Lietuvis kiekvienose rungtynėse praleidžia po 21 minutę, per kurias pelno po 10,5 taško ir atkovoja po 8 kamuolius - buvęs Lietuvos rinktinės aukštaūgis yra vienas Revdos komandos, lygoje žengiančios šeštojoje vietoje, lyderių.
NBA lygoje, Ispanijos, Graikijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos klubuose rungtyniavęs M.Andriuškevičius su vietos žurnalistais kalbėjo apie savo karjerą, gyvenimą Rusijoje ir dabartinį karjeros etapą.
- Esate 218 cm ūgio. Iš ko paveldėjote tokį ūgį?
- Nežinau, man tiesiog pasisekė. Mano tėčio ūgis 1,95 m, o mama ir sesuo gerokai žemesnės.
- Ar dėl ūgio pasirinkote krepšinį?
- Krepšiniu susidomėjau būdamas trejų. Pamenu, iki vėlyvo vakaro žaisdavau krepšinio aikštelėje, esančioje šalia namų. Net negalėdavau pataikyti į krepšį, bet vis tiek mesdavau ir mesdavau. Galbūt vieną ar du kartus pataikydavau, tiksliai nepamenu.
Vėliau mokykloje mane pastebėjo treneris ir pakvietė į komandą. Man tada buvo devyneri, mokiausi antroje klasėje. Tą momentą galima vadinti mano profesionalios karjeros pradžia.
- Per karjerą esate rungtyniavęs ne vienoje šalyje, tačiau ne Rusijoje. Ar esate buvęs šioje valstybėje?
- Žinoma. Esu žaidęs prieš Rusijos komandas, todėl, kai sulaukiau skambučio iš agento dėl Revdos komandos pasiūlymo, įsivaizdavau, kas manęs laukia.
Tiesa, apie šį miestą nieko nežinojau, todėl pasidomėjau internete. Man patiko, kad Revda - nedidelis miestas, viskas šalia, todėl pasiekti gali be automobilio.
Po traumos nežaidžiau beveik dvejus metus, todėl pasiūlymas labai pradžiugino. Labai norėjau tęsti karjerą.
- Teko girdėti, kad svarstėte apie karjeros pabaigą.
- Buvo tokių minčių. Kai dvejus metus nežaidi ir nėra jokių pasiūlymų, pradedi galvoti, kad laikas keisti profesiją. Galvoji: „Kiek galima laukti? Visą gyvenimą?" Tačiau aš nenustojau treniruotis, palaikiau sportinę formą. Sveikatos bėdos manęs jau nepuolė, jaučiausi gerai.
Sunkiu metu mane labai palaikė žmona Inesa, kuri nuolat kartojo, kad viskas bus gerai. Be to, laukėmės pirmagimio, o tai padėjo atitrūkti nuo blogų minčių. Ir atsirado galimybė grįžti į krepšinį.
- Jei ne paslaptis, kokia trauma jus kankino?
- Tai nebuvo tokia trauma, kurią patyriau per rungtynes. Problemos dėl nugaros prasidėjo gerokai anksčiau ir jos nuolat kaupėsi. Vienu metu skausmas tapo toks stiprus, kad žaisti tapo sudėtinga, teko galvoti apie operaciją.
Tačiau ji nebuvo tokia sėkminga, bet aš pradėjau žaisti ir skausmas netrukus sugrįžo. Todėl atsigauti prireikė gerokai daugiau laiko nei būna tokiais atvejais. Dauguma trenerių numojo į mane ranka, galvojo, kad aš jau nebesugebėsiu atsigauti.
- Jeigu jums būtų tekę baigti karjerą, kuo užsiimtumėte?
- Man labai patinka fotografuoti. Tuo susižavėjau dar būdamas Amerikoje, ten nusipirkau savo pirmąjį fotoaparatą. Sakoma, kad jei žmogui kažkas labai sekasi, tai kitas dalykas nebus toks sėkmingas. Nesutinku su tuo. Jeigu kažką darau, privalau tai daryti puikiai. Kai nusipirkau fotoaparatą, pirmiausia išanalizavau jo charakteristiką. Vėliau daug skaičiau, kaip teisingai fotografuoti.
Iš pradžių fotografavau viską, kas aplinkui. Pavyzdžiui, draugai važiuoja prie ežero žvejoti, o aš fotografuoju. Dabar man gamta ne taip įdomu, labiau patinka daryti žmonių portretus, fiksuoti jų emocijas ir parodyti juos tokius, kokiais jie savęs neįsivaizduoja.
Fotografuodamas labai atsipalaiduoju ir pailsiu.
- Dabar pagrindinis jūsų modelis, ko gero, dukrytė?
- Žinote, labai daug technikos čia atvežti nepavyko. Nusprendžiau, kad dabar pirmoje vietoje yra krepšinis, o fotografavimas - paskui. O dukrai aš esu tiesiog tėtis. Su malonumu jai skiriu visą savo laisvalaikį.
Žmona ją pasiima į rungtynes, o aš jai sakau: „Neikite, nes ji dar maža, jai tik septyni mėnesiai". Po vienerių rungtynių ji niekaip negalėjo užmigti, ko gero, patyrė pernelyg daug emocijų. O man žmona sako: „O ką man daugiau daryti?" Aš ją suprantu - mes visada vienas kitą palaikome.
- Tai reiškia, kad Revdoje gyvenate su šeima?
- Taip, Inesa ir Sofija gyvena su manimi. Žmona iki tol nėra buvusi Rusijoje, gyveno tik Lietuvoje ir JAV, kur mes susipažinome viename renginyje. Mums dabar ne taip svarbu, kur gyventi, svarbiausia, kad šeima kartu ir kad aš toliau žaisčiau krepšinį.
Žinoma, čia yra problemos dėl kai kurių produktų - jau keletą dienų parduotuvėse ieškau, bet nerandu brokolių. Bet apskritai mums čia labai gera.
- Perspėjote žmoną dėl orų?
- Žinoma. Sakiau, kad čia šalta ir sniego iki kelių, į lauką neišeis ir reikės sėdėti namie. Iš tikrųjų, ne viskas taip baisu. Man, pavyzdžiui, sniegas labai patinka. Kai matau sniegą, mano nuotaika tampa žymiai geresnė. Net vasara ir saulė ne taip patinka kaip sniegas.
- Bendraujate labai lengvai. Iš kur tokios geros rusų kalbos žinios?
- Rusiškai aš kalbu nuo pat vaikystės, mėgau žiūrėti rusiškas laidas. Mokykloje taip pat mokėmės rusų kalbos. Žinoma, buvo laikas, kai visiškai nekalbėjau rusiškai, daug kas užsimiršo ir dabar kartais tenka pagalvoti, kokį žodį vartoti, kad išreikščiau mintį. Man padeda komandos draugai.
Ko gero, ir mano atmintis gera, nes dauguma mano draugų apskritai nekalba rusiškai, nors taip pat mokėsi mokykloje. Mano žmona taip pat gerai kalba rusiškai.
- Kaip krepšininkas esate praėjęs gerą mokyklą. Nesistengiate savo žinių perteikti Revdos komandai?
- Jokiu būdu. Kiekvienas treneris, ar jis būtų rusas, ar amerikietis, turi savo taktiką, savo matymą ir sistemą. Žaidėjo užduotis - vykdyti trenerio nurodymus. Jeigu pradėsiu diktuoti savo sąlygas ir nustatinėti savo taisykles, reiškia nesu labai geras žmogus ir man reikia iš čia nešdintis.
Niekada nesigiriu savo patirtimi. Mūsų komandoje vyrauja labai draugiška atmosfera, vienas kitą palaikome. Visi vaikinai dirba, siekia vieno tikslo ir mus tai vienija. Žinoma, jaučiu atsakomybę, kuri skirta man, kaip legionieriui, ir kiekvienose rungtynėse atiduodu 100 procentų savęs, kad padėčiau komandai. Ne visada pavyksta, tačiau niekada neleidžiu sau žaisti blogai.
- Kaip nusiteikiate rungtynėms?
- Galvoju apie savo šeimą, kad viską darau tik jiems ir dėl jų. Prašau Dievo, kad jis padėtų man gerai sužaisti, padėti savo komandai kiek įmanoma daugiau ir kad nebūtų traumų.
- Kokius tikslus keliate šiam sezonui?
- Mano vienintelis tikslas - sužaisti taip kad padėčiau komandai patekti į atkrintamąsias varžybas. Norėčiau savo žaidimu atkreipti kitų komandų dėmesį ir sulaukti pasiūlymų. Nes kai nežinai, ar turėsi komandą kitam sezonui, būna labai sunku.
