Puolimo šalininkas Virginijus Šeškus šią savaitę vyriausiojo trenerio kėdę užleido 43 metų argentiniečiui Marcelo Nicolai.
48 metų prieniškio vedamas „Lietuvos rytas“ žaidė greitą, akiai patrauklų krepšinį, bet varžovams pastačius neįveikiamas užtvaras būtent drausmingos gynybos dažnai pritrūkdavo teigiamam rezultatui pasiekti.
„Lietuvos rytas“ Europos taurės „Last 32“ etape varžovams leisdavo įmesti vidutiniškai 85,7 taško. Tokia skylėta gynyba vos neužkirto kelio į turnyro aštuntfinalį.
Tarp visų Europos taurės komandų prasčiau gynėsi tiktai dvi – „Sevilla“ (88,7 tšk.) ir Ploješčio „Asesoft“ (88,2). Nė viena iš jų neperžengė „Last 32“ barjero.
„Turime išlaikyti visus gerus dalykus puldami ir labai pagerinti gynybą. Jeigu norime varžytis dėl titulų, negalime praleisti daug taškų“, – pasirašęs sutartį su „Lietuvos rytu“ pareiškė M.Nicola.
Aukštas 207 cm ūgio naujasis strategas nedalijo pažadų, kad „Lietuvos rytas“ leis priešininkams įmesti tik po 60 ar 70 taškų per rungtynes. Tačiau akivaizdu, kad savo darbus M.Nicola pradės bandydamas įdiegti savo gynybos filosofiją.
„Visada norisi praleisti vienu tašku mažiau nei įmesti. Mano filosofija – intensyvi gynyba ir greitas krepšinis. Kad pavyktų laisvai pulti, reikia gerai apsiginti.
Man nesvarbu, praleisime 60, 70 ar 90 taškų. Daug kas priklausys nuo varžovo. Tik tikiuosi, kad praleisime kiek įmanoma mažiau“, – po pirmosios treniruotės „Lietuvos ryto“ arenoje savo požiūrį į gynybą dėstė M.Nicola.
Buvęs treneris V.Šeškus lieka „Lietuvos ryto“ štabe ir padės argentiniečiui greičiau perprasti, kokių permainų reikia komandai.
„Manęs paprašė padėti, o aš pasakiau, jog norėčiau, kad ši komanda kuo toliau eitų Europos taurės turnyre ir pagaliau taptų LKL čempione. Aš nenorėjau sėdėti be darbo. Manau, vis tiek kuo nors būsiu naudingas“, – vakar pasakojo V.Šeškus.
M.Nicolai dar talkins Arvydas Gronskis ir Sandis Buškevicas. Su trimis pagalbininkais tris pilietybes – Argentinos, Ispanijos ir Italijos – turintis strategas dar nėra dirbęs, bet jis neabejoja: kuo daugiau patarėjų, tuo geriau.
Apie tai, kaip gali keistis vilniečių gynyba ir visas žaidimas, dienraštis „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su krepšinio treneriu Rūteniu Paulausku.
Komandos vizitinė kortelė
„Lietuvos ryto“ žaidimas buvo grindžiamas puolimu. Su Zgoželeco „Turow“ komanda vilniečiai pasidalijo pirmąsias dvi vietas rezultatyviausių „Last 32“ etapo dalyvių sąraše. Lietuvos ir Lenkijos klubai per mačą įmesdavo vidutiniškai 92,2 taško.
Naujajam Vilniaus komandos strategui teks paieškoti naujų kelių į pergales.
R.Paulauskas: „Gynyba – gero lygio komandos veidrodis.
Mano nuomone, tai yra komandos drausmės ir trenerio vizitinė kortelė. Ne kartą teko matyti kur kas prasčiau už „Lietuvos rytą“ puolančias komandas, tačiau laiminčias ne mažiau susitikimų.
Pasižiūrėkite, į ką sutelktas Eurolygos klubų dėmesys. Tai daugiausia individualiai pajėgūs žaidėjai, iš kurių reikalaujama maksimalaus rezultato.“
Vien noro neužtenka
„Turime pasiekti, kad 70 praleistų taškų mums taptų riba“, – sausio pabaigoje pareiškė V.Šeškus. Vis dėlto „Sevilla“ vilniečių gynybą suvarpė 88 taškais, o „Turow" taranavo „Lietuvos ryto“ užtvaras net 104 taškais.
Vien gerų V.Šeškaus norų neužteko. M.Nicolos laukia daug darbo, kuris turėtų prasidėti nuo drausmės.
R.Paulauskas: „Vien norėti neužtenka. Viskas prasideda nuo treniruočių ir to, kam jose skiriama daugiausia dėmesio.
Žaidėjai viską labai jaučia. Kai jie mato, kad trūksta akcento ar treneris nedaro spaudimo, gynyba savaime neatsiranda.
Nejausdami spaudimo gindamiesi krepšininkai nusimeta atsakomybę. Išreikalauti, kad žaidėjas gintųsi, galima tiktai griežtais ir netgi drastiškais metodais.“
Svarbu sulaukti pagalbos
Po sunkios pergalės prieš Panevėžio „Lietkabelį“ LKL čempionate (101:95) ir po pralaimėjimų Sevilijoje bei Zgoželece V.Šeškus lyg užsikirtusi plokštelė kartojo – komandą skandino gynyba vienas prieš vieną.
R.Paulauskas: „Gynyba vienas prieš vieną yra tai, be ko šiuolaikiniame krepšinyje negalima tikėtis gero rezultato. Dabar kiekviena komanda turi tokių žaidėjų, kurie gali patys įmesti arba gerai perduoti kamuolį.
Jeigu ateisi į pagalbą ginantis, paliksi laisvą varžovą ir būsi nubaustas tritaškiu. Tai buvo pagrindinė „Lietuvos ryto“ bėda. Tačiau vienas dalykas problemą įvardyti, o kitas – spręsti.
Manau, V.Šeškus tikrai turėjo noro ir minčių, kaip tai ištaisyti. Juk buvo ir geri asistentai.
Bet asmeninėje gynyboje labai svarbus partnerių vaidmuo – be visos komandos bendradarbiavimo vienas neapsiginsi.
Žaidėjas turi laiku stoti į pagalbą, laiku pasisukti, grįžti, sustoti. Jokia gynybos sistema ar asmeninė gynyba viena pati savaime neveikia.“
Ko verti vilniečių legionieriai?
Visas „Lietuvos ryto“ legionierių ketvertas – Travisas Leslie, Billy Baronas, Mike’as Moseris ir Kyrylas Natiažka – sezono pradžioje ilgai ieškojo savęs V.Šeškaus schemose. Ne visiems ir iki šiol pavyko tai padaryti.
Galbūt ir dėl anglų kalbos barjero atsiradęs tarpusavio supratimo trūkumas neleido legionieriams greičiau įsilieti į žaidimą. Galbūt būtent didesnio tarpusavio ryšio ir pritrūko sparčiau perprasti Europos krepšinį ir gynybos pagrindus.
R.Paulauskas: „Žaidėjai turi jausti ir suprasti, ką sako treneris. Dažnai legionieriai žaidžia vien sau, bet sutikime, kad V.Šeškus neleido žaisti savanaudiškai. Jis propagavo komandinį žaidimą, dalijimąsi kamuoliu.
Legionieriams ir kilo daugiausia klaustukų: o kas tas dalijimasis kamuoliu?
Šių „Lietuvos ryto“ legionierių meistriškumas panašus į Vilniaus klubo lietuvių.
Reikia mokėti jais pasinaudoti, įžvelgti jų rezervus. Legionieriai atvežti ne tam, kad sėdėtų ant suolo ir žmonės kalbėtų, jog jie nemoka žaisti. Į „Lietuvos rytą“ atvykę užsieniečiai tikrai gali rungtyniauti gerai.“
Reikia daugiau atsakomybės
Adas Juškevičius, Martynas Gecevičius, Gediminas Orelikas ar Kšyštofas Lavrinovičius netgi pažadinti naktį bus pasirengę nubausti varžovą negailestingu tritaškiu.
Bet ar dabartinė „Lietuvos ryto“ sudėtis pajėgi stabdyti priešininkų atakas? Gal vilniečiai geba tik gerai pulti?
R.Paulauskas: „Manau, kad ši „Lietuvos ryto“ sudėtis yra pajėgi gintis geriau. Tai ir yra didžiausias komandos rezervas.
Gal tie geriausiai puolantys žaidėjai nebegaus tiek žaidimo laiko, o daugiau žais tie, kurie sėkmingiau ginasi.
Tas žaidėjas, kuris įmetęs tritaškį dešimt sekundžių džiaugiasi kilnodamas rankas, o vėliau nespėja apsiginti, neturėtų užsibūti aikštelėje.
Galbūt sumažės rezultatyvumas ir įmestų tritaškių skaičius, bet atsiras pajėgių žaidėjų, kurie temps komandą gindamiesi. Tačiau tai turės daryti visi penki krepšininkai.
Krepšinis – ne futbolas, kur vieni puola, o kiti ginasi. Gynyba prasideda nuo kiekvieno žaidėjo atskirai. Reikalavimai turi būti vienodai taikomi visai komandai.
Neabejoju, kad išmokyti šiuos „Lietuvos ryto“ žaidėjus gerai gintis per tokį trumpą laiką neįmanoma. Bet to ir nereikia.
Tiesiog krepšininkams reikia įskiepyti atsakomybės jausmą, kuris leistų suvokti, kad jei nesigini – nežaidi komandai.“
