Tik su Antanu Kavaliausku, Gediminu Oreliku, Edvinu Šeškumi ir asistentu Arvydu Gronskiu jis dabar gali prisiminti pernykščius pokštus rūbinėje.
„Lietuvos rytą“ vasarą sukrėtė didžiulės permainos. Sostinę paliko net devyni žaidėjai, o atvyko bent aštuoni naujokai.
„Vilniuje man taip jau ne pirmą kartą, – ranka moja 26-erių M.Gecevičius. – Praėjusį sezoną atmosfera buvo puiki, bet ir šiemet jau viskas eina geryn. „Lietuvos ryte“ apskritai nebendraujančių retai pasitaikydavo.“
Prie geros atmosferos prisideda ir spalvingasis „Lietuvos ryto“ treneris Virginijus Šeškus. Kai vilniečiai sudarė kontraktą su buvusiu ilgamečiu „Prienų“ treneriu ir vadovu, M.Gecevičius girdėjo visokių kalbų. Ir ne pačių geriausių.
Tačiau daugiau nei mėnesį padirbėjęs su V.Šeškumi 193 cm ūgio snaiperis įsitikino, kad legendomis apipintą strategą supa ne tik patvirtintos istorijos.
Lrytas.lt interviu su M.Gecevičiumi – apie V.Šeškų, pasikeitusį „Lietuvos rytą“, iššūkius dabartinei sudėčiai ir įdomius prisiminimus apie sezonus Vilniuje.
– V.Šeškaus darbo metodika Prienuose buvo apipinta legendomis. Tai mitas ar teisybė?
– Būna čia tų lietuviškų „bajeriukų“. Lietuvos treneriai visuomet savotiški. Virginijus – nuoširdus žmogus. Prieš sezoną buvo sakiusių, kad bus problemų. Kad nepatemps. Bet viskas normaliai! Aišku, kol laimi, viskas atrodo gerai.
Manau, kad ir treneriui „Lietuvos ryte“ reikėjo adaptacijos. Prienuose jis galėdavo daryti ką nori. Čia jau kitaip. Bet V.Šeškus tvarkosi normaliai ir viskas gerai. Dirbti pakankamai linksma. Aišku, būna visko, bet taip juk su visais treneriais.
– O kaip garsiosios V.Šeškaus treniruotės?
– Treniruotės yra kitokios, bet tai būdinga visiems treneriams. Vieni mėgsta sportuoti daugiau, kiti mažiau. Iki LKL starto dirbome tikrai intensyviai. Krūvio prieš sezoną užteko, o dabar kadangi žaidžiame daug mačų, sportuojame rungtynių ritmu.
Daug prisidėjo tai, kad liko trenerio asistentas Arvydas Gronskis. Yra patyręs Sandis Buškevicas, fizinio rengimo treneris Martas Skrabulis. Jie dirba pakankamai kolektyviai. Kiek esu matęs anksčiau, viską spręsdavo vyr. treneris, o asistentai būdavo tik dėl vaizdo. Tačiau dabar matosi, kad trenerių štabas daug tariasi, kartu viską dėlioja. Tai didelis pliusas tiek trenerių štabui, tiek žaidėjams. Komandai lengviau rasti bendrą mintį.
– Kokie įspūdžiai po pirmųjų LKL rungtynių su Alytaus „Dzūkija“ (vilniečiai Alytuje laimėjo 86:73. – Red.)?
– LKL sustiprėjo... Nuvažiavome į Alytų ir ten turėjome žaisti tris kėlinius... LKL reguliarusis sezonas vyks keturiais ratais, tikrai bus su kuo žaisti. Reikia rimtai į visus žiūrėti.
Kai pirmą kartą atėjau į „Lietuvos rytą“ (2007 m. – Red.), buvo taip – jei nelaimėdavai bent 20 taškų, rungtynės būdavo blogos. Iš vakaro buvo galima sportuoti po dvi treniruotes po dvi valandas ir vis tiek kitą dieną daužydavai varžovus. Bet tų laikų nebėra. Reikia gerbti visus varžovus. O šiame klube niekas nesupranta pralaimėjimų. Tačiau tai – normalus dalykas.
– Kodėl dabar kyla tų sunkumų?
– Pernai turėjome stipresnę sudėtį. Girdėjau, kad žmonės sako, jog ne. Tačiau jei lygintume žaidėjus pagal patirtį ir meistriškumą, sudėtis tikrai buvo geresnė.
Daug ką sako tai, kad pernai pagal amžių komandoje buvau ketvirtas nuo galo. Dabar ketvirtas nuo priekio. Komanda atjaunėjo, mūsų amžiaus vidurkis – tik 25. Tik Mindaugui Lukauskiui 35, Antanui Kavaliauskui – 30. Pernai tokių žaidėjų buvo bent keli.
Be to, sunku ir naujokams. Travisas Leslie žaidė Šiauliuose ir jau pažįsta europietišką krepšinį. Bet kiti du amerikiečiai pirmą kartą žais Europoje. Normalu, kad jiems reikia daugiau laiko. Plius yra kalbos barjeras su treneriu. Užsieniečiams tų sunkumų pakankamai daug ir jiems reikia laiko. Bet tai normalu. Jie gali žaisti, tik reikia įsivažiuoti. Progų dar bus. Niekas iškart nemeta į Eurolygą, todėl viskas gerai.
– „Lietuvos rytą“ paliko net 9 žaidėjai, pasikeitė trenerių štabas. Ar permainos jus sukrėtė?
– Vilniuje man taip jau ne pirmą kartą. Aišku, būtų buvę paprasčiau, jei komanda būtų išlikusi pernelyg nepasikeitusi. Visas komandos tarpusavio supratimas jau buvo pastatytas – pernai atmosfera buvo puiki tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
Dabar – nauji žmonės, veidai. Kai kuriuos apskritai matome tik pirmą kartą. Natūralu, kad reikia laiko. Bet viskas eina geryn. Tikrai nėra taip, kad kažkas nebendrautų, būtų atsiskyrėlis. „Lietuvos ryte“ apskritai tokių nelabai buvo.
– Kai komandoje įvyko tiek permainų, pačiam nekilo minčių palikti Vilnių?
– Turėjau kontraktą dar metams. Nors sąlyga išvažiuoti sutartyje numatyta, neišvykau. Turiu kontraktą ir atlieku savo darbą maksimaliai. Liko dar vieneri metai. Dar jaunas, gal išvažiuosiu (Juokiasi.). O jei rimtai, sezonas dar prasidėjo, todėl tikrai nesuku galvos, po sezono liksiu Vilniuje ar išvažiuosiu.
– Jei nesisekdavo praėjusį sezoną, užnugaryje visuomet turėdavote Renaldą Seibutį, Darių Songailą ar Omarą Cooką. Be jų bus sudėtingiau?
– Natūraliai žvelgiant į sudėtį, gal ir taip. Bet tai tik laiko klausimas. Galbūt dabar taip bus tik pradžioje. Paskui įsivažiuos ir legionieriai, ir lietuviai. „Lietuvos ryte“ niekada taip nebuvo, kad žaistų 2-3 krepšininkai. Mums reikia komandinio žaidimo. Juk šį sezoną laukia maždaug 50-70 rungtynių. Dviem pagrindiniams žmonėms aukštame lygyje ištempti sezoną neįmanoma net ir Europos granduose. Čia nebent tik NBA, kai nesportuoja.
Dar reikia laiko vienas kitą pajausti aikštelėje. Pavyzdžiui, mes su Antanu Kavaliausku puikiai žinome, kuris ką mėgsta, kuris ką daro. Pernai Omaras Cookas visada tave surasdavo. Žinodavai, kada Darius Songaila mes, o kada įžais kamuolį. O dabar reikia žiūrėti, ką kiekvienas moka geriausiai. Kita vertus, tai – normalus procesas.
– Treneris ne kartą akcentavo kuklų legionierių indėlį. Esi komandos kapitonas, daug bendrauji su bendraklubiais. Kodėl užsieniečiams nepavyksta įsilieti į žaidimą?
– Sunku dėl to, kad Billy Baronas ir Mike‘as Moseris nėra žaidę Europoje. Jie kol kas nelabai žino, kur atvažiavo. Galbūt kitiems trukdo ir trenerio kalbos barjeras. Tiesa, visi padedame – verčiame, jei kas neaišku.
Manau, kad legionieriams tiesiog dar trūksta rungtynių praktikos. Bet jie po truputį vis geriau supranta komandos braižą, situacija gerėja.
– LKL „Lietuvos rytui“ visuomet keliamas maksimalus tikslas. O koks jis šiemet Europos taurėje?
– Turime bent išeiti į kitą etapą. Kuo aukštesnius tikslus kelsi, tuo daugiau pasieksi. „Lietuvos ryte“ niekada nekėlė tikslo išeiti į kitą etapą, o ten bus kaip bus. Čia reikia laimėti. Reikalavimai patys aukščiausi. Senbuviai tai aiškina naujokams. Juk tam mes ir žaidžiame krepšinį.
