Stebuklas? Prieš pirmenybes buvo galima taip manyti, bet po dešimties dienų Ispanijoje – ne.
Šįmetė rinktinė į stipriausių planetos krepšinio komandų ketvertą atplaukė prakaito ir kraujo upe. Joje nepaskęsti mūsiškiams padėjo Fortūna, kuri sporte yra pergalių sesuo.
Pakeliui į pusfinalį – 7 rungtynės, 6 pergalės.
Nė viena nebuvo lengva, tačiau kietos priešininkų alkūnės rinktinę tik grūdino.
„Palau Sant Jordi“ arenos laikrodžiai skaičiavo paskutinę ketvirtfinalio rungtynių minutę, Turkijos krepšininkai desperatiškai prasiženginėjo, Renaldas Seibutis tarsi treniruotėje metė baudą po baudos, o sirgalių choras tribūnose ošė „Mes laimėjom!“.
Neištvėręs kankynės ir nelaukdamas finalo sirenos Erginas Atamanas nuėjo spausti rankos Jonui Kazlauskui.
73:61, Lietuva – pasaulio čempionato pusfinalyje!
Nerašyta krepšinio taisyklė sako, kad komanda žaidžia taip, kaip jai leidžia varžovai. Lietuviai šiame pasaulio čempionate laužo dėsnius.
Visi priešininkai žino, kad Lietuvos rinktinė turi bėdų „žemų“ krepšininkų grandyje. Žino, kad komanda priversta žaisti be tikro įžaidėjo. Žino, bet kas iš to?
Turkai irgi tą žinojo. Todėl suprantama, kad pasiruošė kautis su aukštaūgiais. Pasekmė – 19 R.Seibučio taškų, 13 – Martyno Pociaus.
Nelauktai visiems, ir pirmiausia turkams, gynėjai puldami nukonkuravo Lietuvos rinktinės etatinę taškų rinkėją priekinę liniją.
Tokį nematytą kozirį J.Kazlauskas ištraukė ketvirtfinalio partijoje.
Žvaigždė – visa komanda
R.Seibutis išties buvo fantastiškas savo būsimojo sezono darbdavių iš Stambulo akivaizdoje. Bet, kaip šiame čempionate įprasta, lietuvių pergalę nukaldino ne vienas ar du žmonės.
„Rinktinėje nė vienas nesame „superstaras“. Esame tiesiog dvylika krepšininkų, kiekvienas iš jų gali įeiti į aikštę ir patraukti komandą. Kiekvienas individualiai yra stiprus savaip“, – Jonas Valančiūnas, vakar atkovojęs net 13 kamuolių, taikliai yra apibūdinęs šįmetės rinktinės sėkmės receptą.
Lietuviai Ispanijoje – kaip slibinas dvylikagalvis. Vieną galvą varžovai nukerta – atauga kita. Vieno generolo aikštėje lyg ir nėra, bet pergalės yra, nes tikrasis generolas stovi už šoninės linijos.
Jei neturi tikrų solistų – burk chorą. Tai ir padarė J.Kazlauskas, čempionato išvakarėse staiga praradęs svarbiausią žmogų aikštėje Mantą Kalnietį.
Tarsi koks virtuvės didmeistris treneris iš neįmantrių produktų pagamino puikų patiekalą. Mūsiškiai neskraido aikštėje, nelekia su vėju, nedėlioja per varžovų galvas, nestulbina perdavimais.
Kai kam toks krepšinis atrodo nuobodus ir schematiškas, bet Lietuvos rinktinė – pusfinalyje, o namo jau išvažiavo patyrę argentiniečiai, universalūs kroatai, atletiškieji australai.
Pergalių garantija – gynyba
Sėkmingas puolimas krepšinyje visada yra loterija. Gera gynyba – garantuotai laimingas bilietas.
Ketvirtfinalyje lietuviai turkams leido įmesti 61 tašką. Komanda, kurioje beveik visi gali pataikyti iš bet kur, vakar pataikė 3 iš 18 tritaškių.
Ir nepasakysi, kad nekrito – Lietuvos krepšininkai gynė kiekvieną aikštės centimetrą. Iki tol sunkiai sulaikomas Emiras Preldžičius per 37 min. sukrapštė 10 taškų.
Prieš rungtynes su Lietuva turkai melavo. Sakė, kad jie laimingi vien patekę į ketvirtfinalį ir toliau žais nekaustomi įtampos.
Nesąmonė. Sporte nėra tokio profesionalo, kuris nenorėtų būti čempionas. Kitaip esi ne profesionalas, o mėgėjas.
Ir kai E.Preldžičius rungtynių pabaigoje kamuolį į grindis trenkė taip, kad, rodės, įlūš parketas, tik paliudijo, kaip skausminga Turkijai buvo sustoti pusfinalio prieškambaryje.
Prieš tai aštuntfinalyje kaip tik du E.Preldžičiaus tritaškiai namo išspyrė Australiją – vienintelę komandą, kuriai šiame čempionate yra pralaimėjusi Lietuva.
Ačiū turkams, nes australų krepšinis mūsiškiams neabejotinai yra labiau neparankus.
Desertui – medalių dalybos
Jokiu būdu nenuvertinant nė vieno priešininkų, bet lietuviams kol kas nė vieni tų, kuriuos prieš save matė aikštėje, nebuvo neperlipamas barjeras.
Dar traukiant čempionato burtus krepšinio dievas pasimatavo žalią-baltą aprangą. Nuodėmė būtų buvusi iš D grupės neiti tolyn. Tai, kaip mūsiškiai padarė savo darbą užimdami pirmąją vietą, krepšinio dievui, matyt, patiko ir jis drabužio nenusivilko.
Naujoji Zelandija – aštuntfinalyje, Turkija – ketvirtfinalyje. Negalima vadinti jų dovanėlėmis, bet tai nebuvo ir rinktinės monstrės.
Užtat dabar džiaugiamės, kad Lietuvos rinktinė susidorojo su abiem.
Rytoj laukia pusfinalis. Nesvarbu, kaip jis pasibaigs, bet vėl įrodėme: Lietuvos krepšinis lieka kokybės ženklas visam pasauliui ir todėl mūsų rinktinė iš Barselonos keliaus į didžiausius šiemet krepšinio atlaidus Madride.
Lietuva, kaip ir planetos pirmenybėse prieš ketverius metus, sirgaliams padovanojo desertą – medalių dalybas.
