Nuo 1999 metų triumfo Eurolygoje Kauno „Žalgiris" tik sykį buvo priartėjęs prie ribos, už kurios prasideda didieji krepšinio nuotykiai.
2004 metais komanda su Arvydu Saboniu, Tanoka Beardu ir kitais buvo per vieną nelemtą Derricko Sharpo metimą iki finalo ketverto turnyro.
Per pastarąjį dešimtmetį „Žalgiriui“ nepavyko įšokti į atkrintamąsias kovas, bet 2013 metais Joano Plazos treniruojamai komandai ir šių metų Gintaro Krapiko ekipai trūko ne tiek ir daug.
Ar šis sezonas Eurolygoje galėtų tapti pamatu į didesnias pergales?
Pažymiai – aštuoni ir dešimt
Vargu ar rudenį kas nors tikėjo, kad su šešiais Eurolygoje niekada nežaidusiais žaidėjais „Žalgiriui“ pavyks elitiniame Europos krepšinio turnyre pasiekti dešimties pergalių žymę.
Pirmajame etape 5 pergales iškovoję ir 5 pralaimėjimus iškovoję žalgiriečiai po Jameso Andersono stebuklingo metimo mače su Sasario „Banco de Sardegna“ įšoko į „Top 16“, kuriame finišavo šeštoje vietoje E grupėje tarp aštuonių komandų.
„Pradžioje sezono man buvo baugu, kai teko žaisti su Luku Lekavičiumi ir Vaidu Kariniausku įžaidėjo pozicijoje. Tikrai nepavydėjau savo draugui Gintarui Krapikui, – pripažino 2002-2006 m. „Žalgiriui“ vadovavęs Antanas Sireika. – Tačiau paskui pamatėme, kad abu jaunieji įžaidėjai gali žaisti ne tik LKL, bet ir Eurolygoje.
Galvojau, kad sezonas Eurolygoje bus liūdnas, bet jis buvo geras. Vertas aštuonių balų iš dešimties.“
Buvęs „Žalgirio“ sporto direktorius Šarūnas Sakalauskas „Žalgiriui“ už žaidimą Eurolygoje parašytų dešimt balų.
„Atsižvelgiant į tai, kaip „Žalgiris“ buvo sukompletuotas, nelogiška būtų norėti, kad jis iškoptų į ketvirtfinalį.
Komanda išlaikė savo krepšinio braižą, buvo vertinama varžovų ir mėgstama savo sirgalių. Vadinasi, sezonas buvo geras, – sakė Š.Sakalauskas, dirbantis Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriumi. – Vis dėlto – tai jauna komanda. Nors joje žaidžia Lietuvos rinktinės žaidėjų, jie nebėra savo zenite.
Komanda nebuvo sukomplektuota taip gerai, kaip pavyzdžiui „Panathinaikos“.
Legionierių lygis skirtingas
Iš NBA į Kauną nusileidęs J.Andersonas tapo ryškiausiu „Žalgirio“ atakų lyderiu nuo Sonny Weemso laikų 2011-2012 m. sezoną.
Nors J.Andersono rezultatyvumas nuo 17 taškų pirmajame etape nusileido iki 12,8 taško „Top 16“ varžybose, savo žaidimo branda ir gynyba jis lenkė S.Weemsą.
Talentu puolime 26 metų 198 cm ūgio amerikietis pranoko kitus pajėgius pastarųjų metų „Žalgirio“ legionierius: Justiną Dentmoną, Oliverį Laffayette'ą, Marko Popovičių ar Marcusą Browną.
„J.Andersonui nėra lygių. Jis – unikalus. Nebuvo egoistas, nepykdavo net, kai nesisekdavo. Toks lyg prie žaizdos dėk, – po 14,5 taško Eurolygoje rinkusiam J.Andersonui komplimentus žėrė A.Sireika. – Tai – žaidėjas be trūkūmų. Jis viską daro gerai. Tikra dovana treneriui.“
Iš „Cleveland Cavaliers“ atleistas ir į Kauną gruodį atvykęs įžaidėjas Willas Cherry Eurolygoje rinko po 7,1 taško ir atliko po 1,7 rezultatyvaus perdavimo.
„Galbūt jis būtų pritapęs labiau, jei būtų rungtyniavęs nuo sezono pradžios, – svarstė A.Sireika. – Labai nepatiko vos atvažiavęs – iš toli neatakavo, vis įlisdavo į varžovų krūvą, buvo neaišku kur numes kamuolį.
Galiausiai jis ėmė geriau suvokti europietišką krepšinį ir sužaidė gerų rungtynių. Bet tai buvo tik epizodai.“
Š.Sakalauskas priminė, kad atvykus W.Cherry, aptrupėjo L.Lekavičiaus ir ypač V.Kariniausko minutės.
„W.Cherry nėra toks individualiai stiprus žaidėjas, kad nuvestų į Eurolygos ketvirtfinalį. O žvelgiant į ateitį, būtų buvę naudinga daugiau laiko skirti jauniems įžaidėjams, – dėstė Š.Sakalauskas. – Turbūt klubo viduje šia tema buvo diskusijų. Tik nežinau, kas turėjo tarė lemiamą žodį – treneriai ar rėmėjai, kad reikėtų stipri įžaidėjo poziciją.“
Trečiojo „Žalgirio“ legionieriaus – lietuviškai jau puikiai šnekančio esto Siimo Sander Vene vaidmuo nebuvo ryškus – jis pelnė po 3,4 taško.
Ryškiai atsiskleidė snaiperis
Tarp „Žalgirio“ lietuvių pagal rezultatyvumą tik Artūro Milaknio (10) rodiklis buvo dviženklis, pagal naudingumą – tik Pauliaus Jankūno (12).
„Tai buvo labai geras sezonas A.Milakniui – jis ryškiai sužibo Eurolygoje, – 28 metų atakuojantį gynėją išskyrė Š.Sakalauskas. – Šį sezoną buvo aišku, kad jam žengus į aikštę pasipils tritaškiai. Varžovai tai irgi žinojo, bet jis atakuodavo įvairiai – ir po driblingo, ir išlįsdamas iš užtvarų.
L.Lekavičius žaidė labai įdomiai. P.Jankūnas yra išskirtinis, nes Eurolygoje žaidžia labai stabiliai. A.Gudaitis būtų dar svarbesnis komandai, jei ne trauma, dėl kurios jis praleido kelerias rungtynes.“
A.Sireikai įspūdį paliko Roberto Javtoko gynybą: „Jis yra pavyzdys, kaip reikia gintis. Kai varžovai žaidžia du prieš du, Robertas spėja ne tik sulaikyti varžovą su kamuoliu, bet sugrįžti prie savo žmogaus. Nedaug vidurio puolėjų sugeba taip pasaugoti.
A.Gudaitis, L.Lekavičius, V.Kariniauskas, Edgaras Ulanovas – jie pasirodė gražiai ir buvo rimta komandos dalis Eurolygoje, bet jie turėtų nepamiršti, kad treneriai G.Krapikas ir Šarūnas Jasikevičius parodė daug ryžto, suteikę daug galimybių šiems jauniems žaidėjams.
Š.Sakalauskas kiek daugiau tikėjosi iš vyriausiojo „Žalgirio“ žaidėjo – 37 metų D.Songailos, kuris Eurolygoje pelnė po 5,8 taško ir atkovojo po 2,5 kamuolio: „Jis nebebuvo toks geras, kaip anksčiau. Jam buvo nelengva.“
A.Sireika daugiau vilčių siejo su gynėju Tomu Dimša: „Man atrodė, kad jis turi daug potencialo. Kita vertus, jam viskas prieš akis.“
Gynyba veikė geriau nei atakos
Krepšinio specialistų nuomone, kad „Žalgiris“ būtų pasirodęs dar geriau Eurolygoje trūko galingesnio puolimo. O geras puolimas = žvaigždės. Žvaigždės = pinigai.
„Galbūt labiausiai trūko daugiau universalių žaidėjų, – kalbėjo A.Sireika. – Tokių, kaip Shaquille'as O'Nealas šiuolaikiniame krepšinyje nėra daug. Reikalingi labiau universalūs, tokie, kaip CSKA žaidžiantys puolėjai: Andrejus Voroncevičius, Viktoras Chriapa ar Andrejus Kirilenka.“
Š.Sakalausko nuomone, pagal „Žalgirio“ sumaniai prisitaikė prie savo ribotų galimybių ir žaidimą sukonstravo pagal turimus įrankius.
„Gynyba buvo gera visą sezoną, – pabrėžė buvęs „Žalgirio“ sporto direktorius. – O puolime komandos galimybes lemia žaidėjai. Eurolygoje dominuoja du atakų stiliai.
Žaidžiant du prieš du galima daugiau improvizuoti. Bet tam reikalingas labai geras įžaidėjas, kokio „Žalgiris“ šį sezoną neturi.
Todėl Kauno komandai dažniau teko žaisti deriniais ir remtis tiksliai apskaičiuotu poziciniu žaidimu. Be to, „Žalgiris“ mokėjo greitai pulti.
Būdavo atkarpų, kai „Žalgirio“ atakos strigo, nes varžovai puolimą deriniais sustabdydavo. Užtat gynyba veikia visą sezoną.“
Kaip sukurti svajonių komandą?
Šį sezoną „Žalgirio“ biudžetas siekia apie 6 mln. eurų, o dėl didelių nuo Vladimiro Romanovo laikų likusių skolų sunku būtų tikėtis, jog kitą sezoną Kauno klubo piniginė galėtų ženkliai pastorėti.
Ar būtų įmanoma taikytis į Eurolygos ketvirtfinalį ar net finalo ketvertą su panašia pinigų suma kišenėje?
„Jei ir kitąmet komanda būtų buriama apie šių žaidėjų branduolį, galima vėl būtų svajoti apie gerą rezultatą Eurolygoje, – sakė A.Sireika. – Reikėtų surasti pagalbininką A.Milakniui.
Galbūt praverstų veržlesnis greitas įžaidėjas. L.Lekavičius yra tokio stiliaus, bet dar labai jaunas. Tokio stiliaus įžaidėjas, kaip 1999 metų Tyusas Edney būtų labai gerai.“
A.Sireikia vadovavo „Žalgiriui“, kai Kauno klubas 2004 metais pastarąjį kartą stovėjo taip arti Eurolygos finalo ketverto slenksčio.
Š.Sakalausko nuomone, prieš dešimtmetį „Žalgiris" turėjo ryškesnias asmenybes.
„Tų laikų Žalgirio“ komplektacija buvo kitokia. 1999 metais komanda turėjo Tyusą Edney, Anthony Bowie. 2004 metais – Arvydą Sabonį, Tanoką Beardą, Edą Cotą, Mindaugą Timinską, – priminė Š.Sakalauskas. – Reikėtų vėl atitinkamo kalibro žaidėjų.
Kauno klubas ir dabar turi, kas galėtų žaisti kartu su trimis žvaigždėmis. Bet tų trijų žvaigždžių nėra.“
Buvęs „Žalgirio“ sporto direktorius mano, kad klubas yra pasirinkęs teisingą kryptį.
Iš jaunimo komandos sulaukus talentingų jaunų žaidėjų ir pridėjus kelis patyrusius krepšininkus Lietuvos čempionai turi palankias pozicijas Eurolygos šturmui.
„Gali ateiti metai, kad dalis jaunų, bet jau patirties įgijusių žaidėjų dar turės galiojančias sutartis, o klubo rėmėjai nuspręs: „Šis sezonas gali būti mūsų“. Ir nupirks dar kelis labai gerus žaidėjus. Juos pasikviesti įmanoma, tai įrodo ir J.Andersono atvykimas į Kauną.
Neverta kasmet galvoti apie Eurolygos finalo ketvertą, nes visada bus taip, kad geriausi žaidėjai išvažiuos į NBA ar turtingesnius Eurolygos klubus.
Šiuo atveju, nemanau, kad proveržis Eurolygoje galėtų ateiti greitai. Galbūt po penkerių metų galėtų įvykti kažkas įdomaus. Nors „Žalgirio“ jaunimo programa veikia gerai, ši „Žalgirio“ sudėtis krypsta link kartų kaitos.
O kol dabartinius žaidėjus pasivys dabartiniai 16-18 metų talentai, dar reikės palaukti.“
Tačiau kelias yra ne vienas. Lietuviškos krypties besilaikant ir kitąmet, „Žalgiris“ galėtų suburti Eurolygoje patriukšmauti pajėgią komandą, jei prie dabartinio branduolio pavyktų pridėti kelis pajėgius 28-30 metų Lietuvos krepšininkus.
„Ateina metas, kai rinkoje atsiranda žaidėjų, kuriems finansai nebebūna pirmojoje vietoje, – pažymėjo Š.Sakalauskas. – Nors kiti klubai gali pasiūlyti daugiau pinigų, krepšininkai gali susiburti pajutę, kad yra proga iškovoti svarbių pergalių, žaisti namie ir kaitinti savų žiūrovų jausmus.
Tokiu atveju, Mantas Kalnietis, Martynas Pocius, Linas Kleiza būtų galimi „Žalgiriui“. Galbūt ir Ispanijoje žaidžiantis Marius Grigonis. Galbūt Jonas Mačiulis.
Pamatę, kad yra galimybė gauti svarbų vaidmenį ir save realizuoti, jie galėtų pasiryžti sugrįžimui į Kauną. Galėtų būti labai įdomi komanda kitąmet.“
