2011-2012 metų sezono pradžioje, kai „Žalgirį“ savo rankose laikė Vladimiras Romanovas, o žaidėjams nurodymus dalino Aleksandras Trifunovičius, A.Milakniui teko savo karjeroje žengti žingsnį atgal.
Atsisveikinęs su Kauno klubu jis patraukė į daug mažesnį miestą ir dvejus metus rungtyniavo „Prienų“ ekipoje, tuomet dar žinomoje „Rūdupio“ vardu.
Vienu ekipos lyderių tapęs A.Milaknis po dvejų metų sulaukė „Žalgirio“ skambučio. Sprendimas priimti pasiūlymą vėl apsivilkti mylimos komandos marškinėlius sunkumų A.Milakniui nesukėlė.
„Tas laikotarpis tikrai nebuvo malonus, bet jis matyt ir pastūmėjo visus įvykius. Atsidūręs „Prienuose“ gavau visišką veiksmų laisvę, daug rungtyniavau ir visa tai labai prisidėjo tiek tobulinant įgūdžius, tiek atsigaunant psichologiškai. Pajaučiau, kad galiu žaisti ir tai daryti gerai. Vėliau visą laiką giliai širdyje tikėjausi, kad pavyks sugrįžti į „Žalgirį“, – skaudų išsiskyrimą prisiminė snaiperis.
Nors pirmasis – 2013-2014 metų sezonas po sugrįžimo nebuvo išskirtinis, tačiau prabėgę metai A.Milakniui buvo pasakiški – jis tapo vienu „Žalgirio“ lyderių Eurolygoje, pateko į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų išplėstinį sąrašą ir tapo naudingiausiu Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo serijos žaidėju.
28 metų 195 cm ūgio gynėjas šiais metais trijuose turnyruose – Eurolygoje, LKL ir Lietuvos krepšinio federacijos taurėje sužaidė 76 rungtynes ir įskraidino 204 tolimus metimus.
Palyginimui Jamesas Hardenas NBA reguliariajame sezone įmetė 208 tritaškius ir pagal šį rodiklį buvo ketvirtas lygoje. Tam jam prireikė 81 rungtynių.
Dar įspūdingiau atrodo snaiperio pataikymas – iš toli visuose turnyruose jis atakavo 46,3 procentų taiklumu, o jo žaidimo arsenalas išsiplėtė – atsirado daugiau prasiveržimų, pagerėjo gynyba, ištvermė ir priimamų sprendimų kokybė.
„Pasikeitimai buvo būtini, nes visi jau žinojo, kad tritaškis – mano stiprioji pusė. Norint pakilti į aukštesnį lygį turi būti universalesnis – vien tritaškių neužtenka. Darydamas tik tai, daugiausia žaistum po dešimt minučių. Kai pradedi geriau gintis, prasiveržti, žaisti du prieš du, tada padidėja ir laikas aikštėje ir trenerių, komandos draugų pasitikėjimas“, – staigų progresą vertino birželio 16-ąją gimtadienį švęsiantis kaunietis.
Tad situacija po ketverių metų apsivertė aukštyn kojomis – nors A.Milaknis jau ne kartą išreiškė norą likti „Žalgiryje“, tačiau būtent klubo vadovai turės labiau pasistengti, norėdami išlaikyti gynėją ekipoje.
Savo žaidimu A.Milaknis jau atkreipė stiprių užsienio klubų dėmesį ir yra atsidūręs karjeros kryžkelėje – nors ir nori likti „Žalgiryje“, kartu neatsisakytų išmėginti jėgas ir užsienyje.
– Artūrai, kas lėmė tokį sėkmingą sezoną?, – lrytas.lt paklausė A.Milaknio.
– Sunku pasakyti, nes vieno recepto nėra. Susidėjo daugybė dalykų. Treneriai tiko man, aš jiems ir jų žaidimo braižui. Galbūt jau ir metai tie, patirtis – atėjo ramumas, užtikrintumas.
– Atrodote ir psichologiškai tvirtesnis – jūsų tritaškiai ne kartą padėjo „Žalgiriui“ sudėtingose situacijose.
– Nežinau, atrodo, kad toks buvau visada. Kiekvienas krepšininkas nori rungtyniauti svarbiomis akimirkomis, kai rungtynės vyksta taškas į tašką ir turėti galimybę mesti tuos lemiamus metimus. Tos emocijos yra kažkas neįtikėtino ir sunkiai apsakomo. Atėjęs ramumas ir įtampos, jaudulio nejautimas ir lemia, kad pataikau tuos metimus.
– Po LKL sezono uždarymo minėjote, kad kiekvieną vasarą dirbate su specialistais. Kokie tai specialistai?
– Tai yra žmonės, kurie supranta krepšinį. Po kiekvienų rungtynių ar sezono tarpsniais į jų patarimus ir nuomonę aš atsižvelgiu labiausiai. Labai svarbios ir trenerių pastabos viso sezono metu, nes jie mato viską iš arti.
Kartu ir pats analizuoju rungtynes – nesvarbu geros ar blogos jos buvo. Peržiūri įrašą vieną, du kartus ir pamatai, kur galėjai priimti vieną ar kitą sprendimą. Rungtynių metu nespėji to analizuoti, bet kitą dieną puikiai matai visus minusus ar pliusus.
– Šį sezoną rungtyniavote daugiausia per visą karjerą. Kaip jaučiasi kūnas po įtempto sezono?
– Iš tikrųjų jaučiuosi gana keistai, nes nejaučiu tokio nuovargio, kad būčiau išsunktas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko išvengti traumų. Taip pat ir varžybinis grafikas buvo palankus – prieš LKL atkrintamas varžybas turėjome savaitės stovyklą Palangoje, įkrovėme elementus ir su tuo šviežumo pojūčiu baigėme sezoną. Tikėjomės daugiau rungtynių atkrintamosiose, bet visas serijas laimėjome sausais rezultatais, todėl nuovargio nėra.
– Galbūt išskirtinai prisižiūrite, kad pavyko išlikti sveikam ir žaisti be fizinės formos smukimo?
– Su laiku pradedi labiau rūpintis kūnu. Praėjusiais metais jis jau pradėjo siųsti signalus – turėjau bėdų su čiurnomis, teko vasarą atlikti operaciją. Tokie dalykai siunčia signalus ir į galvą – supranti, kad apleidus kūną, jis ir tarnaus mažiau.
Specialių dietų nesilaikau, tiesiog yra elementarūs dalykai, kurių vengiu sezono metu, artėjant rungtynėms. Iš tikrųjų nieko ypatingo – gyvenu kaip daugelis sportininkų.
– Jau kelis kartus viešai pareiškėte, kad norite ir toliau žaisti „Žalgiryje“. Nesinori išmėginti jėgas užsienyje?
– Dabar apėmęs dvejopas jausmas. Nėra tekę žaisti užsienyje, todėl, aišku, kad norisi išmėginti legionieriaus duoną. Šis sezonas suteikė tikrai dideles galimybes kažkur išvažiuoti. Bet jau ne kartą sakiau, kad „Žalgiris“ yra aukščiausio lygio komanda, su puikia organizacija ir sąlygomis – Eurolyga, arena, žiūrovai – nėra ir ko norėti daugiau.
Tikrai būtų gaila viską palikti dabar, kai tapau vienu pagrindinių žmonių ekipoje, bet kartu yra noras išbandyti kažką naujo ir užsikabinti – galbūt tai paskutinis šansas, todėl tai vilioja. Bet kokiu atveju, sprendimą reikės priimti.
– Po tokio sezono „Žalgiris“ turbūt lauktų grįžtančio bet kada?
– Aš tikiuosi. Su komanda nekalbėjau, bet būtų malonu, jeigu lauktų – sugrįžti į tokią ekipą visi nori. Matome, kad žaidėjai artėjantys prie karjeros pabaigos būtent „Žalgiryje“ nori ją baigti, o ne kur kitur. Tai parodo ekipos lygį ir kaip ją visi vertina.
– Pradėjęs taip žaisti turbūt pajautėte ir padidėjusį varžovų dėmesį?
– Žinoma. Vienas, antras rungtynes daugelis nurašo į atsitiktinumą ar blogą žvalgų darbą, bet Eurolygos „Top 16“ etape tai pasijautė labai stipriai – turėjau padaryti daug daugiau norėdamas atsidengti ir išmesti metimą. Man einant į aikštę net girdėdavosi varžovų trenerio šūkavimai, kad čia eina metikas (juokiasi).
– Kiek metimų išmetate prieš kiekvienas rungtynes, kad jų metu taip pataikote?
– Prieš kiekvienas rungtynes į areną stengsiuosi atvykti iki jų dar likus apie dvi su puse valandos. Keturiasdešimt minučių su treneriu skiriu metimams nuo tritaškio linijos – iš judesio, stovėsenos. Sunku ir suskaičiuoti, kiek išmetu. Stengiuosi pajusti metimą, aplinką ir lanką.
Kai žaidžiame išvykoje, tokį ritmą palaikyti sunkiau – ten yra nustatytas atvykimo laikas visai komandai. O kai žaidi namie, tai visi atvažiuojame kada norime – tad stengiuosi tai padaryti kuo anksčiau.
– Istorija su 13 metimų iš vidurio aikštės – tikra?
– Taip – girkis nesigyręs, bet ji tikra (juokiasi). Buvo įspūdingas rytas, kai nuo aikštės vidurio krito kaip nuo tritaškio – sunkiai tikėtina. Juokinga, kad tik paskutiniai metimai užfiksuoti, todėl dauguma ir netiki. Bet galiu paliudyti, kad tai tiesa. Buvo dar keli žmonės, kurie matė – tai ne mitas (juokiasi).
– Dar šlifuojate ir tobulinate metimo techniką, ar ji jau galutinai susiformavusi?
– Žiūrint pagal fizines galimybes – gali pagerinti kojų stovėseną ir kitus aspektus, bet metimas – jeigu jį turi, tai turi. Labai svarbu, kokį nuo mažens išsiugdai pojūtį, tokį ir turi likusią karjerą. Žinoma, įmanoma patobulinti tą metimą, bet daugiausia jis susiformuoja dar būnant vaiku.
– O kada pats supratote, kad jūsų vaidmuo – metiko?
– Vaikystėje ir supratau – kieme tritaškio linija visada buvo ta, kuri žavėjo ir buvo stiprioji mano pusė. Viskas gal persidavė – mano tėvas žaisdavo ir brolis metikas, kuris ir dabar dar yra sunkiai nugalimas.
Anksčiau su juo nuolat pasivaržydavome, bet vis rečiau susitinkame prie tritaškio linijos. Tikrai turėdavau mažai šansų, o dabar gal ir apmėtyčiau. Reiks sustoti kada (juokiasi).
– „Atlanta Hawks“ snaiperis Kyle‘as Korveris yra sakęs, kad prieš išmesdamas metimą jo techniką apmąsto nuo A iki Ž. Apie ką jūs galvojate mesdamas?
– Viskas vyksta automatiškai – išbėgi, gauni kamuolį ir tiesiog yra pojūtis, įmesi ar ne. Jauti, kaip sustatei kojas, kaip atsispyrei ir išleidai kamuolį. Palydėdamas kamuolį jau gali pasakyti, įkris jis ar ne – tai daug ką duoda. Bet pagalvoti apie kažką sunku, nes viskas vyksta labai greitai. Kol mintys susidėlioja, jau žiūri, kad kelios atakos įvyko.
– Kurie metikai jus labiausiai žavi?
– Kiekviena karta turi savo metikų, kurie žavi. Patiko Artūras Karnišovas, Arvydas Macijauskas, iš NBA – Reggie Milleris. Dabar fantastiškai atakuoja „Golden State Warriors“ broliukai – Stephenas Curry ir Klay Thompsonas. Jie yra šių laikų metikai, kai viskas vyksta labai staigiai. Anksčiau turėjai laiko prisitaikyti, o dabar gauni kamuolį ir meti.
– Klausti, ką palaikote NBA finale, nereikia?
– Taip, aš labiau už kelių žmonių komandą, negu vieno. Neturiu nieko prieš LeBroną Jamesą, jis tikrai yra vienas geriausių žaidėjų, bet labiau mėgstu komandinį žaidimą. Ir tritaškiai tie labiau priimtinesni, žaidimas gražesnis.
– Šį sezoną auginote barzdą, o po LKL finalų jos neliko. Viskas dėl sėkmingo sezono?
– Nesu prietaringas, bet pradedi prisigalvoti tų dalykų. Tiesiog taip supuolė, kad viskas sekėsi, tai palaukiau sezono pabaigos ir nuskutau ją lauk. Kiek buvo patenkintų, tiek ir nepatenkintų. Būnant su barzda teko klausyti ir komplimentų, ir priekaištų.
– Nors ir minėjote, kad jaučiatės puikiai, bet atostogų planai turbūt jau kirba galvoje?
– Kažką galvosiu, žinoma. Vasarą žada gerą ir pas mus Lietuvoje, todėl tikrai aplankysiu pajūrį. Galbūt ir išvyksiu kažkur toliau – bandysiu viską suderinti.
