovoti dėl medalio. Tuo tarpu ketvirtfinalio nebegrąžinsi.
