J.Mačiulis didžiausią gyvenimo pergalę jau iškovojo ne krepšinio aikštėje.
Šeima jam visada bus svarbesnė už visa kita, todėl Eurolygos finalo ketverto varžybos Madride lietuviui puolėjui nekėlė tokių emocijų kaip žinia apie trečios dukters gimimą šią savaitę.
Jaunėlė Kotryna tokia pat laukta kaip ir beveik penkerių Kamilė ar pusantrų Klaudija.
„Su žmona Agne dar prieš vestuves sutarėme, kad turėsime bent keturis vaikus. Visus planavome, visų labai laukėme.
Ir tai dar ne pabaiga“, – džiaugsmu netvėrė „Real“ puolėjas, svarbia žinia apie šeimos pagrandukę suskubęs dalytis dar gegužės 12-osios paryčiais.
Galimybė bent kartą per karjerą pasimatuoti Eurolygos čempiono karūną 30 metų 198 cm ūgio J.Mačiuliui irgi svarbi.
Tačiau krepšinio aikštėje patirtos emocijos išgaruoja drauge su prakaitu ir šampano purslais.
„O džiaugsmas bendraujant su savo vaikais niekada nesibaigia“, – šypsojosi krepšininkas, nekantriai laukiantis sezono pabaigos ir galimybės pagaliau paimti ant rankų mažiausiąją Mačiulytę.
Tiktai ta diena bus dar ne taip greitai, nes lemiamos sezono kovos tik prasideda.
Madride šiomis dienomis – krepšinio šventė. Bet J.Mačiulis neneria į jos šurmulį, nes Eurolygos finalo ketverto turnyras jam yra darbas. Mėgstamas, sunkus, alinantis, džiuginantis, skaudinantis, pakeliantis ūpą ir vienintelis, kurį išmano taip gerai.
„Real“ komandoje J.Mačiulis buvo priverstas pažaboti savo ambicijas ir paklusti Pablo Laso.
Treneris tvirto kūno lietuviui nekuria derinių, tačiau tikisi, kad šis kibiomis rankomis atiminės kamuolį iš varžovų, o neretai lipdys visą „Real“ gynybą.
Pokalbis su J.Mačiuliu – apie užduotis „Real“ komandoje, susitikimus su futbolo milijonieriais ir verslą, kuris gali būti ir krepšinis.
– Antrus metus iš eilės buvote vienintelis Eurolygos atkrintamosiose varžybose žaidęs lietuvis. Bet, palyginti su praėjusiu sezonu, kai atstovavote Atėnų „Panathinaikos“, jūsų vaidmuo gerokai sumenko. Atstovaudamas graikams aikštėje praleisdavote daugiau nei pusę mačų, „Real“ dažnai negaunate nė dešimties minučių. Ar pačiam tiek užtenka?
– Sėdėdamas ant suolo tikrai nepurkštauju, nes suprantu, kad šioje komandoje privalau aukoti savo ambicijas.
Norėčiau žaisti daugiau, bet neturiu teisės paskutinėje sezono stadijoje kelti savo ambicijų aukščiau komandos reikalų. Juolab kad „Real“ komandoje pilna gerų žaidėjų.
Jau pasirašydamas sutartį nujaučiau, kad Madride negausiu tiek laiko aikštėje, kiek „Panathinaikos“ – pakako pamatyti žaidėjų sąrašą. Žinojau, kad Rudy Fernandezo niekaip nenurungsiu.
Konkuruoti galiu tik su amerikiečiu K.C.Riversu. Jei Rudy žaidžia 25–30 minučių, mums lieka pasidalyti likusias.
– Varžytis su R.Fernandezu neišeina, nes jis – ispanas?
– Tik dėl to – vietiniams „Real“ komandoje visada pirmenybė. O į mane niekas pernelyg nežiūri. Nei aš žaidžiu nugara ant apatinio „ūso“, nei ką nors išskirtinio veikiu puolant – tik lakstau iš taško A į tašką B, perdavinėju kamuolį ir bandau apsiginti.
„Panathinaikos“ bent jau turėjau man skirtų derinių, kai gaudavau kamuolį baudos aikštelės apačioje, kai komandos draugai judėdavo taip, kad grąžindavau kamuolį jiems į viršų – ties tritaškio linija. „Real“ nėra nieko panašaus.
Tačiau to ir nesitikėjau – statiškas „Panathinaikos“ žaidimas netinka ispaniškam stiliui. Įsigydamas mane „Real“, matyt, norėjo pakamšyti gynybos spragas, nes puolimui jis turi pakankamai arsenalo.
Nesu tas žaidėjas, kurio Madrido klubui reikėjo dėl puolimo, todėl kai viskas gerai, kai laimime dideliu skirtumu, gaunu vos 6 minutes aikštėje. Kai tik lemiamos rungtynės, kai reikia daugiau keitimų ar kietesnės gynybos, tada žaidžiu ir po 15–20 minučių.
Sirgaliai dažnai žiūri tik į statistiką – kiek kas įmetė taškų ar atkovojo kamuolių, nors ji pasako tikrai ne viską.
– Tačiau statistika gali papasakoti daug įdomaus. Pavyzdžiui, ji leidžia spėti, kad per Eurolygos atkrintamąsias varžybas padidėjo jūsų noras įrodyti savo vertę, mat aikštėje praleidote dar mažiau laiko nei reguliariajame sezone ir „Top 16“ etape, o kamuolių atkovojote daugiau.
– Atkrintamosios varžybos – ne tas metas, kai gali sau leisti pasisaugoti. Kita vertus, statistiką lemia ne tos rungtynės, per kurias žaidžiau po kelias minutes, o tos, kai aikštėje praleidau daugiau laiko.
Vertinant bendrą statistiką išeina, kad vidutiniškai žaidžiu keliolika minučių, bet tai – tik vidurkis. Mat kai kada žaidžiu vos kelias minutes, kai kada – daugiau kaip pusę rungtynių. Neslėpsiu: tai irgi išmuša iš vėžių, nes niekada nežinau, ko tikėtis.
Tačiau dėl nieko neburbu, nes nelabai ir galiu reikšti pretenzijas. Treneris turi savo žaidimo viziją ir elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkama.
– Iš „Real“ lengvųjų krašto puolėjų atakuojate mažiausiai ir metate gana prastu procentu (iki pusfinalio – 37 proc. dvitaškių ir 31 proc. tritaškių).
Galima daryti išvadą, kad puolant jūs apskritai neturite užduočių?
– Absoliučiai jokių.
Kalbant apie prastą pataikymą, neretai pasitaikė situacijų, kai tritaškius mečiau net nematydamas, kur metu.
Kai likus porai sekundžių iki atakos pabaigos kiti žaidėjai neturėdavo kur dėti kamuolio, siųsdavo man ir rėkdavo: „Mesk!“ Ir mesdavau griūdamas kreivai su mintimi: „O gal netyčia įkris.“
Tačiau man dėl to nei skaudu, nei pikta, nes nuo pat sezono pradžios žinau, kad esu vertinamas ne pagal pelnytus taškus ar pataikymo procentą. Kaip tik gerai, kad turiu galimybę pasitreniruoti mesti paskutinėmis sekundėmis. (Juokiasi.)
– „Real“ – daugiausia rezultatyvių perdavimų Eurolygoje atliekanti komanda (iki pusfinalio – vid. 21,57), bet tie rezultatyvūs perdavimai jūsų nepasiekia, o tai tik patvirtina išvadą, kad visai nepatenkate į puolimo schemas, net turint galvoje tai, kad Madrido ekipos puolimas grindžiamas kokybišku, greitu žaidimu. Ar komandos draugai aikštėje jus bent jau pastebi?
– Realiai – ne, nes mano pareiga – tik atbėgti prie tritaškio linijos, perduoti kamuolį į kitą pusę ir atsistoti į kampą.
O į kampą „Real“ žaidėjai kamuolių nenumetinėja. Jie laikosi taktikos perdavimą atlikti tik į baudos aikštelę, kad tas perdavimas suteiktų iš tiesų daug galimybių ir būtų rezultatyvus.
„Panathinaikos“ žaisdavome kitaip. 196 cm ūgio Dimitris Diamantidis – aukštas įžaidėjas. Jis įsiverždavo į baudos aikštelę ir jos košėje vis tiek matydavo, kas vyksta aplinkui, todėl grąžindavo kamuolį atgal – į kampą ties tritaškiu. Dimitris aukštas, tad jam tai padaryti buvo lengva.
„Real“ gynėjai taip nesielgia. Jie arba atlieka perdavimą aukštaūgiui, arba neduoda kamuolio niekam.
Nesu iš tų žaidėjų, kurie vos tik prisilietę prie kamuolio jį šveičia į krepšį. O toks nebūdamas čia neturi daug galimybių pasigerinti statistikos. (Juokiasi.)
– Praėjusią vasarą sutartį su „Real“ pasirašėte 2 sezonams. Liksite Madride?
– Mano sutartis vis dar galioja, tačiau Europoje negali nieko žinoti. Čia ne NBA, kur per mainus gali atsidurti kitame klube, bet sutartis vis tiek galios ir neliksi be darbo.
Europoje klubas gali sumąstyti, kad esi nebereikalingas, išmokėti kompensaciją, todėl būsi priverstas susirinkti daiktus ir išvažiuoti. Bet apie tai kalbos nebuvo.
Būtų neprotinga apie tai kalbėti dabar, kai prasidėjo lemiamos sezono kovos ir kiekvienas žaidėjas yra labai reikalingas.
Viskas paaiškės po sezono.
– Vadinasi, gandai, kad ateinantį sezoną grįšite į Kauno „Žalgirį“, tik kieno nors paleista antis?
– Kaip pažiūrėsi. (Juokiasi.) Jei grįžčiau į Lietuvą – tik į „Žalgirį“. Bet kol kas priklausau „Real“ ir niekam kitam.
– Madridas, kuriame gyvena per 6 milijonus gyventojų, yra kone dvigubai didesnis už Atėnus. Justi skirtumas?
– Nelabai, nes beveik visa komanda gyvena užmiestyje – Machadahondoje. Salė, kurioje treniruojamės, visai netoli namų, todėl garsiosiose Madrido automobilių spūstyse nestringame.
„Barclaycard Center“ arenoje tik žaidžiame rungtynes. Ten ne tik nesitreniruojame – net pamėtyti prieš rungtynes niekada neatvažiuojame.
Machadahondoje dviejų trijų kilometrų spinduliu gyvena ne tik „Real“ krepšininkai, bet ir futbolininkai.
– Cristiano Ronaldo ir kiti „Real“ futbolo klubo milijonieriai plojo jums ir jūsų komandos draugams, kai laimėjote Ispanijos taurę. Tuomet buvote pagerbti „Santiago Bernabeu“ stadione.
Dažnai susitinkate su „Real“ futbolo žvaigždėmis?
– Mes, krepšininkai, dažniau einame žiūrėti futbolininkų rungtynių nei jie mūsų. Mat futbolo rungtynės paprastai vyksta šeštadieniais, kai mums prieš sekmadienio mačus yra laisvas vakaras.
Stadione turime savo ložę, todėl net per „Real“ futbolininkų rungtynes su autsaideriais joje būna kokie 5–6 mūsų komandos krepšininkai.
O pažiūrėti mūsų dvikovų dažniausiai ateidavo Pepe.
Drauge su futbolininkais švenčiame tokias šventes kaip Kalėdos, sveikiname vieni kitus, kai laimime ką nors svarbaus. Tačiau nesibičiuliaujame. Jie gyvena savo gyvenimą, mes – savo.
– Ar pavydite futbolininkams sirgalių minios, mat „Santiago Bernabeu“ stadione telpa per 80 tūkstančių sirgalių, o „Barclaycard Center“ arenoje – tik 13 tūkstančių?
– Mūsų arena nėra maža ir netgi tuomet, kai žaidžiame su prasčiausiomis Ispanijos lygos komandomis, būna beveik pilna. Todėl neturime kuo skųstis.
Madride žmonės į rungtynes vaikšto ne dėl to, kad yra užkietėję „Real“ gerbėjai, pavyzdžiui, kaip Lietuvoje, kurioje sergama arba už Vilniaus „Lietuvos rytą“, arba už Kauno „Žalgirį“. (Juokiasi.)
Madride į „Real“ – nesvarbu, futbolininkų ar krepšininkų – rungtynes einama, nes žmonės save laiko madridiečiais. Jie turi sirgalių korteles, kurios perduodamos iš kartos į kartą, ir jomis naudojasi. Tapti nauju sirgalių klubo nariu nėra lengva – laukti tenka net dešimtmečius.
Eiti į „Real“ rungtynes Madrido gyventojams yra tradicija ir laisvalaikio leidimo būdas. Panašiai kaip mums esant gražiems orams lėkti į gamtą kepti šašlykų.
Madride nedega sirgalių tribūnų kėdės, kaip būdavo Atėnuose, nes ispanai rungtynes žiūri kitaip nei graikai.
Ispanams svarbu gražus žaidimas. Galime pirmauti 20 taškų, bet jei nebus dėjimų kamuolį pagavus ore ar perdavimų pro nugarą, ispanai tikrai manys, kad rungtynės nenusisekusios.
– Bet jūs, kaip ir dauguma lietuvių krepšininkų, esate išmokytas žaisti efektyvų, o ne efektingą krepšinį.
– Tai dar viena priežastis, kodėl aš ant atsarginių suolo praleidžiu nemažai laiko. Nesu tokio stiliaus žaidėjas.
Tačiau kai komandai ima degti užpakalis ir efektingas žaidimas nelabai veikia, išmuša mano žvaigždžių valanda ir einu kautis. (Juokiasi.)
– „Real“ ir „Panathinaikos“ – du Europos krepšinio superklubai. Jie panašūs ar skirtingi?
– „Panathinaikos“ viskas buvo labai paprasta. Klubas neturėjo jūros pinigų, tačiau juos leido protingai.
Atėnų klubo savininkas Dimitrios Giannakopoulos pakvaišęs dėl krepšinio ir jam aukoja savo šeimos pinigus. Dėl žaidėjų jis pasiryžęs viską padaryti, bet ir žaidėjai turi atsiduoti šimtu procentų. Jeigu atiduosi širdį, tave visi mylės – ir sirgaliai, ir klubo vadovai.
Madride – kitaip. „Real“ yra verslo projektas, iš to uždirbami pinigai.
„Real“ prezidentas Florentino Perezas gerbiamas ir vertinamas pirmiausia dėl to, kad yra puikus verslininkas. Futbolo ir krepšinio komandose surinkti labai geri ir labai brangūs žaidėjai, tačiau, nepaisant milžiniškų atlyginimų, jie klubui irgi uždirba pinigų.
Pavyzdžiui, „Real“ futbolo klubas už velsiečio Garetho Bale’o perėjimą iš Londono „Tottenham Hotspur“ 2013 metų vasarą sumokėjo rekordinę sumą – maždaug 100 milijonų eurų.
Mokėdamas anglams Madrido klubas žinojo, kad tuos pinigus susigrąžins ir net užsidirbs pardavęs marškinėlius su G.Bale’o pavarde ar iš reklamos.
Neneigiu: noras uždirbti investuojant didelius pinigus yra normalus.
„Real“ ir „Panathinaikos“ – visiškai skirtingi klubai. Skiriasi jų valdymo modelis ir klubo vadovų pasaulėžiūra.
J.Mačiulio 2014–2015 m. sezonas
Eurolyga: 25 rungt., 14 min., 3,7 tšk., 2,5 atk. kam., 1 rez. perd., 0,7 per. kam.
Geriausios rungtynės: reguliariajame sezone su „Žalgiriu“ (abukart pelnė po 9 taškus).
Ispanijos lyga: 30 rungt., 16 min., 5,9 tšk., 2,2 atk. kam., 1,1 rez. perd., 0,8 per. kam.
Geriausios rungtynės: 7-ajame ture namuose su Malagos „Unicaja“ (20 tšk., 24 min.).
