Naujasis Manresos šaulys – taip ispanų žiniasklaida pakrikštijo 20-metį gynėją po geriausių sezono rungtynių.
Rungtynėse su San Sebastiano „Gipuzkoa“ lietuvis pelnė 25 taškus ir pasiekė savo karjeros rekordą ACB lygoje.
Tačiau po 10 turų „Bruixa d’Or“ turi tiktai vieną pergalę ir žengia paskutinė lygoje.
Apie 80 tūkstančių gyventojų turinčios Manresos komanda yra palikusi ryškų pėdsaką Ispanijos krepšinio istorijoje. Futbolo šalyje Manresa net pavadinama krepšinio miestu.
„Čia labai gera atmosfera, priešininkų sirgaliai netgi bijo atvažiuoti, – salė maža, o vietinių daug ir jie rėkia kaip pamišę“, – šitaip apie Manresos sirgalius atsiliepė M.Grigonis.
Manresos krepšinio mėgėjai, kol bus gyvi, nepamirš 1998-ųjų, kai tuometė TDK komanda laimėjo Ispanijos ACB lygos čempionų titulą ir tapo tiktai ketvirtąja tai padariusia ekipa po „Barcelona“, Madrido „Real“ ir Badalonos „Joventut“.
Manresos klubo biudžetas tais metais buvo maždaug dešimt kartų mažesnis nei ACB milžinų, todėl pergalę visas miestas šventė ne vieną dieną.
„Jie dar iki šiol gyvena šia legenda. Man apie Manresos krepšinio klubo šlovę nuolat pasakoja ir komandos gydytojas, ir fizinio rengimo treneris“, – sakė lietuvis.
M.Grigonis – pirmasis Manresos krepšinio komandoje žaidžiantis lietuvis ir pirmasis trenerio Pedro Martinezo treniruojamas krepšininkas iš Lietuvos.
„Marius turi didelių galimybių ateityje, jis labai stiprus fiziškai ir labai profesionaliai žiūri į savo darbą. Marius, kaip ir visi Lietuvos krepšininkai, yra puikus metikas. Jūs tai turite savo genuose“, – „Lietuvos rytui“ sakė P.Martinezas.
Treneris pabrėžė, jog puikus žaidimas vienose rungtynėse nereiškia, kad Marius visada taip veršis atakuoti.
„Mes suprantame, kad toks rezultatyvumas nėra įprastas.
Jį dengusio gynėjo klaidos taip pat palengvino Mariaus darbą“, – sakė P.Martinezas.
Treneris pabrėžė, kad M.Grigonis dar turi daug ko išmokti.
Apie „Bruixa d’Or“ klubą ir legionieriaus gyvenimą M.Grigonis „Lietuvos rytui“ pasakojo po treniruotės „Nou Congost“ arenoje.
– Mariau, ar esate patenkintas savo vaidmeniu „Bruixa d’Or“ komandoje?
– Negaliu būti nepatenkintas: vidutiniškai žaidžiu po 23 minutes, būna, kad ir 30.
Pagal mano amžių tai nėra menkas vaidmuo komandoje.
Treneris sakė, jog reikia iš manęs viską išspausti, kad rinkčiau taškus, kovočiau dėl kamuolių ir dirbčiau gindamasis.
Esu patenkintas viskuo, kas vyksta aikštėje.
Kai sulaukiau sveikinimų, kad pataikiau 7 tritaškius, buvo malonu, bet kai pralaimi komanda, negali labai džiaugtis savo laimėjimais.
Kad per vienas rungtynes pavyko taip iššauti, lėmė ir sėkmė, ir sunkus darbas.
Bet dabar visos komandos tikrai skirs man daugiau dėmesio ir bus sunkiau rinkti taškus.
– Ar pavyks „Bruixa d’Or“ komandai pakilti iš dugno?
– Bandysime. Kasdien sunkiai dirbame, turbūt sunkiausiai iš visų ACB komandų.
Daug treniruočių, treneris griežtas. Manau, judame teisingu keliu, nes pralaimime tiktai keliais taškais. Turi ir pergalės kada nors ateiti. Bėda ta, kad komandos žaidėjai nuolat keičiasi, ir mums nepavyksta susižaisti.
– Antrą sezoną žaidžiate Ispanijoje. Kas paviliojo į šią šalį – Ispanijos krepšinis ar gyvenimo būdas?
– Po sezono „Žalgirio“ dublerių komandoje pernai reikėjo rinktis: eiti į „Žalgirį“ arba ieškotis kitos komandos.
Atsiradus galimybei žaisti Ispanijos antrojoje lygoje ja pasinaudojau.
Maniau, kad čia daugiau galimybių atsiskleisti negu LKL.
Žinojau, kad reikia pradėti nuo dugno ir nesitikėti geros komandos, tačiau mes pernai pasiekėme gerų rezultatų. O tada atsivėrė galimybė patekti į ACB.
Gavęs pasiūlymus iš poros klubų viską apgalvojau ir, manau, pasirinkau geriausią variantą. Dabar tikrai nesigailiu, čia leidžiama man tobulėti, žaidžiu, kiek noriu.
Šalis irgi svarbu – kalbą jau pramokau, todėl per treniruotes nekyla sunkumų.
Maistas čia geras, orai puikūs.
– Jau galite susikalbėti ispaniškai, o kataloniškai?
– Kai kalbama ispaniškai, šį tą suprantu.
Moku valgyti užsisakyti, trenerio nurodymus suprantu. Ispaniški krepšinio terminai labai lengvi, per du mėnesius galima išmokti.
Bet kai pradedama šnekėti kataloniškai, jau nieko nebesuprantu. Tačiau kataloniškai nesimokysiu – vis tiek čia visi ispaniškai moka.
– Ar antrasis legionieriaus sezonas yra lengvesnis už pirmąjį?
– Pirmieji metai buvo labai sunkūs, tačiau patiko, kad „Huesca“ komanda buvo jaunesnė.
Turėjome daugiau bendrų pomėgių, nuolat kur nors eidavome.
Manresos komandoje daug vyrų, turinčių šeimą ir vaikų, jų visai kiti interesai, tad čia daugiau laiko leidžiu vienas.
Bet yra internetas – susiskambinu su draugais, šeima. Vis dėlto aš atvažiavau čia žaisti krepšinio, o ne užsiimti kuo nors kitu.
– Pasiilgstate Lietuvos?
– Labai. Gaila, kad Ispanijoje nėra jokių Kalėdų pertraukų, negaliu grįžti namo.
Kadangi pats išvažiuoti negaliu, kviečiu visus artimuosius, kad atvažiuotų čia.
Juk nuo čia ir Barselona netoli, galima ten papramogauti.
Buvo atvažiavusi draugė, pasinaudojome proga pasižvalgyti po Barseloną.
Man šis miestas labai patinka, čia viskas vyksta tarsi sulėtintai – ne taip, kaip kituose didmiesčiuose, kur žmonės nuolat skuba.
Remia loterija
Manresos miesto krepšinio komandos pavadinimas „Bruixa d’Or“ (išvertus iš ispanų k. – „Auksinė ragana“) – nešantis laimę. Šį sezoną ekipą remia laimingiausia Ispanijoje pripažintos kalėdinės loterijos administracija.
Katalonijos centre, Sorto (išvertus iš ispanų k. „sėkmė“) miestelyje, įsikūrusi „Auksinės raganos“ administracija sulaukia loterijos pirkėjų iš visos Ispanijos – ten prie loterijos kioskų nuolatos driekiasi milžiniškos eilės. Priežastis – lemtingas miestelio pavadinimas ir sėkmę nešantis loterijos simbolis – auksinė ragana.
