Jeigu kurią naktį nuspręsite ne miegoti, o žiūrėti lietuvių transliuojamas NBA rungtynes, išgirsite R.Grajausko balsą. Jei domitės Olandijos aukščiausiąja „Eredivisie“ futbolo lyga, rungtynes stebėti taip pat padės Rokas.
Kiek daugiau nei metus komentatoriaus duoną kremtantis reperis jau susitaikė ir su šio darbo ne visada malonia puse.
„Tai specialybė, kuri dažnai linksniuojama, bet niekada geruoju. Jei komentatorius gerai dirba, tuomet niekas nieko nesako, o jei ką nors ne taip pasako, būtinai visi kritikuoja. Dėl šio niuanso dirbti šį darbą reikia socialinės stiprybės“, – sakė iš Klaipėdos kilęs R.Grajauskas.
Jis tikisi vieną dieną klausydamasis savo balso per televiziją sėdėti ramiai ir vietoje priekaištų nesakyti nieko. Būtent taip jis pats įvertintų tobulai atliktą savo darbą.
Roko svajonė – kada nors, kai turės daugiau patirties, komentuoti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynes.
„Šią svajonę įgyvendinti tikiuosi po gerų 15 metų. Tuomet galėsiu ateiti ir ramiu veidu pasakyti: nėra kam komentuoti? Aš noriu pabandyti“, – ateitį įsivaizdavo R.Grajauskas.
Vertina išskirtinumą
Muzika ir sportas Roką lydėjo nuo vaikystės. Klaipėdietis paauglystėje laiką leido krepšinio ir futbolo aikštėse, tačiau vėliau pasirinko sceną.
Dar studijuodamas teatro pedagogikos specialybę Lietuvos edukologijos universitete jis su draugais subūrė improvizacijų grupę „Impro 241“.
Universitete atsirado ir grupė „Jama & W“, kuri šiemet M.A.M.A muzikos apdovanojimuose buvo pripažinta geriausia hiphopo grupe. Kartu su gitara grojančiu Arūnu Blažiu-W jie improvizuoja jau šešerius metus, o pernai grupės gerbėjus pasiekė ir pirmasis albumas „Gilumon“.
Puikiai vienas kitą papildančius draugus vienija ne tik muzika.
„Arūnas domisi krepšiniu, jis ir žaidęs yra daugiau. Tais NBA laikais, kai vykdavo legendinės Michaelo Jordano ir Karlo Malone’o dvikovos, jis palaikė „Utah Jazz“ ekipą. Pažįstu tik kelis žmones, kurie palaikė ne „Chicago Bulls“ ir M.Jordaną“, – pasakojo Jama.
R.Grajauskas vertina išskirtinumą, todėl jam įdomiausia stebėti ne NBA žvaigždes, bet augančius žaidėjus.
„Dabar į galvą šauna DeMarcusas Cousinsas. Nors nedaug mačiau jo šį sezoną, bet labai įdomu, kaip jis keičiasi, kokius perdavimus pradėjo dalyti, ko anksčiau nedarydavo. Apskritai įdomu stebėti, kaip kai kurie žaidėjai keičiasi ir evoliucionuoja. Kad ir Jimmy Butleris, kuris iš antraplanio žaidėju tapo vienu „Bulls“ lyderių. Ir jau dabar yra lyginamas su M.Jordanu.
Žinoma, dar man įdomūs lietuviai ir charakteringi, kartais neprognozuojami žaidėjai, kurie savo elgesiu patraukia akį. Čia išskirčiau tą patį D.Cousinsą, Keviną Garnettą“, – pasakojo R.Grajauskas.
Laimėjo konkursą
„Aš komentuodamas užsidirbu duonai, o muzikuodamas – sviestui. Iš muzikos gali užsidirbti, jei orientuosiesi į komerciją, o tai man nėra miela. Nenoriu atimti iš savęs laisvės sakyti ką noriu ir kada noriu“, – aiškino R.Grajauskas.
Vos tik paklausus, ką pasirinktų, jei gyvenimas priverstų, muziką ar komentavimą, Jama pradėjo purtyti galvą.
„Aš dėkoju dangui, kad turiu galimybę užsiimti abiem šiais dalykais, ir tikiuosi, kad galėsiu tai daryti kuo ilgiau. Jie vienas kitam netrukdo, o aš mėgaujuosi abiem. Jaučiu, kad esu gimęs daryti tiek vieną, tiek kitą“, – patikino jis.
Į komentatoriaus kėdę pirmą kartą jis sėdo laimėjęs konkursą. Tąkart gavo galimybę su profesionalu komentuoti vienas Anglijos futbolo čempionato rungtynes.
Tuo metu jis nusprendė mesti teatro mokytojo darbą vienoje Vilniaus gimnazijų, o po puikaus debiuto sulaukė pasiūlymo išbandyti jėgas vienoje televizijoje.
Dievina „Everton“ klubą
Karjerą R.Grajauskas pradėjo komentuodamas Jungtinės lygos rungtynes tarp Talino „Kalev“ ir Nimburko ČEZ komandų. Iki šiol ryškiai jas pamena. Vėliau, jau įgudęs vis prašė futbolo transliacijų. Galiausiai jo noras išsipildė. Dabar džiaugiasi komentuodamas Olandijos aukščiausiosios futbolo lygos mačus.
„Nuostabi lyga, nuostabios rungtynės. Bent jau didžioji jų dalis. Pernai dar komentavau Portugalijos lygos rungtynes. Skamba gerai, bet iš tikrųjų ši lyga yra nuobodoka. Daug gynybinio futbolo, kur rungtynės baigiasi nulinėmis lygiosiomis. Kaip tekdavo komentuoti dvejas tokias rungtynes, tai čia jau savotiškas valios ugdymas. Sėdi, ir nieko nevyksta, o turi rasti apie ką kalbėti, kad žiūrovui būtų įdomu“, – pasakojo Jama.
Viena svarbiausių komentavimo taisyklių – išlaikyti neutralumą, kai tarpusavyje nežaidžia Lietuvos ekipos ar nacionalinė komanda. R.Grajauskas pripažino, kad vis dėlto vienu atveju išlikti neutralus nesugebėtų.
Jis negalėtų komentuoti savo mėgstamo Liverpulio „Everton“ klubo rungtynių. Komentatoriaus namuose rastume daugybę šios komandos atributikos. Net užuolaidas su „Everton“ simbolika, kurių žmona neleidžia užkabinti.
„Tiesiog negalėčiau būti objektyvus. Net nežinau, kaip man prikibo, sakoma, kad „evertoniečiais“ gimstama, o ne tampama. Turbūt taip pat ir man, tiesiog pamačiau ir jau 15 metų sergu. Turiu daugybę atributikos, žmona basiai siunta, kad „Everton“ simbolika visi namai apkarstyti.
Visada stengiuosi išlaikyti neutralumą, tačiau kiekvienose rungtynėse automatiškai atsiranda komanda, kuri norėčiau, kad laimėtų. Dažniausiai tai būna atsiliekanti ekipa, nes mes, lietuviai, turime tokį bruožą palaikyti autsaiderius. Ir jei tas mažas klubas laimi, tai mums širdyje labai gera būna. Tai turbūt atspindi tautos suvokimą ir tai, ką mes išgyvenome“, – svarstė komentatorius.
- Nesibaigianti diskusija: kur geresnis krepšinis – Europoje ar NBA?
– NBA yra daug individualesnis žaidimas, paremtas individualiais gebėjimais, yra daugiau situacijų, kai kamuolys atiduodamas superžvaigždėms, kurios turi visišką laisvę daryti ką nori, kad pelnytų taškus.
Europoje daugiau žaidžiama smegenimis, o NBA raumenimis. Štai ir skirtumas. Tačiau negaliu sakyti, kad NBA yra tik šou, toks požiūris – kraštutinis. Ten žmonės taip pat žaidžia ir stengiasi laimėti.
Tiesa, ten labai daug dėmesio skiriama komercijai. Pavyzdžiui, tos pačios minutės pertraukėlės, trunkančios po dvi minutes, kad sutilptų reklamos.
Tačiau, kalbant apie žaidimą, tai – kaip ir gyvenime, vieni mėgsta baltąjį vyną, kiti – raudonąjį. Vieni mėgsta europietišką krepšinį, kiti – NBA. Ir čia nė vienas nėra teisingesnis ar geresnis, tiesiog skirtingi žanrai.
- Bet, regis, Europa eina NBA keliu. Kad ir šį sezoną Eurolygoje atsiradę interviu su treneriais ir žaidėjais ilgosios pertraukos metu ir po rungtynių.
– Galbūt, bet atmosfera, sirgaliai čia yra visai kitokie, nei NBA, kur visi sėdi, spragėsius triauškina ir parėkauja: gynyba. Palyginkite su Graikija, Turkija ar Serbija. Tai niuansai, kurių amerikiečiai galėtų pasimokyti.
Bet šiais metais „Toronto Raptors“ komandos palaikymas yra beveik europietiškas. Kai jie žaidė su „Detroit Pistons“ išvykoje, tai „Raptors“ generalinis vadybininkas Masai Ujiri užsakė autobusą, kad sirgaliai galėtų važiuoti į Detroitą stebėti rungtynių. Jie atvyko su vėliavomis, su būgnais. Man buvo sunku patikėti, nes atrodė, kad žiūriu Europos rungtynes.
NBA nebūna, kad svečių komandos sirgaliai atvažiuotų, švilptų, skanduotų. Žinoma, tos skanduotės – savotiškos, jie rėkia: gynyba, Torontas, MVP!.
- Kuri NBA komanda jums įdomiausia?
– Žinoma, visada smagu žiūrėti rungtynes, kai žaidžia lietuviai. Tačiau, nors skamba neįtikėtinai, bet dažniausiai šį sezoną žiūrėjau „Philadelphia 76ers“ rungtynes. Jie buvo blogiausia lygos komanda, kol laimėjo prieš „Cleveland Cavaliers“. O aš vis pataikydavau įsijungti rungtynes, kurias jie laimėdavo. Tiesiog jausdavau, kad šią naktį gali būti pergalė (juokiasi).
- Nežiūrėkite, kai žais su lietuviais.
– Jiems juk niekis tas vienas pralaimėjimas. Nebent atkrintamosiose, tuomet ten viskas užverda, o čia toks daugiau pasiruošimas ir pozicijos nulėmimas. Tad jei „Raptors“ pralaimės prieš „76ers“, nemanau, kad bus didelė tragedija.
- Komentavimas ir muzika – gana skirtingi dalykai. Kaip manote, kiek ilgai norėtumėte taip gyventi tarp dviejų skirtingų sferų?
– Kiek tik galima, kiek Dievas duos, tiek man ir norėtųsi. Mano šeimoje visi yra kuriantys žmonės, sportu kažkas domisi labai minimaliai, nebent Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes pažiūri. Dėl to šiek tiek jaučiu baltos varnos sindromą (juokiasi).
Man visos rungtynės panašios į spektaklį. Spektaklį gali žiūrėti kiek nori, bet jis niekada nebus toks pat. Taip pat ir sporte. Taip yra todėl, kad viskas vyksta gyvai, gyvi žmonės, gyvos aplinkybės. Ta sporto ir teatro paralelė mane žavi. Kaip du kartus į tą pačią upę neįbrisi, taip ir tokių pat rungtynių nepamatysi. Žinoma, nebent žiūrėsi kartojimą.
- Lietuvoje sporto komentatoriai mokosi vienas iš kito arba iš užsienio kolegų. Ką jūs laikote pavyzdžiu?
– Robertą Petrauską ir Liną Kunigėlį. Nors tikriausiai eilės tvarka turėtų būti atvirkštinė.
- L.Kunigėlis jums yra numeris vienas?
– Nuo vaikystės tai buvo balsas, su kuriuo augau žiūrėdamas sportą. Įaugęs į kraują. O šiaip kiekvienas komentatorius turi savo stiprybių ir iš kiekvieno galima pasimokyti. Bet šie Lietuvos krepšinio komentatoriai man padarė didelę įtaką.
– Ar komentuojant padeda improvizacijos menas?
– Komentavimas yra kalbėjimas apie tai, kas vyksta tą akimirką, – panašu į tai, kuo užsiėmiau nuo studijų metų. Tai – teatro, muzikos improvizacija. Tokios patirties turiu nemažai, todėl komentuoti lengviau.
Komentuojant praverčia ir tai, ko išmokau per scenos kalbos, artikuliacijos, tarties, kalbos kultūros, balso lavinimo paskaitas. Svarbu ir išprusimas, gebėjimas kalbėti ir nenusikalbėti.
- Ne visos rungtynės būna įdomios, ar tuomet nesinori jų paįvairinti rimuojant komentavimą?
– Ne, nors kartais, atrodo, netyčia tai išlenda. Kartais pagaunu save, kai baigus vieną, antrą sakinį, jie susirimuoja, tuomet norisi ir trečiąjį taip pat baigti. Nes smegenys jau turi tą refleksą.
Man atrodo, kad komentatoriaus tikslas turi būti sudominti žiūrovą. Turbūt ne didelių taktinių subtilybių žinojimas, bet gebėjimas sudominti yra svarbiausias dalykas komentatoriui. Nors žmonės ir skundžiasi, kaip čia Petrauskas nekalba apie tai, kokią gynybos schemą naudoja australai.
- O kaip sudominti išrankų žiūrovą?
– Svarbiausia sudominti save, pasidaryti, kad pačiam būtų įdomu. Jei pačiam bus įdomu, tuomet bus įdomu ir žiūrovams. Esu daug pavyzdžių girdėjęs, kai tiesiog klausydamasis suprantu, kad komentatoriui neįdomu, jam tai tik darbas, jam reikia ten sėdėti, nes jis už tai gauna pinigus. Kartais net atrodo, kad girdi, kaip kompiuterio pelė spragsi, „Facebook“ ar „Skype“ garsus kompiuteris skleidžia.
- Minėjote, kad kai teko komentuoti tenisą, nebuvote labai patenkintas, nes tai nebuvo jums įdomiausias žaidimas. Kaip tuomet sudominote save?
– Tuomet stengiuosi sukurti intrigą. Tenisas yra įdomus, tiesiog aš jo tiek nesekdavau, neturėjau daug žinių. Bet pradėjęs domėtis atradau įvairių dalykų, pradėjus ruoštis išlenda įvairių įdomių niuansų, kurie ir sudomina. Tai gali būti įvairiausios smulkmenos, kurios nėra esminės mačo eigai, tačiau man pasidaro įdomu ir aš savo užsidegimą ir entuziazmą perduodu žiūrovui.
- Kokia tai gali būti smulkmena?
– Jei kalbant apie futbolą, Olandijos futbolo lygoje klubai yra iš skirtingų regionų. Kaip pas mus yra Aukštaitija, Žemaitija, taip ten Šiaurės Brabantas, Fryzija ir panašiai. Man tas visas regionų susiskirstymas ir pasidalijimas yra labai įdomus.
Net sirgalių mentalitetas skiriasi. Tai neturi įtakos klubo rezultatams, bet tos tradicijos labai įdomios. Pavyzdžiui, „Heerenveen“ klubas prieš kiekvienas rungtynes groja Fryzijos himną. Ir kai dar žaisdavo tarptautiniuose turnyruose, jie vis tiek grodavo himną, nors tai yra draudžiama. Juk tai ne oficialus šalies himnas. Jie gavo daug UEFA įspėjimų, baudų, bet tiems žmonėms nusispjauti. Jie mokėjo baudas ir toliau grojo.
Tai dalykai, nesusiję su sportu, gal daugiau su kultūra ir žmonių mąstymų, suvokimu. Tačiau man tai labai įdomu, gražu ir labai patinka.
- Ar geras komentatorius galėtų pakomentuoti bet ką?
– Teoriškai taip, kaip ir bet kas galėtų repuoti, tačiau matysime skirtingus rezultatus. Bet visada yra galimybė įgudusiam komentatoriui pasikvieti to sporto specialistą. Tuomet komentatorius mokės įvertinti, užpildyti pauzes, bet tuo pačiu šalia savęs turės gyvą enciklopediją.
Būdavo žmonių, kurie komentuodavo viską, nuo plaukimo iki šaškių. Aš asmeniškai nenorėčiau komentuoti to, kas man nėra prie širdies.
- Ar skiriasi ritualai, kuriuos atliekate prieš komentavimą ir prieš lipdamas į sceną?
– Dažniausiai jeigu būnu neseniai atsikėlęs, o balso stygos dar miega, tai yra scenos kalbos pratimai, kuriuos atlikdavau studijų metu, kuriuos kartais darau lipdamas ant scenos ir dažnai darau prieš komentavimą.
O ritualai prieš komentavimą tokie: kava, pertraukėlių metu – grynos greipfrutų sultys, nes jos gaivina balso stygas ir visas apnašas nuplauna, ir visokie saldainiukai nuo kosulio. Bent mano kišenėje visada voliojasi vienas kitas.
Kalbant apie improvizaciją, stengiuosi palaikyti formą. Labai su tuo dirbau pirmuosius trejus, ketverius metus, kuomet treniruodavausi kasdien, su retomis pertraukomis. Net valgant ieškodavau ką su kuo surimuoti. Tai technikos lavinimas, žodyno plėtimas. Tam skyriau labai daug laiko.
O kai viskas jau yra galvoje sudėliota, tuomet mažiau to norisi. Kartais tai būna lyg emocinė terapija, džiaugsmo išraiška. Kartais tiesiog suprantu, kad aprūdijo smegenys, norisi jas pasukioti, tuomet užsiimu improvizacija ir treniruojuosi galvoje.
- Ar kada galvojote, kurių sportininkų pavardes būtų lengviausia surimuoti?
– Taip. Kai Lietuvos rinktinė žaidžia, tai gali tiesiog sėsti ir rimuoti apie visus. Manto Kalniečio pavardė tam labai tinkama. Šiaip apgalvojęs esu visus. Tik su Lavrinovičiais gal būtų sunkiau.
- „Jama & W“ kūryboje nemažai socialinės tematikos. Gal sulauksime dainos ir apie sporto problemas?
– Tos problemos mūsų dainose yra tokios, su kuriomis esame asmeniškai susidūrę. Viskas eina iš vidaus, ką išgyvenome. Žinoma, yra sporte tų problemų. Kaip mūsų futbolo rinktinė, tiksliau, federacija. Bet, kad apie tai kurčiau dainą... Ne. Ne tam mes tą kūrybinį gebėjimą naudojame, ne tam ir naudosime.
Jei jau kažką norėčiau sportine tematika padaryti, rašyčiau straipsnius, o ne per muziką bandyčiau. Tiesiog man atrodo, kad muzika ne tam skirta.
- Reperius esame pratę matyti piktus, nevengiančius nusikeikti. Jūs – kitokie.
– Tam įtakos turėjo kultūrinė aplinka, kurioje užaugome. Kitoks viso to suvokimas. Mes negalvojame, kad esame kitokie, nesistengiame tokie būti. Tiesiog stengiamės viską daryti taip, kaip viduje glūdi, visą tai išleisti į paviršių ir tuomet pamatome, kad skirtumas tikrai yra ir gana ryškus.
- Prieš kelis mėnesius laimėjote repo improvizacijos konkursą. Ar tai reiškia, kad žmonėms dabar tokio stiliaus reikia?
– Galbūt. Pažįstami žmonės iš tos pačios hiphopo kultūros sferos labai džiaugėsi, kad tas intelektualus, kultūringas repas, staiga pasirodęs, ima viršų. Po kelerių metų galėsime kalbėti, ar tai yra lūžio taškas, ar vienkartinis blykstelėjimas.
Bet labai smagu, nes tie pokyčiai matomi ir jaučiami. Tiesiog kai augi rajone ir nematai, kad gali būti kitaip, toks ir užaugi. Mano gyvenime buvo potyrių, kurie atvėrė akis. Gal kažkas kitas irgi pamatys, ir tie pokyčiai įsišaknys giliau. Vien dėl įvairovės.
- Kaip su kitais reperiais sutariate?
– Su dauguma sutariame. Jie tokie pat žmonės. Jeigu kažkieno yra kitoks mąstymas, suvokimas, aplinka, nereiškia, kad apie tai nuolat turi kalbėti ir aiškinti, kaip turi būti.
Aš vadovaujuosi principu, kad ne visada tai, kas tinka vienam, gali tikti ir kitam. Kas vienam yra vaistas, kitą gali nunuodyti. Dėl to nekišu savo nuomonės, o darau savo. Džiaukimės, kad esame, ko čia pyktis.
