„Į žvejybą visada žiūrėjau paprastai: jei reikia žuvies, nueini į parduotuvę ir nusiperki, – iš visos širdies kvatoja paprastai santūrus krepšinio rinktinės treneris. – Pastarąjį kartą nusipirkome ir išsikepėme didžiulį upėtakį. Pasaka.
Bet jei nori pramogos, važiuoji žvejoti. Pagauni nedidelę lydekaitę, paleidi atgal, kam ji tau, tegul auga. Vis dėlto pastaruoju metu mažai žvejojau. Buvo visokių reikalų, nelabai ir kibo.“
Nors šį sezoną J.Kazlauskas netreniravo jokio klubo, nes pirmiausia galvai reikėjo poilsio, nuobodžiauti vis tiek nebuvo kada. O dabar – nors iki pirmosios rinktinės stovyklos dar pora mėnesių – jau prasidėjo ir tiesioginis rinktinės trenerio darbas.
Klubų sezonui pasiekus finišo tiesiąją, garsiausios Lietuvos komandos treneris dar atidžiau stebi rinktinės kandidatus ir mintyse jau lipdo tam tikrus planus.
Per sezoną, kai galėjo visiškai atsiriboti nuo emocijų šalia aikštės, pailsėjo ne tik J.Kazlausko galva. 60-mečio trenerio kūnas irgi sutvirtėjo, nes vėl buvo laiko tenisui.
Vien dėl savo rinktinės treneris dažnai palikdavo pamėgtą prieglobstį nuo smalsuolių Labanoro-Pabradės girioje ir iš sodybos vėl grįždavo į Vilnių.
Sužydėjus pievoms sodyboje rinktinės treneriui draugiją vis dažniau palaikydavo anūkai – šešerių su puse Emilija, ketverių Benediktas ir pusantrų Adelė.
Būdamas su vaikais iš pažiūros griežtas J.Kazlauskas sušvelnėja – vakarais skaito pasakas. Tik vaikai itin reiklūs, ir matematiškai tiksliai galvoje sudėtingiausius žaidimo planus sudėliojantis senelis su savo pasakomis jiems ne visada įtinka.
„Benediktas jau tampa rimtu vyru. Jau ir žvejoti, ir meistrauti su manimi nori. Tik jam netinka, kad migdydamas pasaką neva skaitau be intonacijos, todėl būnu smarkiai sukritikuotas“, – šypteli J.Kazlauskas, „Lietuvos rytui“ šįsyk kiek praskleidęs ir savo dabartinės kasdienybės uždangą, ir papasakojęs apie šiemetės rinktinės vizijas.
– Sunku patikėti, bet vienas garsiausių Lietuvos ir Europos krepšinio trenerių, pasirodo, ūkiškas žmogus. Jūsų žmona Otilija kadaise pasakojo, kad tai jūs langus namuose šveičiate, kilimus siurbiate. Galbūt sodyboje Labanoro-Pabradės girioje jus galima išvysti mosuojantį dalgiu?
– Kai tik nusipirkome tą aplūžusią sodybą, joje iš pradžių mosavau ir dalgiu. Dabar sodyba sutvarkyta, o žolę pjaunu žoliapjove. Elektriniu pjūklu moku pjauti medžius.
Dabar viską daro technika. (Juokiasi.) Galiu tą techniką išardyti ir vėl surinkti, grandines pakeisti. Tiesa, vieną aparatą šįsyk atvežiau į Vilnių, atidaviau meistrams taisyti, nes pats nebesugebėjau suremontuoti.
Man keista, kad kai kurie žmonės sąmoningai nesimoko ar tiesiog nedaro kai kurių darbų.
Aš užaugau Panevėžyje, ne daugiabutyje, todėl tėvas mane išmokė daug dalykų. Nesu stalius ar dailidė, bet ūkio darbus dirbti moku.
Sodyboje praleidžiu daug laiko. Tai nėra koks nors užkampis miškuose. Ten viskas yra – televizija, internetas. Nepraleidžiu nė vienų svarbių rungtynių, tačiau kai padirbi tokiuose milijoniniuose miestuose kaip Atėnai, Maskva ar Pekinas, ramybės kartais norisi labiau už viską.
– Dvi didelės jūsų aistros – grybavimas ir žvejyba. Į pastarąją, kaip pats pasakojote, pastūmėjo Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis. Neva kartą jis pasakęs: „Klausyk, miške tu grybauji, aikštėje tu grybauji, gal baik su tuo grybavimu, žvejoti pradėk.“ Ar iš tiesų A.Sabonis taip jus patraukė į žvejybą?
– Tikra tiesa. Pastaruoju metu tiesiog nebuvo laiko normaliai pažvejoti, bet man apmaudžiau, kad vėl neturėsiu galimybių normaliai pagrybauti.
Pastaraisiais metais, treniruodamas rinktinę, buvau priverstas praleisti grybų sezoną. Mat baravykai renkami rugsėjį, o geriausiai jie dygsta apie savaitę.
Pernai po pasaulio čempionato grįžęs dar radau 15 ar 20 baravykų, kai jų dygimas ėjo į pabaigą.
Gyvenimo sodyboje privalumas tas, kad gali žvejoti ar grybauti kada užsimanęs, bėda tik ta, kad visokie darbai tam trukdo. (Juokiasi.)
– Kai tarėmės dėl susitikimo, šūktelėjote pro langą matantis du milžiniškus zuikius. Gal sodyboje ir šautuvą laikote, kad apsigintumėte nuo netikėtai užklydusio plėšrūno?
– Ne. Sykį, kai dar dirbau Kauno „Žalgiryje“, vienas bičiulis išvadino mane į ančių medžioklę.
Man ten nepatiko – iššauni kartą, antys pakyla ir nuskrenda, o tu vėl šliauži jų link. Ir taip šliaužioji pirmyn atgal per tuos tvenkinius.
Nieko ten nenušoviau, bet kiti medžiotojai lauktuvių įdėjo gaigalą. Kai dukra jį pamatė, išvadino žudiku. Taip ir baigėsi visos mano medžioklės.
– Pastarąjį sezoną nedirbote jokiame klube, todėl turėjote laiko atidžiau pažiūrėti rinktinės kandidatų pasirodymą. Ar buvo geriau matyti?
– Kalbėkime atvirai: Lietuvos vyrų krepšinis išgyvena ne geriausius laikus – mat vėl vyksta kartų kaita.
Karta, su kuria subrendau kaip treneris ir kuri užaugo su manimi, jau nueina nuo scenos. Liko tik vienas kitas veteranas.
Vis tikimės, kad subręs jaunimas, bet iš jaunų žaidėjų dar nelabai galime rinktis. Normalu, kad kartų kaitą sunkiai išgyvename, nes Lietuva – maža šalis.
Tik daug gyventojų, stipresnę ekonomiką ir stiprias krepšinio lygas turinčios šalys, tokios kaip Ispanija ar JAV, lengviau pakelia permainas rinktinėje. Nors šios šalys irgi turi bėdų, tos bėdos – menkesnės.
Iš vyresniųjų rinktinės žaidėjų vienintelis Mantas Kalnietis dar gali vadintis tikru lyderiu. O tie, kurie keičia buvusius lyderius, dar gana jauni. Krepšinyje brendimas prasideda 23–24 metų, nuo 25-erių krepšininkas jau pradeda žaisti solidžiai.
O kiek metų žaidėjams, kuriuos dažniausiai vadiname rinktinės ateities lyderiais? Jonui Valančiūnui – 23-eji, Donatui Motiejūnui – 24-eri.
Jau per praėjusį pasaulio čempionatą Ispanijoje buvo labai sunku – turėjome nemažai bėdų: kai kurie pajėgūs žaidėjai, tokie kaip Linas Kleiza, negalėjo atvykti, paskutinę minutę iškrito M.Kalnietis. Po to čempionato jaučiausi toks išsunktas, kad nebesinorėjo nieko.
Turėjau pasiūlymų treniruoti klubus, tačiau tuo metu net pats nežinojau, ko noriu, tad nutariau pailsėti. Dėl to visai nesigailiu.
Turėjau galimybę stebėti daug rungtynių, mačiau aibę žaidžiančių jaunų Lietuvos krepšininkų, galėjau juos vertinti remdamasis ne tik statistika ir kitų žmonių pasakojimais. Sudarant kandidatų sąrašą svarbu nepadaryti klaidų, nes į rinktinę dedamos didelės viltys. Tai slegia, bet atsakomybės nebijau.
– Per sezoną pasiilgote tos elektros kėdės, kuria ne tik rinktinės treneriai dažnai pavadina savo postą?
– Iš esmės taip, nes jau nebegaliu gyventi nepatirdamas streso. Išmokau į daug dalykų žiūrėti paprasčiau.
Nemėgstu neteisybės – tokios, kaip aš ją suprantu, nes kiekvienas žmogus tiesą supranta savaip. Tačiau anksčiau už savo tiesą kovodavau aršiau.
Antrąją J.Kazlausko išskirtinio interviu „Lietuvos rytui“ dalį pateiksime vėliau.
25 kandidatai
Įžaidėjai: Mantas Kalnietis (28 metai, 196 cm ūgis, žaidė Krasnodaro „Lokomotiv“, Rusija), Adas Juškevičius (26, 194; Vilniaus „Lietuvos rytas“), Lukas Lekavičius (21, 180; Kauno „Žalgiris“), Mindaugas Girdžiūnas (26, 188; Klaipėdos „Neptūnas“), Žygimantas Janavičius (26, 192; „Lietuvos rytas“), Vaidas Kariniauskas (21, 197; „Žalgiris“).
Atakuojantieji gynėjai: Renaldas Seibutis (29, 196; Stambulo „Darussafaka“, Turkija), Martynas Pocius (29, 196; Stambulo „Galatasaray“, Turkija), Martynas Gecevičius (29, 193; „Lietuvos rytas“), Artūras Milaknis (28, 195, „Žalgiris“).
Lengvieji puolėjai: Jonas Mačiulis (30, 198; Madrido „Real“, Ispanija), Mindaugas Kuzminskas (25, 205; Malagos „Unicaja“), Rokas Giedraitis (22, 200; „Šiauliai“), Edgaras Ulanovas (23, 198; „Žalgiris“), Deividas Gailius (27, 200; „Neptūnas“).
Sunkieji puolėjai: Paulius Jankūnas (31, 205; „Žalgiris“), Donatas Motiejūnas (24, 213; „Houston Rockets“, JAV), Linas Kleiza (30, 203; Milano „Emporio Armani“, Italija), Gediminas Orelikas (24, 200; „Lietuvos rytas“), Domantas Sabonis (19, 208, Gonzagos „Bulldogs“, JAV).
Vidurio puolėjai: Jonas Valančiūnas (22, 213; „Toronto Raptors“, Kanada), Darjušas Lavrinovičius (35, 212; Emilijos Redžo „Grissin Bon“, Italija), Artūras Gudaitis (21, 208; „Žalgiris“), Robertas Javtokas (35, 211; „Žalgiris“), Antanas Kavaliauskas (30, 208; „Lietuvos rytas“).
