O vis dėlto – kur?
Sportininkai sako, kad varžybose bloga yra antroji vieta, bet ketvirtoji – absoliučiai blogiausia. Žaidi, kovoji, lipi žingsnis po žingsnio, o viskas baigiasi dviem nepataisomais nusivylimais.
Lietuvos rinktinei pasaulio čempionate taip ir nutiko. Ar galėjo būti kitaip?
Pusfinalyje su JAV rinktine negalėjo. Mače dėl bronzos – aišku, kad galėjo. Tiesiog privalėjo būti kitaip.
Kai Mantas Kalnietis vietoj Ispanijos nukeliavo į operacinę Kaune, nutilo paskutiniai nepataisomi optimistai, iki tol regėję Lietuvos rinktinę bent jau arti garbės pakylos. Bet po to, ką išvydome per dvi savaites Ispanijoje, norisi verkti dėl išsprūdusio medalio. Bronza būtų tapusi mūsų auksu.
Iki šeštadienio lietuviai maksimaliai pasinaudojo likimo dovanomis. Čempionato sistemos pasiųsti į labiau palankią pagal galimus varžovus turnyro pusę, mūsiškiai D grupėje finišavo pirmi. Kaip premiją už tai, paskui gavo įveikimas priešininkes: aštuntfinalyje - Naująją Zelandiją, ketvirtfinalyje – Turkiją.
Visa griaunantis JAV volas priešais išdygo tik pusfinalyje. O po šio dėsningo pralaimėjimo lietuviai vėl sulaukė malonės – nuvargusių prancūzų.
Europos čempionai turėjo tik 18 valandų atsigauti po pusfinalio su serbais dramos. Pridėjus skaudžių pralaimėjimų palydovę nemigą, prancūzams liko vos daugiau kaip pusė paros pailsėti ir pasiruošti rungtynėms, kurios Lietuvai planetos pirmenybėse buvo svarbiausios.
Todėl, kad mes norėjome atkeršyti už pernykštį finalą Liublianoje. Todėl, kad mums labiau reikėjo šitos pergalės nei prancūzams, kuriems bronza tikrai negalėjo atrodyti rojus po to, kai išspyrė iš čempionato pačius ispanus.
Mūsiškiai vakar privalėjo atrodyti gyvesni, tačiau neatrodė. Ir todėl bronzinį mačą ne prancūzai laimėjo. Lietuviai patys dovanojo pergalę.
Liūdnai simboliškai dabar atrodo tas varžovams padovanotas kamuolys, kai niekieno netrukdomam Martynui Pociui neužteko 8 sek. pereiti į varžovų aikštės pusę. Tada dar pirmavome 3 taškais ir kas žino, ar vienas papildomas šūvis nebūtų mirtinai pakirtęs prancūzų, ir taip žaidusių iš paskutiniųjų.
Taip, yra dėl ko verkti. Bet yra kuo ir pasidžiaugti.
Nors milžiniška paskutinių rungtynių kaina pastūmėjo Joną Kazlauską pernelyg anksti sustabdyti iki tol sėkmę nešusią žaidėjų rotaciją, dėl išsprūdusios bronzos generolo antpečiai nenukrito: treneris eilinių ir seržantų būrį planetos čempionate pavertė elitine armija.
Nurašytą komandą, kurios griūtis bet kuriame turnyro etape būtų nė kiek nustebinęs specialistų, J.Kazlauskas nuvedė aukščiau nei įstengė pakilti lygiai dvi dešimtys kitų čempionato dalyvių, tarp jų – brazilai, kroatai, argentiniečiai, graikai, australai.
Už bronzą rinktinei visi būtume kėlę 10 balų. Dabar iki dešimtuko netempia. Bet net ir be medalio likęs Lietuvos krepšinis pasauliui lieka mūsų šalies simboliu ir kokybės ženklu.
Ačiū rinktinei už tas nelauktai šviesias emocijas, kuriomis gyvenome dvi savaites.
Verkti negalima, džiaugtis.
