- Žinoma, kad esam maži ir ketvirti pasaulyje yra labai aukštas pasiekimas. Bet kai turėjai tarsi rankose, žiūrint į istoriją esam iškovoję ir aukštesnių vietų, paleista tokia pergalė labai skaudžiai atsiliepia. Jono Kazlausko pasakymas, kad didžiulis apmaudas, savaime suprantamas tiek patiems žaidėjams, tiek mums sirgaliams. Prasidėjus čempionatui buvo galima prognozuoti, kad iki ketvirtfinalio tikrai turim nueit netgi be Manto Kalniečio. Kai ketvirtfinalyje gavom turkus – irgi gerai.
- Yra sakančių, kad Lietuvos rinktinei buvo palankios aplinkybės.
- Buvo palankių ir tikrai gerai išnaudojom iki rungtynių su prancūzais.
- Pone Jaruti, ketvirta vieta sporte yra turbūt blogiausia pozicija. Ar šiuo atveju tai negalioja?
- Likti be medalių yra tikrai skaudu. Bet ketvirta vieta yra tikrai Lietuvos iškovota. Tikrai aukšta iškovota garbinga vieta, nežiūrint, kad dauguma ekspertų sirgalių galvoja, kad aplinkybės buvo puikios.
- Bet Jūs sutinkat, kad jos buvo geros? Nebuvo ir pogrupyje ypatingai stiprių komandų, kur būtų galima užlūžti.
- Iš pogrupio išėjom iš pirmos vietos, koks tikslas ir buvo keliamas. Nežiūrint, kad krūva negatyvių dalykų rinktinei buvo iki rungtynių su Prancūzija.
- Prancūzija nustebino mažajame finale?
- (S. Jovaiša) Nustebino ypatingai vien dėl to, kad ten nėra T. Parkerio. Prisimenu senus laikus, kai Prancūzijos rinktinė nebuvo tokia stipri, kol į ją neatėjo T. Parkeris. Jis įnešė kažkokią kovinę dvasią, kuri pasiliko ir be jo. Stebėjau rungtynes, kai jie pralaimėjo serbams. B. Diaw po rungtynių apkabino visus per pečius ir matomai visiems pasakė, kad rytoj kaunamės dėl bronzos. Anksčiau to iš prancūzų nebuvo galima tikėtis. Priaugo jaunų, naujų, alkanų žaidėjų, kurie nusiteikia kautis dėl tos bronzos. Matėme, kaip jie tą darė. Jiems buvo labai svarbu. Ir mums buvo labai svarbu. Anksčiau kova dėl trečios vietos būdavo lengvesnė, nes mums ji visada aukšta ir brangi, o tokie kaip ispanai, kažkada prancūzai šiek tiek atleisdavo vadžias žaisdami arba viskas, arba nieko. Ir mes pasinaudoję esam tokių rungtynių laimėję.
- Visi sakė, kad kovoje dėl bronzos mums palankesnė komanda yra prancūzai. Ar taip manyti buvo klaidinga?
- (R. Jarutis) Visada Lietuvos krepšiniui parankesnė komanda yra serbai, nes yra senos sąskaitos, ambicijos. Kiek pamenu, kiek būdavo rungtynių, Lietuva gerai tvarkydavosi būtent su serbais. Per paskutinį dešimtmetį tai bene geriausias serbų rezultatas. Didžiausias pakitimas jų rinktinėje buvo tai, kad pakeitė trenerį. Norėjo parodyti, kad į rinktinę gali papulti ir kiti žaidėjai, ne tik vienos agentūros. Taip, T. Parkeris yra didžiulė jėga, tačiau Prancūzijos rinktinėje nereikia užmiršti N. Batumo ir B. Diaw. Tai aukščiausio kalibro NBA dominuojantys žaidėjai. Tokio kalibro šiai dienai Lietuvos rinktinėje nėra. Rungtynės dėl trečios vietos ir parodė, kas imasi iniciatyvos – tos žvaigždės.
- (S. Jovaiša) Švelniai paprieštaraučiau. Serbai po pogrupio labai smarkiai kokybiškai pagerino savo žaidimą. Jie labai aukštam lygyje nukovė tiek graikus, tiek ketvirtfinalyje brazilus. Lyderiai atėjo labai geros formos, pasitikėjimas išaugo. Dominavo geras pasiaukojantis žaidimas. Maniau, kad Prancūzai mums geriau dėl to, kad ten yra du, trys, su kuriais galima tvarkytis. Ir vien dėl to, kad jie turėjo mažai poilsio. Bet gaila, kad mes to psichologinio momento paskutinėmis minutėmis nepagavom ir neišnaudojom.
- Yra manančių, kad mūsų žaidimo koncepcija apskritai yra pasenusi ir nebeatitinka šiuolaikinio krepšinio, kuris yra atletiškas, veržlus. Gal reiktų perbraižyti schemas ir žaisti krepšinį, labiau pritaikytą prie dabartinių realijų?
- (R. Jarutis) Tikrai su tuo nesutinku. Žiūrint į amerikiečių demonstruojamą jėgos, fizinį ir greičio krepšinį, tai ten viskas gražu, fantastika.
- Tai Jūs skiriat amerikietišką ir europietišką krepšinį?
- (R. Jarutis) Tikrai taip. NBA yra viena pusė ir kita yra dominuojantis krepšinis, kuris man akiai yra malonesnis ir kur didesnė kova - Eurolyga. Patys talentingiausi žaidėjai žaidžia už Atlanto, bet jeigu žiūrint į krepšinį kaip į komandinę sporto šaką, man daug gražesnis ir patrauklesnis krepšinis yra tas, kuris žaidžiamas Europoje. Nenoriu sutikti, kad mūsų krepšinis yra pasenęs, nes rezultatai kalba patys už save. Praeitas metais su ta metodika mes pralaimėjom tik finale. Šiemet mums pritrūko vienų gerų rungtynių, ar net paskutinių kelių minučių žaidžiant prieš prancūzus. Jei būtume turėję Mantą Kalnietį ar Liną Kleizą, gal būtume kitaip sužaidę.
- Yra sakančių, kad mes per daug inteligentiškai žaidžiame, stumdom kamuolį, vietoj to, kad veržtis per galvas.
- (R. Jarutis) Ar mes turim tokių šokančių, bėgančių atletų? Į rinktinę yra sukviečiami žaidėjai, pagal juos yra statoma. Treneris turi savo viziją, kaip kiekvieną žaidėją geriau išnaudoti.
- (S. Jovaiša) Akivaizdu, jeigu mes turėtume tokį pat pasirengimą, tokius pat atletinius duomenis ir žaistume savo europietišką lietuvišką krepšinį, mes laimėtume. Mums tiesiog reikia praktikos, daugiau rungtynių su amerikiečiais. Europoj žaidžiam gražų krepšinį, amerikiečiai žaidžia labai pasitikėdami savimi. Jeigu neįmečiau šią minutę, įmesiu vėliau, jeigu neįmečiau aš, nusiims draugas ir pakartos. Jeigu mes tuos jų elementus būtume išjungę, būtume pajėgūs laimėti. Serbai, galvojau, pasipriešins. Juos vėl sulaužė tas škvalas per tris minutes, skirtumas pasidaro labai didelis ir negali atsitokėt. Čia vien dėl to, kad mes nepripratę žaisti jėgos, greito amerikietiško krepšinio.
- Ar šis čempionatas padidino prarają tarp amerikietiško ir europietiško krepšinio?
- (R. Jarutis) Galvoju, kad ta praraja ne didėja, o artėja. Aš matau vienintelę komandą, kuri buvo neįveikiama, tai 1992-ųjų „Svajonių komanda“.
- (S. Jovaiša) Ji per treniruotę draugiškose varžybose berods gavo nuo studentų, taip kad neįveikiamų nėra.
- Pone Jovaiša, gal Jūs atsakėte į klausimą, kodėl Lietuvos rinktinė pralaimi labai lemiamas varžybas?
- Tikrai nenoriu kritikuoti žaidėjų, visi norėtume, kad jie geriau pabaigtų varžybas, pasirodytų. Kartais gal yra lyderių trūkumas, kurie mokėtų užbaigti rungtynes logiškai. Kaip rungtynėse su prancūzais pirmaudami turėjom galimybę pasirinkti sužaisti kitaip. Daug įtemptų rungtynių pralaimėjom pabaigoj. Galbūt psichologinės savybės nesustyguotos. Treneris turi būti geras taktikas, psichologas ir chirurgas tam tikru metu pakeisti M. Kuzminsko ar Š. Vasiliausko širdį į kažkokią liūto širdį. Kai pergalė slysta iš rankų atsiranda neužtikrintumo ženklai, baimė pralaimėti.
- Pone Jaruti, J. Kazlauskas yra šiek tiek kritikuojamas, daugelis kelia klausimus, kodėl lemiamomis akimirkomis jis ant suolo paliko Donatą Motiejūną ar Paulių Jankūną, kurie geriau žaidė prieš B. Diaw, o buvo išleistas Darjušas Lavrinovičius. Ar čia buvo padarytos klaidos?
- Labai svarbiose pogrupio rungtynėse su slovėnais mūsų broliai tikrai laimėjo tas rungtynes. Jie turi ir įgūdžių ir patirties. Kas liečia D. Motiejūną, šiame čempionate jam buvo ir sudėtinga ir suteikta pakankamai daug laisvės improvizuoti. Be galo talentingas jaunas krepšininkas, galvoju, kad jau ne už kalnų tai, kai jis atsiskleis pačiu gražumu. Jis nežaidžia NBA. Jis atsidūręs pačioje kvailiausioje komandoje, tai, kas ten vyksta toje komandoje yra nesąmonė. Man tikrai gaila tokio super talentingo ir darbštaus krepšininko. Jam šiame čempionate buvo daug šansų atsiskleisti, ką padarė Jonas Valančiūnas.
- Adas Juškevičius, jei galima taip pasakyti, prieš čempionatą buvo nurašytas, nepateko į dvyliktuką.
- (S. Jovaiša) Jis atvažiavo be psichologinio krūvio. Yra toks pavyzdys - Danijos futbolo rinktinė. Jie vietoj Serbijos netikėtai pateko, iš paplūdimio juos surinko ir tapo Europos čempionais. Be įtampos, spaudimo prieš čempionatą. Jis ypatingai pradžioje gerai pavadavo Š. Vasiliauską, apie kurį buvo manyta, kad jis bus geriausias vietoj M. Kalniečio ir vėliau tą ritmą beveik išlaikė.
- Manot, kad jis užsitikrino vietą rinktinėje kitais metais?
- (R. Jarutis) Tikrai ne.
- (S. Jovaiša) Pas J. Kazlauską, jeigu tu nerodai šiandien, esi niekas. Jis maksimalistas, ima tuos, kurie tą dieną yra geriausi. Broliai metų turi daug, bet yra geresni už A. Gudaitį ir kai kuriuos kitus. Klausimas dėl S. Jasaičio, kuriam gal nelabai pavyko čempionatas. Broliai ir praėjusiais metais nešoko aukščiau lanko, padarė ką reikia – tolimi metimai, kartais nebloga gynyba. Su prancūzais nepavyko, bet retkarčiais jiems vieta surandama ir jie būna naudingi, tik reikia žinoti, kada. - Kaip galėtų atrodyti kitų metų rinktinė? Turbūt sugrįš M. Kalnietis.
- (R. Jarutis) M. Kalnietis, L. Kleiza lemiamais momentais yra tie žaidėjai, kurie gali truktelt komandą, priimt rizikingus sprendimus, nes jiems leidžiama. Š. Vasiliauskas yra talentingas krepšininkas, galintis žaisti du prieš du, jis gali įmesti. Bet fizinis pasirengimas yra tolygus nuliui. Jis negali apsiginti nė prieš vieną žaidėją. Nemačiau jo apžaidžiant, pramušant gynėją.
- (S. Jovaiša) Stovykloj jis, aišku, bus, bet konkurencija bus nuožmesnė.
- Ko galima pasimokyti iš šito čempionato?
- (S. Jovaiša) Prie viso to, kas yra daroma, reikia mąstymo pamokų. Kitos komandos mus tiesiog pergalvoja. Mes atsiliekam o po to sukandę dantis atidirba. Nežinau, kaip tą galima išugdyt. Kai daugiau informacijos sugebi apdorot, tu nepramesi kamuolių, pasirinksi geresnius sprendimus.
- (R. Jarutis) Gal individualaus meistriškumo. Tie žaidėjai, kurie yra rinktinėje, ant jos slenksčio, dar daugiau įdėtų darbo. Mes turim nuostabų trenerių štabą, prie jo dar galima prijungti Rimą Kurtinaitį. O žaidėjai, kad įdėtų daugiau valios, pastangų tobulėjimui, kad atsidurtų gerose komandose.
