T.Parkeris antrus metus paeiliui pripažintas turtingiausiu Prancūzijos sportininku.
„San Antonio Spurs“ komandos įžaidėjas 2014-aisiais uždirbo 16 mln. eurų.
Žurnalo „L’Equipe Magazine“ sudarytame sąraše 32-ejų krepšininkas aplenkė net turtingiausius futbolininkus: Madrido „Real“ puolėją Karimą Benzema (15,8 mln.) ir Miuncheno „Bayern“ saugą Francką Ribery (14,5 mln.).
T.Parkeris jau 15 metų tęsia karjerą už Atlanto ir, skirtingai nei daugelis Europos sportininkų, „L'Equipe Magazine“ atvirai papasakojo apie finansinius savo reikalus.
– Ar didžiuojatės savimi, kad esate geriausiai uždirbantis Prancūzijos sportininkas?
– Ne, nes dėl to neverta didžiuotis. Paprasčiausiai visuomet stengiuosi su pinigais elgtis protingai, kad man neatsitiktų taip, kaip 60 proc. NBA žaidėjų, kurie, baigę karjerą, prabėgus vos penkeriems metams jau nieko neturi.
Man kiekvienas euras yra svarbus. Stengiuosi gerbti pinigus, žmones ir niekuomet neužriesti nosies. Juk gera asmenybė esi ne todėl, kad uždirbti daug pinigų.
– Ar jūsų finansinė sėkmė tiesiogiai susijusi su sporto rezultatais ir jus lydinčiu pozityviu įvaizdžiu?
– Viskas susiję. Kuo daugiau pinigų uždirbi, tuo labiau rėmėjai nori susieti savo vardą su tavo įvaizdžiu.
Dabar esu šeimos žmogus ir, man regis, dauguma mano gyvenimo vertybių dabar ypač atitinka rėmėjų lūkesčius.
Kai augini vaikus, pasikeičia daugybė dalykų. Pavyzdžiui, nuo 2009-ųjų nesu daugiau pirkęs sau automobilio.
Pradėjęs karjerą nori mėgautis gyvenimu, todėl vieną po kito perki „Ferrari“ ar „Lamborghini“.
Bet kai labiau subręsti, pradedi mąstyti kitaip. Tuomet rūpiniesi ilgalaikėmis investicijomis ir dalykais, kuriuos galėsi palikti savo sūnui.
Dabar turiu penkis automobilius, bet rimtai svarstau, kad vertėtų juos parduoti.
Mano gyvenimas dabar visiškai kitoks negu anksčiau.
– Gegužės mėnesį jums sukaks 33-eji. Nors krepšininko karjera jau peržengė pusiaują, jūsų įvaizdis vis dar duoda gerą pelną.
– Geram mano įvaizdžiui padeda viskas. Ir Prancūzijos krepšinio rinktinė, kuri laimi, ir laimintys „Spurs“.
Faktas, kad investavau į savo klubą (Vilerbano ASVEL. – Red.), taip pat labai traukia rėmėjus. Jie vertina mane ir kaip vadybininką, kuris sukūrė naujų darbo vietų. Jiems patinka, kad padedu Prancūzijos krepšiniui.
Šiandien daug mano rėmėjų kartu su manimi rūpinasi investicijomis į ASVEL projektą.
– Kokios jūsų vertybės labiausiai gundo partnerius?
– Širdis ir lojalumas. Jeigu nusprendžiu tavimi pasitikėti, visuomet palaikysiu tave.
Verslo pasaulyje mažai kam patinka tie, kurie švaistosi pažadais. Rimtos bendrovės pirmiausia vertina tą, kuris yra nuoseklus ir kiekvieną vakarą nekelia švenčių.
Rėmėjai įvertina ir atsižvelgia į visus tavo gyvenimo aspektus.
– 2014-aisiais turėjote 14 rėmėjų, iš kurių net 9 buvo Prancūzijos bendrovės. Ar norėtumėte jų turėti daugiau?
– Kitų jau nenoriu. Dabar labiausiai noriu turėti galimybę kontroliuoti savo laiką, kuo daugiau akimirkų praleisti su šeima ir matyti, kaip auga sūnus.
Šiandien noriu būti tik kelių prekės ženklų ambasadorius ir padėti jiems tobulėti.
Diskusijos su „Peak“ (sporto aprangos bendrovė iš Kinijos. – Red.), „Tissot“ (šveicariškų laikrodžių gamintojai. – Red.) ir „Renault“ (Prancūzijos automobilių pramonės gigantas. – Red.) dabar kaip tik vyksta dėl to.
Stengtis pasirašyti kuo daugiau smulkių sutarčių su rėmėjais man jau neįdomu.
– Ar baigdamas krepšininko karjerą neketinate savo įvaizdžiu labiau pasinaudoti už Atlanto ir kuo labiau įsitvirtinti JAV rinkoje?
– Ne. Nors baigęs karjerą ir toliau gyvensiu San Antonijuje, viena mano koja visuomet bus Prancūzijoje.
Grįšiu namo kas du mėnesius norėdamas tinkamai prižiūrėti ASVEL klubą, čia leisiu kiekvieną vasarą ir kas antrą žiemą.
Noriu gyventi abiejose šalyse, nors daugiau laiko neišvengiamai praleisiu Amerikoje. Mano vaikai čia eis į mokyklą.
Bet savo verslą noriu išlaikyti Prancūzijoje. Būtent todėl sukūriau „Wap Two“ (drabužių mados linija, kurios gaminių galima įsigyti internetu ir „La Halle“ parduotuvėse. – Red.).
ASVEL ir „Wap Two“ yra tas verslas, kurį vėliau galėsiu palikti savo sūnui.
– Jūsų pirmagimis Joshas 2015-ųjų balandį švęs tik pirmąjį gimtadienį. Apie galimybę sūnui perleisti ASVEL galvojate jau dabar?
– Taip, aišku. Aš jam paliksiu.
– Prieš dvejus metus prisipažinote, jog net 90 proc. mėnesio pajamų atsidedate juodai dienai. Iki šiol taip darote?
– Taip, visuomet sutaupau panašią sumą.
– Ar tiksliai žinote, kiek jau sutaupėte per visą karjerą?
– Taip, aišku. (Juokiasi.) Dabar galite ir patys suskaičiuoti!
– Dėl jūsų karjeros „Spurs" tai iš tiesų nesunku: uždirbote jau 163 milijonus dolerių!
– (Trumpa pauzė, per kurią T.Parkeris greitai skaičiuoja). Pridėjus rėmėjų sutartis per karjerą jau uždirbau apie 185–190 milijonų. Bet neužmirškite, kad 45 proc. suryja mokesčiai!
– Apytiksliai suskaičiavus, sutaupėte apie 90 mln. dolerių. Tikrai neblogai!
– Tikrai nesu pinigų vergas. Bet mes, sportininkai, turime užsidirbti per labai trumpą laiką, o po to iš šių santaupų gyventi 40–50 metų.
Todėl su pinigais mums reikia elgtis atsargiai.
– Bet tikriausiai jau turite nuosavus namus įvairiuose pasaulio kampeliuose?
– Ne. Be namų San Antonijuje, turiu dar vienus Lione. Ir viskas.
– Neturite daugiau nekilnojamojo turto?
– Investuoju į nekilnojamąjį turtą, bet labiau per investicinius fondus.
Štai investavau į vieną pastatą Niujorke. Jo savininkas – 300 mln. dolerių vertės fondas, kuriam priklauso apie 30 asmenų.
Nekilnojamasis turtas iš tiesų duoda gerą pelną.
– Bet jis ir rizikingas?
– Duonai ir pragyvenimui gali užsidirbti investavęs į gyvybės draudimą ir kitus draudimo fondus, kurie duoda nuo 4 iki 5 proc. pelno.
Tada jau galima labiau rizikuoti nekilnojamojo turto versle. Viską gali pats pasirinkti.
Kaip Warrenas Buffettas (JAV verslininkas milijardierius. – Red.) mokė: „Pirmoji taisyklė – niekuomet neprarask pinigų. Antroji taisyklė – visuomet laikykis pirmosios taisyklės!“
Stengiuosi vadovautis šiais žodžiais.
– Bet kai kurios jūsų investicijos nepasiteisino ir buvo nuostolingos...
– Taip, buvo viena, kai praradau pinigų. Bet iš anksto žinojau, kad prarasiu.
Kai kartu su savo broliais San Antonijuje atidariau barą.
– Jūs investavote 500 tūkst. dolerių. Kiek galiausiai praradote?
– Pasitraukiau pardavęs šį verslą, todėl atgavau šiek tiek pinigų. Bet praradau apie 150 tūkst. dolerių.
Žinojau, kad tai buvo labai rizikinga investicija. Bet ji nesudarė didelės mano turto dalies ir jai ryžausi dėl savo šeimos.
– Kiek investavote į ASVEL klubą?
– Tris milijonus eurų. Daug, bet tai – mano aistra.
Įsigijau šį klubą norėdamas ne uždirbti, o grąžindamas skolą Prancūzijos krepšiniui.
Žinau, kad šių 3 milijonų eurų niekuomet neatgausiu. Norėjau sukurti skaidrų klubą, kuris turėtų užtektinai pinigų kasoje, kad kasmet nereikėtų vaikščioti pas jo akcininkus su ištiesta ranka.
Noriu sukurti turtingą klubą, kuris iš karto galėtų varžytis su stipriausiais, bet tuo pat metu plėtoti ir savo krepšinio akademijos, ir savo arenos veiklą.
Labai sunku suderinti šiuos du aspektus. Tiesiogiai investuodamas į komandą pinigus išmeti per langą.
Investuodamas į salę ir akademiją vėliau sulauksi grąžos.
Kai bus nauja arena, reikės mėginti pirkti renginius, iš kurių galėtum uždirbti. Aš jau galvoju įsigyti teniso turnyrą, pasirašyti sutartis su didžiausiais koncertų rengėjais, kad ASVEL projektas pasiteisintų ir gyvuotų ilgai.
Dabar man priklauso 65 procentai akcijų ir jei klubas turės problemų, pirmiausia jas spręsti teks man.
– Dabar esate toks pat verslininkas kaip ir krepšininkas?
– Bent jau turiu verslininko gyslelę. (Šypsosi.)
Jau penkiolika metų žaidžiu „Spurs“, tačiau iki šiol dar nė karto nebuvau apžiūrėjęs visos mūsų arenos.
Tai padariau tik prieš kelis mėnesius, kai ji buvo tuščia. Apžiūrėjau visas ložes ir išsiaiškinau, kokių privilegijų gauna skirtingi klubo rėmėjai.
Aš kasdien vis labiau domiuosi verslu, nes noriu sužinoti, kaip galima tobulinti mūsų projektą.
