JAV sporto žiniasklaidos gigantas „Sports Illustrated“ pateikia straipsnį, kuriame puiki ir lietuviams greičiausiai dar negirdėta istorija įtraukia ir Arvydo sūnų Domantą Sabonį – naują Lietuvos krepšinio viltį.
„Sports Illustrated“ – apie A.Sabonio pabėgimo iš SSRS kulminaciją, jo sūnaus viliones į JAV, mėlynėmis nusėtą Domanto kūną, Arvydo mintis dėl sūnaus sprendimo, judviejų panašumus ir lemtingą Vlado Garasto pareiškimą.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.
Slapstė Domantą
Arvydas nekeliavo kartu su Domantu ir Tautvydu į JAV 2013-ųjų rugpjūtį. „Ką aš ten veiksiu? – sakė Arvydas. – Važiuokite, pailsėsite.“
T.Lloydas lietuviams užrezervavo kambarį Davenporto viešbutyje Valdemaro Chomičiaus vardu. Tai buvo pusiau pokštas. V.Chomičius buvo A.Sabonio pagalbininkas įžaidėjo pozicijoje Lietuvos ir Sovietų Sąjungos rinktinėse. Rezervuodamas kambarį V.Chomičiaus vardu, T.Lloydas norėjo išvengti pašalinių akių.
Sabonius Spokaine aplankė kitos NBA legendos įžaidėjo Johno Stocktono sūnus Davidas. „Arvydas vos galėjo judėti, bet buvo puikus žaidėjas ir dalijo nuostabius perdavimus“, – Davidui yra sakęs Johnas.
Davidas Saboniams atskleidė, kad vieni mėgstamiausių jo tėčio marškinėlių – garsieji „Grateful Dead“ skeletai, kuriuos Lietuvos rinktinė vilkėjo 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse Barselonoje. Juos Johnas Stocktonas gavo po pusfinalio rungtynių su lietuviais.
Saboniai maudėsi Spokaino upėje, pažaidė krepšinio aikštelėje. Dviem mėnesiams iki šio vizito Gonzagos universiteto aukštaūgis K.Olynykas NBA naujokų biržoje buvo pasirinktas 13-uoju šaukimu. 210 cm ūgio kanadietis, kaip ir Domantas, žaidė sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje.
„Tavo žaidimas tinka mūsų stiliui, – T.Lloydas sakė Domantui. – Neketiname versti tavęs žaisti „centru“.“
Eurolyga nusėjo mėlynėmis
Gonzagos universiteto treneriai tiki, kad su tokiais sugebėjimais kovoto dėl kamuolių, Domantas mažų mažiausiai debiutiniame sezone NCAA gaus starto penketo žaidėjo minutes.
Pagrindinio NCAA diviziono komandos – Oregonas, Arizonos valstija, Teksasas, Djukas taip pat bandė prisivilioti D.Sabonį, bet T.Lloydas buvo užtikrintas Gonzagos šansais.
„Prieš kitas mokyklas turėjome pranašumą. Gonzagos universitetas visuomet gali pasigirti maždaug taip: pažiūrėk, kiek daug užsieniečių tapo universiteto žvaigždėmis“, – sakė T.Lloydas.
Savo ruožtu D.Sabonis jau septyniolikos debiutavo Eurolygoje ir tapo jauniausiu „Unicaja“ žaidėju prestižiniame turnyre. Tiesa, Domantas per mačą gaudavo pasireikšti tik vidutiniškai po 9,3 minutės.
„Jam teks kitaip prisitaikyti prie NCAA, – perspėja buvęs D.Sabonio komandos draugas Malagoje Nikas Caneris-Medley, kuris prieš išvykdamas į Europą žaidė Merilende. – Į universiteto komandos lyderių vietas perspektyviausi amerikiečiai atvyksta kaip vidurinių mokyklų žvaigždės. Tuo tarpu Domantas prieš pat patekdamas į NCAA pats kovojo už dešimtį minučių aikštelėje.“
D.Sabonis stumdė komandos draugus treniruotėse, o rungtynėse atliko visą juodą darbą – po krepšiu rinko kamuolius ir statė užtvaras. N.Canerį-Medley sužavėjo Domanto darbingumas. Amerikietį nustebino lietuvio pastangos atsitverti varžovus nuo krepšio.
Aukštaūgis atskleidė, kad D.Sabonis netgi pradėjo naudoti apsaugas – kūnas po mačų būdavo nusėtas mėlynėmis.
Domantas niekada nebuvo užsiklijavęs „Aš esu Sabonis“ etiketės. Ne gana to, jis nuoširdžiai atlikdavo naujoko pareigas ir visuomet užleisdavo vietą lėktuve, jei to pageidaudavo „Unicaja“ komandos draugas.
Arvydas abejojo sūnaus sprendimu
Domanto nereikėjo įkalbėti žaisti NCAA. Tuo tarpu Arvydas Sabonis nebuvo toks užtikrintas dėl sūnaus sprendimo keltis į JAV.
„Lietuviai NCAA niekada nesulaukė didelės sėkmės, – pabrėžia Tautvydas Sabonis. – Arvydas galvojo, kad žaidimas su profesionalais, suaugusiais vyrais, Domantui leis labiau tobulėti. Bet kiekvieną kartą, kai Arvydas paklausdavo Domanto, ką jis galvoja daryti, jis atsakydavo: noriu į Ameriką.“
D.Sabonio ateitis ėmė aiškėti, kai jis sulaukė trejų metų Malagos klubo pasiūlymo. Per šį laikotarpį ispanai pažadėjo sumokėti 500 tūkstančių eurų. Bet šeimai pinigų nereikėjo. Vis dėlto Arvydas paprašė įdėmiau perskaityti kontraktą.
„Kas Gonzagoje geriau nei Malagoje?“ – klausė jis.
Tačiau galiausiai Arvydas sūnui suteikė tai, ko pats neturėjo devintajame dešimtmetyje – laisvę rinktis.
„Tėtis man davė labai daug laisvės“, – pripažįsta ir Domantas.
A.Sabonis niekada nebendravo su Gonzagos universiteto atstovais, bet pasirašė studijų sutartį. 2014-ųjų balandžio 15-ąją LKF prezidentas pats per spaudos konferenciją pranešė, kur artimiausius metus žais jo sūnus.
Amerikiečiai nepageidavo sovieto
D.Brownas toliau tvirtai laikėsi savo grandiozinio tikslo. Jam pasirodė, kad Arvydas buvo labai susidomėjęs jo pasiūlymu. Todėl amerikietis prašė NCAA atleisti krepšininką nuo privalomo žinių bei bendravimo įgūdžių patikrinimo. Taip pat jam teko įtikinėti Šaltojo karo paveiktus svetimšalių nekenčiančius ksenofobus, kurie nesuvokė, kad A.Sabonis yra okupuotas lietuvis, o ne „raudonasis“.
Sužinojęs apie A.Sabonio planą, Respublikonų valstijos Kongreso narys Mike‘as Thompsonas neliko sužavėtas. Luizianos edukacijos komiteto susirinkime jis sakė: „Manau, kad tik nusistovėjusių pažiūrų šalininkai ir eretikai gali pasakyti, kad D.Brownas yra neteisus. Bet jei leisčiau rusui laimėti Pietryčių konferencijos rungtynes, tai man būtų pralaimėjimas.“
Kai Baton Ružo valstijos „Times“ atliko telefoninę apklausą, ar „D.Brownas turėtų skirti stipendiją „sovietui“, laikraštis išsiaiškino, kad M.Thompsonas neveltui baiminosi erezijų. 62,8 proc. apklausos dalyvių atsakė „ne“ ir tik 18,6 proc. būtų pritarę tokiam žingsniui. Likę 18,6 proc. neturėjo nuomonės.
D.Brownas buvo užkietėjęs talentų ieškotojas visame pasaulyje. Į LSU užsieniečius jis viliojo jau nuo 1972-ųjų. Todėl jį piktino amerikiečių priešiškumas kitataučiams.
„Visiems skeptikams turiu atsakymą. Mes visi turėtume pažvelgti į savo genealoginę kilmę. Maskvoje viešėjau liepos 4-ąją (JAV nepriklausomybės diena. – Red.) bei mačiau vaizdus ir apie prezidentą R.Reaganą, ir apie Kirką Douglasą (žymus JAV aktorius, prodiuseris. – Red.), ir Angelą Lansbury (žymi JAV aktorė ir dainininkė. – Red.), ir nuostabius vaizdus Niujorko uoste. Štai dėl ko ten stovi Laisvės statula. Tie pastoliai buvo pastatyti ne tam, kad statulą nugriautų, o ją atstatytų. Galvoji apie Rudolfą Nurejevą, Michailą Baryšnikovą (iš SSRS pabėgę garsūs šokio meistrai), galbūt žurnale „Parade“ skaitai apie moterį, kurios IQ – 240. Ji – imigrantė. Ar turėtume neigti jos buvimą JAV? Sabonis nėra koks padugnė. Jeigu kas iš tiesų yra toks labai doras, ploju tau. Tokiam žmogui pasiūlyčiau grįžti į Šiaurės Dakotą ir sugrąžinti žemę indėnams, nes juk mes ją iš jų skolinamės.“
Viltys mažėjo
Rugpjūtį D.Brownas į mainų stovyklą pasikvietė talkinti M.Parrisą ir Stepheną Rhinesmithą – specialųjį JAV ambasadorių Sovietų Sąjungoje. D.Brownui tai atrodė vienintelis būdas akis į akį susitikti su sovietų vadovais. Planas pavyko.
D.Brownas atvyko į Vašingtoną su LSU universiteto patarėju bei Luizianos valstijos atstovu Donaldu Kennardu. Rugpjūčio 20-ąją Sovietų Sąjungos ambasados vadovams jie pristatė Arvydo Sabonio planą.
D.Brownas liko šokiruotas, jog pateko į ambasadą. D.Kennardas netgi turėjo drausminti trenerį, kad šis nustotų mojuoti į, jo įsitikinimu, slaptas sovietų kameras lubose. Tačiau pokštais D.Brownas tik bandė nuslėpti nerimą.
„Jie buvo malonūs ir visa kita, bet žinojau, jog man trukdys siekti tikslo“, – prisipažino D.Brownas.
D.Brownas vylėsi, kad sėkmingas susitikimas atvers jam duris į Maskvą. Rugpjūčio 23-ąją duodamas interviu CNN treneris dar sykį paprašė Michailo Gorbačiovo išleisti A.Sabonį į JAV, bet nesulaukė jokio atsakymo.
Laikas ėjo į pabaigą – LSU rudens semestras turėjo prasidėti rugsėjo 2-ąją ir D.Brownas išsiaiškino, kad Arvydą į universitetą gali prisivilioti vėliausiai iki rugsėjo 15-osios. Paskutinė viltis susisiekti su A.Saboniu – per Williamo Joneso taurės turnyrą Argentinoje rugsėjo 9-14 dienomis.
Nusprendė likti Sovietų Sąjungoje
Kai R.Janulevičiūtė grįžo į Misūrį, vėl sulaukė D.Browno skambučio.
„Nori važiuoti į Argentiną? Turi išvykti rytoj“, – lietuvių kilmės žurnalistei pasakė amerikietis.
R.Janulevičiūtė gavo dėstytojų palaiminimą ir išskrido į Buenos Aires. LSU žurnalo „Tiger Rag“ akredituota žurnalistė turėjo parašyti straipsnį ir iki galo išsiaiškinti A.Sabonio ketinimus.
„Buvau pasiryžusi pati nusitempti Arvydą į ambasadą, – sakė R.Janulevičiūtė. – Būčiau išspardžiusi visų bandžiusiųjų mane sustabdyti kiaušinius. Bet tai niekada nebuvo Arvydo rankose.“
Argentinoje A.Sabonis nenorėjo kalbėti. Jo treneris Vladas Garastas žurnalistei pasakė: „Nusprendėme, kad dvejus artimiausius metus iki Seulo olimpinių žaidynių jis turi likti Sovietų Sąjungoje“.
Daugiau nebebuvo apie ką kalbėti. R.Janulevičiūtė stebėjo, kaip „Žalgiris“ su nepilna jėga dėl Achilo traumos žaidžiančiu A.Saboniu laimėjo W.Joneso taurę.
Po LSU organizuotos R.Janulevičiūtė kelionės į Argentiną, du valstijos departamento atstovai kreipėsi į universiteto kanclerį Jimą Whartoną su prašymu nustoti A.Sabonio viliones. Esą tai galėjo tapti politine aktualija.
Rugsėjo 18-ąją D.Brownas pareiškė, kad nuleidžia rankas, bet dėl nieko nesigaili. Spalio viduryje jis gavo laišką iš SSRS krepšinio federacijos sekretoriaus V.Platonovo.
„Ačiū jums už laišką ir A.Sabonio kvietimą žaisti LSU, – rašė V.Platonovas. – Mums malonu, kad domitės galimybe turėti Sovietų Sąjungos žaidėją NCAA pirmenybėse. Tačiau Arvydas nori tęsti studijas Lietuvos Žemės ūkio akademijoje ir žaisti „Žalgiryje“ bei rinktinėje. Jam labai patinka Sovietų Sąjungos rinktinės sirgalių palaikymas.“
Bent jau atrašė.
Sūnus primena tėvą
Paskutinį kartą T.Lloydas prieš išvyką į Gonzagą žaidžiantį Domantą Sabonį galėjo pamatyti Europos aštuoniolikmečių čempionate Turkijoje. Pirmąsias rungtynes atsarginėje Konijos miesto sporto komplekso salėje lietuviai žaidė su prancūzais. Tai buvo ankstyva 27-osios Ramadano dienos popietė konservatyviausių musulmonų centre Turkijoje. Vietos žiūrovų buvo labai mažai.
T.Lloydas neišvyko pasižvalgyti į vienintelį Konijos turistų traukos centrą – XIII-ojo amžiaus poeto Rumi šventyklą ir dvasinį palikimą šventusius dervišo šokėjus.
Arenoje jis stebėjo Domantą ir planavo būdus, kaip galutinai palenkti lietuvį į savo pusę. Tautvydas Sabonis taip pat buvo arenoje – jis žinojo, kad pasiilgs savo kambarioko.
„Žinau, kad skirtumas didelis. Neturėjau galimybės dažnai stebėti žaidžiantį tėtį, bet dabar galiu stebėti Domą, – brolį su tėvu bandė lyginti Tautvydas. – Ir aš įžvelgiau panašių dalykų. Žmonės ne visada manimi tiki, bet aš matau panašumų tarp Domanto ir Arvydo. Ir mama mato, ir Žygimantas. Viskas slypi smulkmenose.“
Domantas – 207 cm ūgio kairiarankis, kurio puolimo arsenalui trūksta tėvo kablio ir metimo iš vidutinio nuotolio. Arvydas buvo 222 cm ūgio dešiniarankis – didingas krepšininkas. Tačiau abu jie nekalbūs už aikštelės ribų, bet gali labai greitai įsiplieksti ir supykti. Netgi jų supykusių veido išraiškos panašios.
Panašumų Tautvydas įžvelgia ir judviejų žaidime. T.Sabonio teigimu, abu jie mėgsta atlikti perdavimą viena ranka per savo petį. Jų perdavimai tampa menu.
„Pažiūrėk į jį, kaip jis kovoja dėl kamuolio, – po Domanto sugriebto kamuolio gynyboje sakė Tautvydas. – Jie kovoja tuo pačiu būdu: pašokinėję pamuša, pamuša kamuolį, kol jį galiausiai pasiekia. Ir kai Domas jį turi, jis neatiduoda įprasto perdavimo. Jis arba viena ranka su jėga išstums kamuolį į priekį, arba atiduos perdavimą po verpsčių, arba atliks per petį. Visai kaip darydavo tėtis.“
„Tikrai nedarau to tyčia“, – nukerta Domantas.
O kas, jeigu?
Po kiekvienos aštuoniolikmečių čempionato dienos skautai, treneriai ir žurnalistai sugūžėdavo šalia „Hilton Garden Inn“ – vienintelę vietą Konijoje, kur Ramadano metu pardavinėjo alkoholį.
Pirmąją naktį pokalbio tema pasisuko apie 1986-ųjų Arvydą Sabonį. Krepšinio žmonės apie tą laikotarpį kalbėjo su pagarba, žinodami, kokios varginančios trūkusių Achilo sausgyslių kančios laukė Arvydo 1987-aisiais.
„Jis vis dar kartais pakalba apie dėjimą per Davidą Robinsoną, – įspūdingą A.Sabonio epizodą per 1986-ųjų JAV ir SSRS rinktinių dvikovą čempionato finale prisiminė Tautvydas. – Arvydo krūtinė buvo ties lanku, o Davidas Robinsonas – po mano tėčiu. Po to Arvydas rėkė ir kitoje atakoje pataikė dar ir tritaškį.
„Jis išdarinėjo neįtikėtinus dalykus“, – pritarė T.Lloydas.
Tautvydas tuo metu nė nebuvo gimęs, bet vidurinysis sūnus gerai išstudijavo efektingiausius tėčio epizodų įrašus „YouTube“.
„Labai gaila, kad Arvydui nepavyko anksčiau išvykti į JAV. Bet juk tėčiui tuomet viskas tiko ir jam tai nekėlė problemų, taip?“ – Tautvydo klausia T.Lloydas.
„Kartais tėtis užsimena, kad jam patiko viskas, ką jis padarė, – atsako Tautvydas. – Bet kartais mes su Domu jį pričiumpame sakantį, kad kas būtų, jei į JAV būtų persikėlęs anksčiau?“
Gyvenimas už uždangos
1988-ųjų balandį SSRS leido Arvydui išvykti į JAV, bet ne rungtyniauti. Achilo traumos gydymas Lietuvoje užtruko, todėl teises į A.Sabonį turėjęs „Portland Trail Blazers“ klubas pasisiūlė medicininę pagalbą ir reabilitaciją.
Geriausias vaistas Arvydui tuo metu buvo poilsis. Tačiau SSRS privertė jį žaisti 1988-ųjų olimpinėse žaidynėse, kuriose sovietai iškovojo auksą. Bet kai 1989-aisiais SSRS leido A.Saboniui pradėti profesionalo karjerą, jis nesijautė fiziškai pasiruošęs žengti į NBA. Į Portlandą Arvydas atvyko tik 1995-aisiais.
„Tai buvo paskutinis mano šansas. Jei tuo metu nebūčiau atvykęs, niekas manęs nebebūtų norėjęs“, – prisiminė Arvydas.
Debiutinį Arvydo sezoną NBA gimė Domantas. Augdamas jis mažai ką tegirdėjo apie SSRS užkardas tėčio karjerai.
„Jis sakydavo, kad nebuvo nieko kito, kaip tik laikytis jų taisyklių, – prisiminė Domantas. – Tuo metu negalėjai rizikuoti.“
Kai D.Brownas bandė atsivežti Arvydą į LSU universitetą, A.Sabonio istorijos antraštės kelis mėnesius mirgėjo JAV spaudoje. Tačiau pats Arvydas to visiškai nesureikšmino.
„Tada apie tai pernelyg negalvojau, nes tai paprasčiausiai buvo neįmanoma“, – sakė A.Sabonis.
Lietuvis nė nežinojo, kad treneris D.Brownas rašė laiškus M.Gorbačiovui ir viešėjo Sovietų Sąjungos ambasadoje.
„Tokia informacija SSRS buvo griežtai kontroliuojama“, – teigia Arvydas.
Nenuleido rankų
D.Brownas niekada neturėjo galimybės gyvai pabendrauti su Arvydu. „Tigers“ niekada nesisvečiavo SSRS, o treneris taip ir neįkūrė planuotos jaunimo mainų krepšinio stovyklos. Jis nustojo kviesti sovietų kontroliuojamus krepšininkus ir baigė karjerą LSU 1997 metais.
Tais pačiais metais LSU į universitetą pasikvietė 20 metų rusę Iriną Slican. Iš Sankt Peterburgo atvykusi mergina įgijo informacijos vadybos laipsnį ir vėliau įsidarbino „Chevron“. Ji susituokė su amerikiečiu Kane‘u Prestwoodu ir dabar jie šalia Hjustono augina penkerių metų dukrelę Katie. Po dukrelės gimimo Irina į JAV pasikvietė ir savo motiną Tonją.
Irina informaciją apie LSU susirado per susirašinėjimų draugą iš JAV. Jis sudomino merginą galimybe studijuoti JAV ir ne tik padengė mokslų, bet ir gyvenimo išlaidas. Tas draugas nebuvo didelis biurokratijos gerbėjas. Jis buvo nusivylęs, kad JAV konsulatas Sankt Peterburge gali neduoti leidimo Irinai vykti į Ameriką. Vis dėlto amerikietis padėjo jai tinkamai sutvarkyti išvykimo dokumentus.
Susirašinėjimo draugas pirmą kartą Irinai parašė dar 1986-aisiais, bet mergina atrašė tik po ketverių metų. Pirmąjį laišką išmetė mama. Ji tuo metu manė, kad pavojinga bendrauti su amerikiečiais. „Ji užaugo Stalino laikais, – sako Irina. – Tais laikais kaimynas galėdavo lyg niekur nieko dingti ir baigti dienas koncentracijos stovykloje. Mama labai bijojo KGB.“
Irina su savo mama susirašinėjimo draugą pirmą kartą sutiko 1986-ųjų liepą, kai kartu viešėjo Geros valios žaidynėse Maskvoje. Šeima gyveno vargingai. Irina tuo metu žaidė su nauju žaisliuku – plastikiniu arkliuku su ratukais. Tai buvo brangiausias žaislas jos gyvenime. Tuo metu Gorkio parke pokalbį su ja bandė užmegzti nepažįstamas vyriškis.
Irina buvo per anksti subrendęs vaikas. Dar 1985-ųjų žiemą ji buvo prilipusi prie televizoriaus ekrano, kai rusų televizija transliavo SSRS ir JAV vadovų susitikimą Ženevoje.
Tuo metu jai atrodė, kad amerikiečiai yra branduolinio karo kurstytojai, su kuriais taikus M.Gorbačiovas bandė rasti bendrą kalbą. Tuo tarpu Gorkio parke sutiktas nepažįstamas vyriškis visiškai nekalbėjo rusiškai. Pati Irina angliškai kalbėjo labai nedaug.
Dešimtmetė mergaitė smėlio dėžėje nupiešė balandį – pagalbos priemonę paklausti vyro labai sunkaus klausimo: tu už karą ar taiką? Vyriškio atsakymas buvo nuoširdus ir diplomatiškai teisingas. Jiedu sutiko pasikeisti kontaktais.
Irina gavo vizitinę kortelę su užrašu „Dale‘as Brownas, LSU krepšinis“. Tai buvo treneris, kuris net ir veltui nuėjusioje kelionėje mokėjo naudingai išnaudoti laiką.
Parengė Donatas Urbonas
