„Žinau nedaug, bet jie pakankamai neblogi“, - apie Lietuvos rinktinę sakė NBA žvaigždė Jamesas Hardenas, kai antradienio vakarą, po ketvirtfinalio rungtynių su Slovėnijos rinktine, jį kalbino portalo lrytas.lt žurnalistas.
Mandagus atsakymas tarsi išdavė - vienas iš amerikiečių lyderių nieko nežino apie Lietuvos rinktinę, krepšinio tradicijas ir pamokas, kurias jau išgyveno NBA žvaigždės.
Mitą sugriovė lietuviai
Tai prasidėjo 2000 metų rugsėjo 29-ąją. Tada krepšinio pasaulis dar buvo kitoks. NBA žvaigždžių komandos buvo laikomos nenugalimomis, o pralaimėjimas 20 taškų skirtumu buvo įprastas reiškinys. Kitų šalių sportininkai melsdavosi, kad tik pavyktų išvengti dvikovos su amerikiečiais, nes tai geriausiu atveju reiškė sutriuškinimą.
Tačiau tądien viskas pasikeitė.
„Svajonių komandos idėja palaidota“, - po Sidnėjaus olimpinio krepšinio pusfinalio, kuriame lietuviai tik paskutinėmis sekundėmis pralaimėjo amerikiečiams (83:85), rašė „The New York Post“ žurnalistas Richaras Wilneris.
Mūsų krepšininkai tuo metu buvo per kelis centimetrus nuo didžiausios pergalės per visą krepšinio istoriją – paskutinėmis rungtynių akimirkomis Šarūnas Jasikevičius paleido tritaškį, kuris galėjo palaidoti Svajonių komandą, tačiau metimas buvo per trumpas ir nuskriejo į kairę.
„Stebėtina, kokiu aidu per visą pasaulį gali nusiristi vienas metimas“, - rašė Steve'as Kelley iš „The Seatle Times“. Amerikiečių apžvalgininkas juokavo, kad Š.Jasikevičius galėjo sukelti žemės tikrą drebėjimą Lietuvoje ir Niujorke.
„Lietuvių jaunimas BEVEIK laimėjo, ir tai daug reiškė visiems. Išskyrus Lietuvos rinktinę, kuri rūbinėje po pirmojo kėlinio nusprendė, kad jie gali laimėti ir kad jie laimės.
Neįsivaizduoju, iš kur jie ištraukė tą idėją. Galbūt tai gimė dar Vilniuje, jų sostinėje, kurioje prieš dešimtmetį kartu su savo tėvais ir vyresniais broliais beginkliai stovėjo prieš rusų tankus. Jie privertė rusus atsitraukti ir iškovojo Nepriklausomybę po 50 metų sovietų okupacijos.
Negi jūs manėte, kad po to juos gali išgąsdinti Vince'as Carteris, Kevinas Garnettas ar Alonzo Mourningas?“, - tada rašė garsus amerikiečių krepšinio apžvalgininkas Randy Harvey iš „Los Angeles Times“.
Įdomiausiai tai, kad mūsų rinktinė net Lietuvoje nebuvo vadinama stipria. Tai buvo „kartų kaitos“ komanda, iš kurios buvo tikimasi bent jau žingsnio į kitą etapą. Apie medalius svajojo tik drąsiausieji. O jei koks nors žurnalistas tada būtų garsiai pasvarstęs, kad jaunieji lietuviai gali įveikti amerikiečius, tai redaktoriai jį būtų perkėlę į anekdotų skiltį.
„Prieš olimpiadą Alonzo Mourningas man pasakė, kad kol jis bus gyvas, Amerikos komanda olimpiadose bus neįveikiama. Aš nežinau, kiek Alonzo ruošiasi gyventi“, - po tų istorinių rungtynių laikraščiui „The New York Times“ sakė buvęs NBA komisaras Davidas Sternas.
2003 metų pabaigoje A.Mourningas susirgo sunkia kepenų liga, o po pusmečio Lietuvos rinktinė Atėnų olimpiadoje nugalėjo Svajonių komandą.
69 sekundžių šou
Į Atėnus mūsų krepšininkai atvyko kovoti dėl aukso medalių. Tuo metu buvome Europos čempionai, Š.Jasikevičius buvo vadinamas „auksiniu berniuku“, Ramūnas Šiškauskas - „baltų Pippenu“, o Lietuvos krepšininkai - „krepšinio brazilais“.
Amerikiečių Svajonių komandai tada atstovavo NBA superžvaigždė Timas Duncanas, jau žibantys LeBronas Jamesas ir Carmelo Anthony, o taip pat dar neužgesęs Allenas Iversonas. Amerikiečiai turėjo daugiau garsių pavardžių nei 2000 metų komanda, tačiau turėjo ir daugiau trūkumų.
Treneris Larry Brownas garsėjo kaip gynybos specialistas. Pavyzdžiui, tais metais jo vadovaujama Detroito „Pistons“ sugebėjo įveikti net Los Andželo „Lakers“ ekipą, kurioje rungtyniavo keturios pirmo ryškumo NBA žvaigždės. Tačiau 2004 metų Svajonių komanda gynėsi ne taip, kaip norėjo treneris, trūko drausmės, o kamuoliu NBA žaidėjai nesidalino. Be to, amerikiečiams labai trūko snaiperių.
Nepaisant akivaizdžių trūkumų, krepšinio dievai buvo laikomi favoritais, o į Atėnus atvyko pasipūtę ir arogantiški. Pavyzdžiui, jie gyveno ne olimpiniame kaimelyje, bet prabangiame kruiziniame laive.
Prieš rungtynes su lietuviais amerikiečiai kalbėjo įprastai mandagiai, tačiau kartu parodė, kad net nenutuokia kokios gilias krepšinio tradicijas turi šita maža baltų valstybė.
Viskas baigėsi tuo, kad 2004 metų rugpjūčio 21 dieną lietuviai pirmą kartą įveikė Svajonių komandą (94:90) ir užsitikrino pirmąją vietą grupėje. Tą kartą komandą į priekį vėl vedė Š.Jasikevičius, kurio garsusis 69 sekundžių šou pateko į krepšinio istoriją – per kelias atakas įžaidėjas pelnė 12 taškų ir paskutinėmis akimirkomis išvedė lietuvius į priekį.
Tiesa, tose pačiose olimpinėse žaidynėse sugniuždyti lietuviai pralaimėjo amerikiečiams rungtynės dėl trečiosios vietos (96:104). Tačiau galima teigti, kad tą kartą mūsų krepšininkus palaužė ne Svajonių komanda, bet Italijos rinktinė, kuri pusfinalyje netikėtai įveikė favoritais vadintus lietuvius.
Nesustabdė K.Duranto
Kitą kartą lietuviai su amerikiečiais susitiko tik 2010 metais Stambule vykusiame Pasaulio krepšinio čempionate. Nors mūsų krepšininkai tą kartą laimėjo bronzos medalius, tačiau galima teigti, kad po Sidnėjaus tai buvo prasčiausias pasirodymas žaidžiant prieš Amerikos rinktinę.
Kevino Duranto vedami amerikiečiai jau per pirmąjį kėlinį iššovė taip, kad baltai nebeatsitiesė (12:23). Nors po ilgosios pertraukos lietuviai bandė nusipurtyti smaugiantį priešininką, laimėjo abu likusius kėlinius, tačiau rezultatas nebuvo sensacingas – 74:89.
Tačiau po dviejų metų mūsų šalis atsigriebė taip, kad ESPN apžvalgininkas Marco Steinas emocingai rašė: „Prieš rungtynes su savo senais draugais iš Baltijos jie privalėjo žinoti vieną dalyką apie silpniausią Lietuvos rinktinę per visą istoriją: susilpnėjusi Lietuva vis tiek yra Lietuva. Vis tiek atkakli. Vis tiek pavojinga“.
Vos vos nelaimėjo
Tai buvo panaši drama, kuri drebino Sidnėjų. 2012 metų Londono olimpinėse žaidynės Svajonių komandai atstovavo visi geriausi planetos krepšininkai, tačiau tam, kad įveiktų lietuvius, jiems prireikė stebuklingo L.Jameso žaidimo paskutinėmis minutėmis.
Tą kartą Lietuvos rinktinė buvo vadinama silpna – veteranai jau buvo pailsę, o jaunieji krepšininkai dar neturėjo tokių rungtynių patirties. Tai rodė ir rezultatai – iki rungtynių su Svajonių komanda, lietuviai buvo laimėję vos vieną mačą iš trijų.
Amerikiečiai atrodė visiškai kitaip. Buvo tokie galingi, kad juos net vadino stipresniais už 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių Svajonių komandą, kurioje buvo Michaelas Jordanas. Į Londoną amerikiečiai atsivežė visus geriausius planetos krepšininkus: Kobe Bryantą , L.Jamesą, C.Anthony, K.Durantą, R.Westbrooką ir kitus.
Prieš rungtynes su lietuviais ši kompanija sutriuškino Nigeriją taip (156:73), kad Lietuvos ir Amerikos rinktinių dvikova jau nekėlė jokios intrigos.
Rungtynių išvakarėse K.Bryantas keturias valandas stebėjo Roger Federerio ir Juano Martino del Potro teniso mačą, o po to dalino autografus gerbėjams. Atrodė, kad visus traiškančiai Svajonių komandai nereikia treniruotis.
Tačiau viskas susiklostė kitaip.
Nors per pirmąjį kėlinį Amerikos krepšininkai sugebėjo išsiveržti į priekį (25:33), tačiau prieš ilgąją pertrauką rezultatas jau buvo 51:55. Likus 6 min. iki rungtynių pabaigos mūsų komanda pirmavo 82:80. Tada lyderio vaidmens ėmėsi L.Jameas ir, galiausiai, amerikiečiai iškovojo sunkią pergalę (99:94).
Lietuviai buvo taip įsikibę į gerklę superžvaigždėms, kad daugelyje statistinių rodiklių juos net pralenkė: geriau dalino rezultatyvius perdavimus (21:13), geriau metė pataikė dvitaškius ir tritaškius, net laimėjo kovą dėl atšokusių kamuolių (42:37).
Amerikos žiniasklaida vėl garbino lietuvius ir šaipėsi iš K.Braynto ir L.Jameso mušimosi į krūtinę, kad jie esą galėtų įveikti M.Jordano kompaniją.
„Nesvarbu ar jie gali įveikti Svajonių komandą. Bet ar jie gali įveikti Lietuvą? Paaiškėjo, kad gali. Vos vos“, - rašė „USA Today“.
Naujienų agentūra AP prisiminė, kad amerikiečiai taip ir neišmoko lietuviškų pamokų: „Šie Baltijos žaidėjai žino kaip drebinti pasaulį, anksčiau jie jau nuliūdino JAV olimpinėse žaidynėse. Jų pusėje – ir istorija, ir triukšmingiausi, būgnais apsiginklavę aistruoliai, kokius tik kada esate matę“.
Kol kas tai buvo paskutinis Lietuvos ir Amerikos rinktinių susitikimas. Istorija bus tęsiama ketvirtadienio vakarą. Krepšinio ekspertai sako, kad mes turime kozirių, kuriais galime pasinaudoti, o pergalingas scenarijus – realus.
Ieško silpnybių
Viena priežasčių, kodėl lietuviams visuomet sekasi įsikibti į gerklę krepšinio dievams, yra ta, kad mūsų strategai pirmiausia galvoja, kaip pasinaudoti amerikiečių žaidimo trūkumais. Tai sakė Lietuvos edukologijos universiteto docentas Rūtenis Paulauskas.
„Lietuvių žaidimas amerikiečiams išties yra maksimaliai nepatogus“, – kalbėjo treneris.
Pavyzdžiui, 2004 metais Atėnuose amerikiečių rinktinės silpnoji vieta buvo snaiperiai. Iki rungtynių su lietuviais Amerikos krepšininkai tritaškius metė vos 16 proc. taiklumu. Per tas rungtynes Antano Sireikos auklėtiniai susispaudė baudos aikštelėje ir trukdė laisvai judėti priešininkų aukštaūgiams, tačiau nuo tritaškio linijos amerikiečiai galėjo atakuoti beveik netrukdomi. Rezultatas – Amerikos priekinės linijos žaidėjų indėlis sumažėjo, o snaiperiai tritaškių įmetė ne tiek, kad būtų išplėšę pergalę prieš lietuvius.
„Tikiuosi, kad ir šį kartą stengsimės sumažinti rungtynių tempą, kiek galima ilgiau kontroliuoti kamuolį, mažinti atakų skaičių, versti amerikiečius mesti baigiantis atakos laikui. Taip pat turėtume pasinaudoti zonine gynyba, kurią gerai išmanome ir kuri yra labai neparanki amerikiečiams“, – sakė R.Paulauskas.
Visiškai sustabdyti neįmanoma
Amerikos rinktinės žaidimo stilius skiriasi nuo europiečių, todėl ir trenerių štabo parengtas planas būna šiek tiek kitoks – visiškai sustabdyti varžovų neįmanoma, todėl stengiamasi pasinaudoti jų silpnybėmis ir kiek įmanoma neleisti naudotis bent keliais žaidimo elementais.
„Prieš tokias rungtynes treneriai pirmiausia pasirenka, ką ir kaip stabdyti. Visiškai amerikiečių nesustabdysi, bet gali blokuoti kai kuriuos dalykus.
Pavyzdžiui, bandoma sustabdyti jų greitas atakas. Taip pat išsirenkami 3–4 metikai, kurie gali gerai pataikyti ir kuriuos būtinai reikia atriboti. O tada galvojama, kaip juos galima užpulti ir pelnyti tuos 75 ar 80 taškų, kurių reikia pergalei“, – pasakojo buvęs rinktinės skautas Donaldas Kairys.
Pamiršta lietuvių pamokas
Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl lietuviams visuomet sekėsi kovoti su Amerikos rinktinėmis, – psichologinis pranašumas. Iš NBA žvaigždžių sudarytos komandos visada privalo laimėti auksą, Amerikoje pralaimėjimas suvokiamas kaip tragedija, o kitų šalių sportininkai nėra smerkiami net tada, kai būna pervažiuoti.
„Amerikos komanda yra vienintelė pasaulyje, su kuria rungtyniaudami visuomet galime turėti psichologinio komforto sąlygas. Jeigu pralaimi, niekas tavęs nekaltina, o jeigu sugebi pakovoti, tai vertinama išvis labai gerai. Ir, aišku, kiekviena pergalė prieš amerikiečius yra sensacija. Todėl priešininkų niekada neslegia psichologinė atsakomybė“, – aiškino ekspertas R.Paulauskas.
Be to, amerikiečiai dažnai neįvertina lietuvių ir pamiršta istorines pamokas. „Tai nutinka todėl, kad apie priešininkų pajėgumą jie sprendžia iš NBA žaidėjų skaičiaus“, – kalbėjo docentas.
Antra vertus, amerikiečių varžovai tokioms rungtynėms ruošiasi labai kruopščiai, nes jaučia, kad turi progą sukurti krepšinio stebuklą.
„Amerikiečiai yra stipriausi pasaulyje, todėl negali būti didesnio psichologinio nusiteikimo ir detalesnio pasirengimo. Žaidimo planas visuomet ruošiamas labai kruopščiai“, – sakė D.Kairys.
Krepšinio skautas pabrėžė – pergalingas scenarijus ketvirtadienio rungtynėse tikrai egzistuoja. Ar jį parašysime? Tai priklauso nuo trenerių plano ir to, kaip seksis tai įgyvendinti.
