D.Slanina pradeda naują karjerą. 37-erių šiaulietis jau anksčiau buvo priėmęs gimtojo miesto savivaldybei, Lietuvos krepšinio federacijai ir „Šiaulių“ krepšinio klubui priklausančios viešosios įstaigos dalininkų pasiūlymą, bet dar turėjo sulaukti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) palaiminimo.
Praėjusią savaitę STT oficialiai patvirtino, jog nėra kliūčių, kad 2003-iųjų Europos čempionas taptų krepšinio akademijos „Saulė“ direktoriumi.
„Dar tuomet, kai žaidė krepšinį, D.Slanina baigė ir aukštuosius verslo administravimo, personalo vadybos mokslus.
Be to, jis sukaupė labai daug patirties, moka šešias kalbas, todėl esame įsitikinę, kad Donatas yra tinkamiausias kandidatas, – neabejojo vienas akademijos steigėjų Alfonsas Armalas. – Jis gali perteikti vaikams tuos dalykus, kuriuos pats išmoko iš geriausių trenerių.“
Du dešimtmečius D.Slanina rungtyniavo Lietuvos, Lenkijos, Ispanijos ir Italijos klubuose, bet po profesionalios karjeros į gimtinę grįžusį krepšininką pastarosiomis dienomis užklupo dar daugiau rūpesčių.
Tris mažamečius sūnus auginančiam Europos čempionui patikėta gelbėti ir ties išnykimo riba atsidūrusią Šiaulių moterų komandą.
– Ar ilgai svarstėte, kai gavote kvietimą imtis akademijos vadovo darbo? – D.Slaninos pirmiausia paklausė „Lietuvos rytas“.
– Kai prieš metus Italijoje baigiau sportininko karjerą, visada žinojau, kad nuo krepšinio nenutolsiu.
Pirmaisiais metais aš dirbau skautu Emilijos Redžo klube.
Ne vienus metus buvau šios komandos kapitonas, o dar per paskutinį karjeros sezoną su ja laimėjome ir kelialapį į aukščiausiąją Italijos lygą.
Esu įstojęs į Lietuvos sporto universitetą, todėl tikėjausi, kad toliau dirbsiu skautu ar trenerio asistentu kuriame nors klube.
„Saulės“ akademijos steigėjų kvietimas buvo didelis netikėtumas, bet man malonu, kad šiauliečiai manęs neužmiršo.
Juk tai mano mokykla, kurioje pats augau, kurioje tapau Lietuvos čempionu. Man šis darbas – nemenkas iššūkis, bet turiu sukaupęs nemažai patirties, ryšių, todėl pačiam įdomu visa tai įgyvendinti.
– Šiauliuose yra dvi – „Saulės“ ir A.Sireikos – krepšinio akademijos, kurios konkuruoja tarpusavyje. Vyriausias jūsų sūnus treniruojasi vienoje, o vidurinis – kitoje. Bandysite sugrąžinti vaiką į savo vadovaujamą mokyklą?
– Sveika konkurencija tarp akademijų yra sveikintinas dalykas. Dabar sukasi minčių, kad galėtume rengti tarpusavio turnyrus ir išsiaiškinti, kas stipresnis.
Dėl sūnų nėra ko blaškytis: septynmetis Valteris ir toliau lankys „Saulę“, o dešimtmetis Vilius eis į treniruotes A.Sireikos akademijoje.
O kur norės sportuoti jaunėlis Vėjas, kuriam tiktai metai ir du mėnesiai, svarstyti dar anksti. Neturiu tikslo, kad mano vaikai būtinai turi užaugti krepšininkai. Per treniruotes išmokstama kitų svarbių dalykų – būti kolektyvo dalimi, ugdoma vaiko valia, bendravimo įgūdžiai.
– Jums patikėta gelbėti Šiaulių moterų krepšinio komandą. Nesijaučiate įmestas į ledinį vandenį?
– Situacija Šiaulių moterų krepšinyje nėra labai gera. Būtina kurti sistemą, kad būtų išsaugotas tęstinumas, – juk mieste turime akademiją, sporto internatą, universitetą.
Šiauliai yra ketvirtas Lietuvos miestas, todėl jis negali likti be moterų krepšinio komandos. Juolab kad šalies rinktinėje yra net keturios šiaulietės.
Todėl daroma viskas, kad komanda žaistų Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionate.
– Kaip vadovausite ir akademijai, ir moterų krepšinio klubui?
– Tokia situacija nereiškia, kad būsiu moterų krepšinio klubo prezidentas ar vadovas. Treneris yra, o aš pereinamuoju laikotarpiu rūpinsiuosi organizaciniais reikalais.
Dabar būtina sutvarkyti sistemą, pasirūpinti baze, transportu, žaidėjomis.
