„Lukas labai daug šneka“, – taip Kauno „Žalgirio“ krepšininkai draugiškai juokauja apie tyliausią komandos žaidėją Luką Lekavičių. Tačiau dvidešimtmetis tylenis, pranokęs savo, žiūrovų ir komandos lūkesčius tapo pagrindiniu Lietuvos elitinio klubo įžaidėju.
„Bijojau. Atrodė, kad čia gyvena vien nusikaltėliai ir blogi žmonės. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man Kaunas patinka. Čia – gražu, geri žmonės ir manęs niekas negaudo ir nemuša“, – dabar juokdamasis nerimą prisimeną L.Lekavičius, prieš penkerius metus atvykęs į Kauną.
Viskas kaip sapne
– Net gražiausiame sapne turbūt nesapnavote, kad tokia nuostabi bus pirmoji 2014-2015 metų sezono pusė?
– Oi, tikrai ne. Viskas labai keista. Galvojau mane paskolins Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandai, žaisiu Pasvalyje, o dabar... Prie to prisidėjo daug sėkmės ir kitų faktorių. Maalikas Waynsas turėjo tapti pagrindiniu įžaidėju, bet jis patyrė traumą. Be to, antruoju įžaidėju turėjo būti Kasparas Vecvagaras.
– Neseniai sakėte, kad „Žalgiryje“ žaisti esate jaunas.
– (Juokiasi) Aha. Sakiau dar pernai. Galvojau bent porą metų žaisti LKL, kad galėčiau geriau pasirengčiau Eurolygai. Čia aukštas lygis, kitas greitis, meistriškumas. Bet įprantu prie to, be to, praskriejo pusę sezono. Ir pranokau savo ir turbūt – kitų lūkesčius.
– Nors nuo vaikystės žaidėte krepšinį su broliais ir draugais, niekada negalvojote, kad tai taps jūsų pagrindine profesija.
– Kad gyvensiu iš krepšinio supratau tik perėjęs iš moksleivių lygio ir pasirašęs kontraktą su Kauno „Žalgirio“ dubleriais. Viskas atrodė kaip sapne. Bijojau vyrų krepšinio. Esu žemas (Luko ūgis 180 cm – aut. past.), galvojau, kad su vyrais man nėra ką veikti.
Labiausiai patinka B.Jenningsas, S.Rodriguezas, Š.Jasikevičius
– Jūsų debiutas „Eurolygoje“, žaidžiant prieš Madrido „Real“, buvo fantastiškas – 8 taškai, 5 rezultatyvūs perdavimai. Jūsų oponentu buvo Sergio Rodriguezas, surinkęs 9 taškus ir atlikęs 2 rezultatyvius perdavimus.
– Puikiai pamenu tas rungtynes. Buvo labai keista. Kai per apšilimą išėjau į aikštę, šmėkštelėjo mintis: „Kur aš patekau?!“ Labai bijojau, jaudinausi, bet prasidėjus rungtynėms viskas stojo į savo vietas.
– Esate stiprus psichologiškai? Ne vienas palūžta.
– (Gūžtelėja pečiais) Sunku paaiškinti. Nieko specialiai nedarau, nežinau, kodėl vieniems pasiseka, kitiems – ne. Ateinu ir dirbu. Žengiu į aikštę ir žaidžiu. Esu Avinas. Užsispyręs, stengiuosi siekti savo tikslo, daug ir gerai dirbti.
– Beje, S.Rodriguezas, vis dar vienas jūsų didžiausių idealų?
– Taip! Stebėjau ir stebiu jo žaidimą. Labai geras krepšininkas, turi puikią kamuolio varymo techniką, metimą.
– Kas dar patektų į L.Lekavičiaus įžaidėjų topą ir simbolinį Eurolygos penketuką?
– Labiausiai patinka Brandonas Jenningsas iš NBA („Detroit Pistons“ komandos įžaidėjas, – aut. past.). Jis ir atakuoja krepšį, kaip ir aš, „balionėliu“. Be abejo, turiu paminėti ir Šarūną Jasikevičių. O penketukas? Hm. Įžaidėjas – S.Rodriguezas, atakuojantis – mūsiškis Jamesas Andersonas, beje, labai draugiškas, linksmas ir puikiai pritapęs prie komandos. Labai didelį įspūdį paliko ir „Barcelona“ vidurio puolėjas Ante Tomičius: pagal savo ūgį pakankamai greitas, gerai atakuoja abiem rankomis.
– Prieš kokį žaidėją jums buvo žaisti neparanku?
– Prieš Davidą Loganą iš „Sassari“. Iš manęs ir Vaido (V.Kariniausko) perėmė daug kamuolių. Komanda padarė net 31 klaidą. Kartais būna, kai pradžioje rungtynių padarome kelias klaidas. Net nežinau, kaip tai paaiškinti. Atrodo ir oras nedaro įtakos, ir gerai išsimiegu. Reikia nuo pat pirmos sekundės žaisti itin atidžiai.
Sėkmė ir darbas
– Paerzinsime „Žalgirio“ nemėgstančių interneto komentatorių žodžiais. „Top 16“ vėl bus tik pora pergalių?
– Labai, labai retai skaitau komentarus. „Top 16“ – kitas lygis, kitos komandos, lyderiai įgauna piką. Tačiau mes nuoširdžiai stengiamės. Kiek dar tenkintų pergalių? Dar bent keturių norėčiau.
Ypač svarbu gerai sužaisti prieš savo ištikimus ir audringus fanus fantastiškoje „Žalgirio“ arenoje. Namuose reikia įveikti ir „Crvena Zvezda“, ir „Galatasaray“. Galima ir „Real“. Gaila, su „Maccabi“ išleidome pergalę, nors žaidėme gerai. Pritrūko jėgų ir pabaigoje padarėme klaidų.
– Kurios karjeros rungtynės iki šiol jums buvo įsimintiniausios?
– Išskirčiau pirmąsias Eurolygoje prieš „Real“. Ir LKL – prieš „Lietuvos rytą“, kai rungtynių pabaigoje pataikiau tritaškį metimą (spalio mėnesį Vilniuje vykusiose rungtynėse Lukas sėkmingai atakavo iš labai toli, likus žaisti apie 30 sekundžių, paskutinę atakai skirto laiko sekundę. Tuomet „Žalgiris“ atitrūko 6 taškais). Įsimintinos buvo ir prieš „Sassari“ – laimėjome rungtynių pabaigoje ir, ačiū Dievui, sėkmė buvo mūsų pusėje.
– Kas jums yra sėkmė? Dievo pagalba, darbas ar dar kas nors?
– Sekasi geriausiems (šypteli). Jei rimtai, kai įdedi labai daug darbo. Stengiuosi į treniruotę ateiti anksčiau ir išeinu vėliau. Lavinu metimą. Kai įdedi daug darbo, ateina sėkmė. Nors kartais ir persistengiu, jaučiu nuovargį.
– Komanda turėjo ir turi daug jaunų įžaidėjų, viliasi sulaukti dar vieno Jasikevičiaus, tačiau iš daugelio į aukštesnį lygį pateko tik žalgirietis Mantas Kalnietis. Kodėl? Per anksti akina žvaigždžių spindesys?
– Oi, to nejuntu. Šiek tiek sulaukiu dėmesio, bet tik prieš rungtynes. Manęs neatpažįsta ir džiaugiuosi. Be to, man labai daug ko trūksta.
– Kartais lendate po krepšiu tarsi negalvodamas.
– Taip. Trūksta ir aikštės matymo – reikėtų dažniau perdavinėti kamuolį. Dažnai atakuodavau krepšį, žaisdamas Šilalėje ir, kai treniravausi pas Arūną Visocką. Dabar daug naudingų patarimų duoda Š.Jasikevičius, paaiškina, kada geriau perduoti kamuolį. Ir nors didele dalimi lemia įgimtas talentas, tačiau patobulėti gali ir daug dirbdamas.
Kaunas vis labiau patinka
– Anksti pradėjote savarankišką gyvenimą. Tai buvo iššūkis, nes į Kauną atvykote, kai tebuvo...
– ... 15 metų. Buvo labai sunku. Norėjau viską mesti ir grįžti namo. Dėkui broliams. Jie skatino likti. Buvo sunku viską daryti pačiam, ypač, skalbti, nes tai anksčiau darydavo mama. Laimė, nereikėjo gaminti maisto, nes gaudavome maitinimą. Gyvenau su Vaidu Kariniausku, turėjau gerus kambariokus, draugus.
– Tačiau gimtąją Šilalę aplankote?
– Kartą per mėnesį. Pasiskambinu, kasdien susirašau su tėčiu, jis nuramina, kai nesiseka. Pasiilgstu gimto miesto ir pušyno, kuriame bėgioju krosą.
Draugė – futbolininkė
– Pamenate, kai guodėtės, jog nesulaukiate merginų dėmesio ir jūsų širdis laisva? O draugės norėjote lietuvaitės iš gimtų vietų.
– (Skruostai įrausta) Atsimenu. Bet mano širdis jau ne laisva. Mano bendraamžė Ugnė iš Šilalės. Esu pažįstamas nuo 14-15 metų. Ji atvažiavo mokytis į Kauną, aš jau čia gyvenau. Na, taip ir išėjo. Ne iš pirmo žvilgsnio, bet pirma meilė.
– Jūs – krepšininkas, ji – futbolininkė? Žiūrite futbolą, matėte kaip ji žaidžia?
– Futbolo nemėgstu. Spardo tiek ilgai kamuolį, o pelno vieną, du įvarčius. Kartą žaidžiančią Ugnę mačiau. Tiesa, salėje. Beje, jos komanda Šiaulių „Gintra Universitetas“ pernai pateko į Čempionų lygos aštuntfinalį.
– Ar Ugnė nepavydi? Kaunietės – drąsios merginos, jos myli krepšininkus.
– (Šypsosi) Šiek tiek. Kai gaunu sms, klausia, kas rašo? Tačiau mūsų santykiai rimti. Tiesa, kartu negyvename – tam esame dar per jauni.
Kai „Žalgirio“ arenoje skamba himnas
– Pasvajojate, kas bus po 10 metų, kai jums bus 30? Ar dar vėliau?
– Dabar viską atima krepšinis. Laisvo laiko mažai. Jį leidžiu su drauge, lankomės kine, gamtoje. Mėgstu žaisti žaidimų konsole NBA už „Pistons“, „GTA“. Ketinu pirkti „X Box One“ – geresnė grafika.
Po 10 metų? Svajoju, kaip ir visi krepšininkai žaisti rinktinėje. Svajoju turėti namą, sodybą, gyventi prie gamtos. Turėti du, tris vaikus.
– Jus žalgiriečiai titulavo „labai daug šnekančiu“?
– (Juokiasi) Esu mažakalbis. Gal trūksta drąsos? Bet geriau mažiau kalbėti, bet geriau žaisti.
– Žaidėte už „Žalgirio“ jaunimą, dabar esate pagrindinis šios komandos įžaidėjas. Žinote, kad tai įauga į kraują visiems laikams?
– Na, taip. „Lietuvos ryte" turbūt niekada nežaisčiau. Neįmanoma nemylėti mūsų gerbėjų. Kai „Žalgirio arenoje“ jie gieda himną, net pašiurpsta kūnas. Mano kraujas dar nėra žalias, nes žaidžiu tik pirmą sezoną. Tačiau Kauno „Žalgiris“ – jau mano dalis.
