Rugpjūčio pabaigoje sunkią peties traumą patyręs Mantas Kalnietis pirmą kartą karjeroje taip ilgai negalėjo suimti kamuolio abiem rankomis. Pasaulio čempionato išvakarėse petį išsinarinęs 28 metų krepšininkas išgirdo liūdną gydytojų diagnozę – iki pusmečio be krepšinio.
Kol 196 cm ūgio įžaidėjo atstovaujama Krasnodaro „Lokomotiv“ komanda grumiasi Jungtinėje lygoje ir Europos taurėje, M.Kalnietis Kauno gatvėmis vaikštinėja su žmona, dukrele ir sūneliu.
„Ši trauma pati nemaloniausia per visą mano karjerą, – Rusijos žiniasklaidai pripažino M.Kalnietis. – Tačiau yra ir šviesioji to pusė. Per daugelį metų neturėjau daug galimybių leisti laiko su šeima. Šiemet ruduo Kaune – labai malonus, todėl dažnai vaikštinėjame su žmona ir vaikeliais. Aplankau artimuosius. Tai yra malonumas, kurio netenka profesionalūs sportininkai.“
Tačiau Lietuvos rinktinės atakų organizatorius pasiilgo krepšinio. Apimtas liūdesio ir pykčio dėl traumuotos rankos, M.Kalnietis kartais netgi išjungdavo krepšinio rungtynių transliaciją.
Bet žaidimo dirigentas jau pasiilgo krepšinio. Vis dėlto laukti liko dar nemažai. Reabilitacija dar tik verčiasi į antrąją jos pusę.
Tikslesnį sugrįžimo į aikštę laiką M.Kalnietis sužinos gruodį.
„Pagaliau galiu bent sūnų rankose palaikyti!“ – optimizmo įpūčia M.Kalnietis.
Reabilitaciją Kaune atliekantis krepšininkas dažnai užsuka į buvusios komandos bazę – „Žalgirio“ areną. Po kelias valandas per dieną petį gaivinantis žaidėjas jau kartais pamėto kamuolį ir veržiasi pro priešininkų imitacijas.
Apie dienas be krepšinio ir gerėjančią sveikatą M.Kalnietis pasakojo „Lokomotiv“ korespondentui.
– Nuotraukose matyti, kad jau treniruojatės su kamuoliu. Ar po skausmingos traumos tikėjotės, kad galėsite tai daryti taip greitai? – rusų žurnalistas paklausė M.Kalniečio.
– Negaliu pasakyti, kad tai įvyko labai greitai. Jei atvirai, maniau, kad viskas prasidės daug greičiau. Tačiau svarbiausia, kad dabar jaučiuosi kur kas geriau. Reabilitacija klostosi sėkmingai. Jaučiu, kad jėgos sugrįžta su kiekviena diena.
– Ar jau galite treniruotis su didesniais svoriais? Ar vis dėlto dar yra tam tikrų apribojimų?
– Yra daug suvaržymų. Tačiau gydytojai man leido valdyti kamuolį dešine ranka ir mesti iš netolimų distancijų. Dabar gyvenimas kur kas įdomesnis nei prieš mėnesį. Dabar man svarbiausia kasdien su gydytojo priežiūra atlikti reabilitacijos pratimus.
– Esate minėjęs, kad trauma labiausiai nuvylė jūsų sūnų, kurio dėl išnirusio peties negalėjote laikyti rankose. Gal jau dabar galite?
– Taip, pagaliau! Dar negaliu iškelti jo virš galvos, bet ačiū Dievui, kad sugebu bent apkabinti ar paimti už rankos.
– Kaip dabar leidžiate laisvalaikį, kai esate traumuotas?
– Ši trauma pati nemaloniausia per visą mano karjerą. Tačiau yra ir šviesioji pusė. Per daugelį metų neturėjau daug galimybių leisti laiko su šeima. Šiemet ruduo Kaune – labai malonus. Dažnai vaikštinėjame su žmona ir vaikeliu. Aplankau artimuosius. Tai yra malonumas, kurio netenka profesionalūs sportininkai.
– Po tokių traumų sudėtinga įsilieti į žaidimą psichologiškai. Krepšininkai aikštėje dažnai jaučia baimę, kad trauma gali atsinaujinti. Kaip išvengti šio psichologinio barjero?
– Taip, taip... Tai pirma tokia rimta trauma mano karjeroje. Bus sunku atsikratyti tos baimės, kad ranka nėra pasiruošusi šimtu procentų, kad skausmas gali sugrįžti. Turėsiu savyje nugalėti tą baimę. Tai galima padaryti per treniruotes. Tai irgi to dalis.
– Kai tokiam ilgam laikotarpiui nutolote nuo krepšio, galbūt ėmėtės žvalgyti naujos veiklos?
– Po traumos buvau labai labai liūdnas. Kartais iš pykčio net nenoriu žiūrėti krepšinio. Pavyzdžiui, atrodo, kad komandos draugai aikštėje juda taip lengvai, o aš iš penkių metrų mesdamas į krepšį jaučiu skausmą. Net tokie paprasti dalykai man dabar sudėtingi. Tuomet supranti, kaip krepšinis yra įleidęs tavyje šaknis.
– Kaip jums pagelbėjo Kauno „Žalgirio“ klubas?
– Kauniečiai laimingi galintys man padėti bet kokiais įmanomais būdais. Su „Žalgiriu“ vis dar palaikau labai gerus santykius. Kai „Žalgiris“ nesitreniruoja arba iškeliauja į išvykos rungtynes, aš galiu treniruotis arenoje ir pasijausti lyg kelerius metus grįžęs atgal.
– Ar matėte visas „Lokomotiv“ rungtynes šį sezoną?
– Ne visas, bet daugumą.
– Kaip vertinate komandos žaidimą?
– Sezonas klostosi neblogai, neskaitant pralaimėjimo Maskvos srities „Chimki“ komandai. Keletą kartų kalbėjausi telefonu su Kruno (Krunoslavu Simonu. – Red.). Jis sakė, kad tiesiog dievina treniruotes, treneris nevaržo žaidėjų. Visi žino savo vaidmenį, todėl krepšininkai noriai vykdo trenerio planą.
– Dabartinis „Lokomotiv“ žaidimo stilius jums priimtinas?
– Tai man pats maloniausias krepšinis. Mėgstu greitą žaidimą su agresyvia gynyba. Tuomet varžovas su kamuoliu ima bijoti spaudimo. Su dideliais ir lėtais aukštaūgiais toks žaidimas sunkiai įgyvendinamas, bet šioje „Lokomotiv“ komandoje visi gali bėgti.
– Jau žinote, kaip įsipaišysite į šią žaidimo sistemą?
– Labai lengvai. Mėgstu bėgti, improvizuoti ir net neabejoju, kad adaptacija bus nesunki. Svarbiausia, kad galėčiau žaisti 100 procentų savo galimybių.
– Kurios „Lokomotiv“ rungtynės jums patiko labiausiai?
– Be abejo, kad su CSKA. Puiku su atsinaujinusia komanda pergale pradėti sezoną prieš tokį varžovą.
– Kokį įspūdį paliko atsinaujinęs „Lokomotiv“?
– Dažnai nutinka, kad daug amerikiečių turinčios komandos žaidžia po vieną. Bet šiuo atveju viskas visiškai kitaip. Mūsų amerikiečiai dalijasi kamuoliu, o tai labai svarbu komandos augimui. Turime labai gerus Rusijos krepšininkus. Jie – puikūs žmonės, rūbinėje kuriantys nuostabią atmosferą. Šiemet jie sulaukia kur kas daugiau trenerio pasitikėjimo. Kai žaidėjai jaučiasi svarbūs, tai juos įkvepia. Tuomet jie žaidžia dar geriau.
