„Šį sezoną viskas taip nuostabiai susidėjo“, – stebėjosi prieš kelias dienas 29-ąjį gimtadienį atšventęs „Žalgirio“ gynėjas.
Niekada jokiame užsienio klube nežaidęs 195 cm ūgio krepšininkas šiandien išvyksta turbūt į tolimiausią gyvenimo kelionę.
Snaiperį į peržiūrą pakvietė NBA klubas „Dallas Mavericks“.
Netrūko kalbų, kad juo domisi Atėnų „Panathinaikos“ klubas, o pats krepšininkas kelis kartus viešai pareiškė, kad norėtų ir toliau žaisti „Žalgiryje“.
Legionieriaus duona vilioja
„Dabar apėmęs dvejopas jausmas. Nėra tekę žaisti užsienyje, todėl, aišku, norisi išmėginti legionieriaus duoną, – „Lietuvos rytui“ sakė sakė A.Milaknis. – Šis sezonas suteikė tikrai didelių galimybių kur nors išvažiuoti.
Bet jau nekart sakiau, kad „Žalgiris“ yra aukščiausio lygio komanda. Čia puiki organizacija ir sąlygos – Eurolyga, arena, žiūrovai – nėra ko daugiau norėti.
Tikrai būtų gaila viską palikti dabar, kai tapau vienu pagrindinių žmonių ekipoje, bet kartu yra noras išbandyti ką nors nauja ir užsikabinti – galbūt tai paskutinė galimybė, todėl tai vilioja.“
Šį sezoną jis buvo pripažintas naudingiausiu Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo serijos žaidėju, o Eurolygoje vidutiniškai rinkdavo po 10 taškų, tritaškius mesdamas 46,2 proc. taiklumu.
„Agentas paskambino ir pasakė apie „Mavericks“ kvietimą. Daug laiko galvoti nebuvo, bet apsispręsti buvo lengva. Tiesiog gavau žinią, kad kviečia, ir turiu galimybę nuvykti, netgi daugiau nieko neklausinėjau.
Žinau tik tiek, kad tai bus vidinė klubo peržiūra. Nežinau, kas manęs ten laukia, bus aišku vietoje, kai nuvyksiu. Neturiu daug informacijos“, – sakė krepšininkas.
Pasibaigus sezonui jis neskubėjo atostogauti.
„Sportuoju nuo tos dienos, kai sulaukiau kvietimo.
Po LKL finalų ilsėjausi 4 ar 5 dienas ir vėl pradėjau treniruotis, kad įgaučiau sportinę formą“, – teigė A.Milaknis.
Prienuose gavo laisvę
Praėjo kone 4 metai nuo tos dienos, kai A.Milaknis buvo priverstas palikti „Žalgirį“. Snaiperis ne kartą svarstė, ar tas skaudus išsiskyrimas atvedė ten, kur jis yra dabar.
2011–2012 metų sezono pradžioje, kai „Žalgirį“ savo rankose laikė Vladimiras Romanovas, o žaidėjams nurodymus dalijo treneris serbas Aleksandras Trifunovičius, A.Milakniui teko žengti žingsnį atgal savo karjeroje.
Atsisveikinęs su Kauno klubu jis patraukė į daug mažesnį miestą ir 2 metus rungtyniavo „Prienų“ ekipoje, tuomet dar žinomoje „Rūdupio“ vardu.
Vienu ekipos lyderių tapęs A.Milaknis po dvejų metų sulaukė „Žalgirio“ atstovų skambučio. Sprendimas priimti pasiūlymą vėl apsivilkti mylimos komandos marškinėlius abejonių nesukėlė.
„Tas laikotarpis tikrai nebuvo malonus, bet jis, matyt, ir pastūmėjo visus įvykius.
Atsidūręs Prienuose gavau visišką veiksmų laisvę, daug rungtyniavau ir visa tai labai prisidėjo tiek tobulinant įgūdžius, tiek atsigaunant psichologiškai.
Pajutau, jog galiu žaisti ir tai daryti gerai. Vėliau visą laiką giliai širdyje tikėjausi, kad pavyks sugrįžti į „Žalgirį“, – skaudų išsiskyrimą prisimena snaiperis.
Pavojingas ne vien dėl tritaškių
Nors sugrįžus 2013–2014 m. sezonas nebuvo išskirtinis, pastarieji metai A.Milakniui buvo pasakiški.
Į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų išplėstinį sąrašą įtrauktas gynėjas žibėjo trijuose turnyruose – Eurolygoje, LKL ir Lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyre.
Jis iš viso sužaidė 76 rungtynes ir įskraidino 204 tolimus metimus.
Galima palyginti: Jamesas Hardenas NBA reguliariajame sezone įmetė 208 tritaškius ir pagal šį rodiklį buvo ketvirtas lygoje. Tam jam prireikė 81 rungtynių.
Dar įspūdingiau atrodo snaiperio pataikymas – iš toli visuose turnyruose jis atakavo 46,3 proc. taiklumu, o jo žaidimo arsenalas išsiplėtė – atsirado daugiau prasiveržimų, pagerėjo gynyba, ištvermė ir priimamų sprendimų kokybė.
„Pokyčiai buvo būtini, nes visi jau žinojo, jog tritaškis – mano stiprioji pusė.
Norėdamas pakilti į aukštesnį lygį turi būti universalesnis – vien tritaškių neužtenka. Darydamas tik tai daugiausia žaistum po dešimt minučių.
Kai pradedi geriau gintis, prasiveržti, žaisti du prieš du, tuomet padidėja ir laikas aikštėje, ir trenerių, komandos draugų pasitikėjimas“, – staigią pažangą vertino kaunietis.
Todėl situacija po ketverių metų apvirto aukštyn kojomis – nors A.Milaknis jau nekart reiškė norą likti „Žalgiryje“, dabar jau klubo vadovai turės labiau pasistengti norėdami išlaikyti gynėją ekipoje.
Vieni barzdą gyrė, kiti peikė
– Artūrai, kas lėmė tokį sėkmingą sezoną? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Milaknio.
– Sunku pasakyti, nes vieno recepto nėra. Susidėjo daugybė dalykų.
Treneriai tiko man, aš jiems ir jų žaidimo braižui. Galbūt jau ir metai tie, kai yra patirties, atėjo ramumas, užtikrintumas.
– Tikrai atrodote ir psichologiškai tvirtas – jūsų tritaškiai ne kartą padėjo „Žalgiriui“ sudėtingose situacijose.
– Nežinau, atrodo, kad toks buvau visada. Kiekvienas krepšininkas nori rungtyniauti svarbiomis akimirkomis, kai rungtynės vyksta taškas į tašką, ir turėti galimybę mesti tuos lemiamus metimus.
Tos emocijos yra šis tas neįtikėtino ir sunkiai apsakomo. Atėjęs ramumas, įtampos ir jaudulio nejautimas lemia, kad pataikau tuos metimus.
– Po LKL sezono uždarymo minėjote, kad kiekvieną vasarą dirbate su specialistais. Kokie tai specialistai?
– Tai žmonės, kurie supranta krepšinį. Po kiekvienų rungtynių ar sezono tarpsniais į jų patarimus ir nuomonę atsižvelgiu labiausiai. Labai svarbios ir trenerių pastabos viso sezono metu, nes jie viską mato iš arti.
Kartu ir pats analizuoju rungtynes – nesvarbu, geros ar blogos jos buvo. Peržiūriu įrašą vieną, du kartus ir pamatau, kada galėjau priimti vieną ar kitą sprendimą.
Per rungtynes nespėju to analizuoti, bet kitą dieną puikiai matau visus minusus ar pliusus.
– Šį sezoną rungtyniavote daugiausia per visą karjerą. Kaip jaučiasi kūnas po įtempto sezono?
– Keista, bet nejaučiu tokio nuovargio, kad būčiau išsunktas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko išvengti traumų.
Bet ir varžybų grafikas buvo palankus – prieš LKL atkrintamąsias varžybas turėjome savaitės stovyklą Palangoje, įkrovėme baterijas ir su tuo šviežumo pojūčiu baigėme sezoną. Tikėjomės daugiau rungtynių atkrintamosiose, bet visas serijas laimėjome sausu rezultatu, todėl nuovargio nėra.
– Galbūt kaip nors išskirtinai prisižiūrite, kad pavyko išlikti sveikam ir nesmuko fizinė forma?
– Laikui bėgant pradedu labiau rūpintis kūnu. Praėjusiais metais jis jau pradėjo siųsti signalus – turėjau bėdų dėl čiurnų, vasarą teko atlikti operaciją.
Tokie dalykai siunčia signalus ir į galvą – supranti, kad apleidus kūną jis ir tarnaus mažiau.
Specialių dietų nesilaikau, tiesiog yra elementarūs dalykai, kurių vengiu sezono metu, artėjant rungtynėms.
Nieko išskirtinio – gyvenu kaip ir daugelis sportininkų.
– Jau kelis kartus viešai pareiškėte, kad norite ir toliau žaisti „Žalgiryje“.
– Su komanda nekalbėjau, bet būtų malonu, jeigu lauktų, – sugrįžti į tokią ekipą visi nori.
Matome, kad žaidėjai, kurių karjera artėja prie pabaigos, būtent „Žalgiryje“ nori ją baigti, o ne kur kitur. Tai parodo ekipos lygį ir kaip ją visi vertina.
– Pradėjęs taip gerai žaisti turbūt pajutote ir didesnį varžovų dėmesį?
– Žinoma. Vienas kitas rungtynes daugelis nurašo atsitiktinumui ar blogam žvalgų darbui, bet Eurolygos „Top 16“ etape tai buvo labai justi.
Turėjau padaryti daug daugiau norėdamas atsidengti ir atlikti metimą.
Man einant į aikštę net buvo girdėti varžovų trenerio šūksniai, kad eina metikas. (Juokiasi.)
– Kiek metimų atliekate prieš rungtynes, kad jų metu taip pataikote?
– Į areną stengiuosi atvykti iki rungtynių likus maždaug dviem su puse valandos.
Keturiasdešimt minučių su treneriu skiriu metimams nuo tritaškio linijos – ir judant, ir stovint.
Sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų metu. Stengiuosi pajusti metimą, aplinką ir lanką.
Kai žaidžiame išvykoje, tokį ritmą palaikyti sunkiau – ten yra nustatytas atvykimo laikas visai komandai. O kai žaidžiame namie, visi atvažiuojame, kada norime, todėl stengiuosi tai padaryti kuo anksčiau.
– 13 taiklių metimų iš aikštės vidurio istorija tikra?
– Taip – girkis nesigyręs, bet ji tikra. (Juokiasi.)
Buvo įspūdingas rytas, kai iš aikštės vidurio krito kaip nuo tritaškio linijos.
Juokinga, kad tik paskutiniai metimai užfiksuoti, todėl dauguma ir netiki.
Bet galiu paliudyti, kad tai tiesa. Buvo dar keli žmonės, kurie matė. Tai ne mitas. (Juokiasi.)
– Dar šlifuojate ir tobulinate metimo techniką ar ji jau galutinai susiformavusi?
– Jeigu žiūrėtume pagal fizines galimybes, galima pagerinti stovėseną ir kitus aspektus. Bet pats metimas – jeigu jį turi, tai turi.
Labai svarbu, kokį nuo mažens išsiugdai metimo pojūtį, tokį ir turi likusią karjerą. Žinoma, įmanoma patobulinti tą metimą, bet daugiausia jis formuojasi dar būnant vaikui.
– O kada pats supratote, kad jūsų vaidmuo – metiko?
– Vaikystėje ir supratau – kieme tritaškio linija visada buvo tai, kas mane žavėjo, ir man sekėsi nuo jos mesti.
Viskas gal persidavė per genus – tėvas irgi žaidė krepšinį. Ir brolis – geras metikas, jis ir dabar dar sunkiai nugalimas.
Anksčiau su juo nuolat pasivaržydavome, bet vis rečiau susitinkame prie tritaškio linijos. Tikrai turėdavau mažai šansų, o dabar gal ir nurungčiau. Reikės kada pabandyti. (Juokiasi.)
– „Atlanta Hawks“ snaiperis Kyle’as Korveris yra sakęs, kad prieš atlikdamas metimą jo techniką apmąsto nuo A iki Z. O apie ką jūs galvojate?
– Viskas vyksta automatiškai: išbėgi, gauni kamuolį ir tiesiog jauti, įmesi ar ne.
Jauti, kaip sustatei kojas, kaip atsispyrei ir išleidai kamuolį. Palydėdamas kamuolį jau gali pasakyti, įkris jis ar ne. Tačiau pagalvoti apie ką nors sunku, nes viskas vyksta labai greitai. Kol mintys susidėlioja, jau žiūri, kad kelios naujos atakos surengtos.
– Kurie metikai jus labiausiai žavi?
– Kiekviena karta turi savo metikų, kurie žavi.
Patiko Artūras Karnišovas, Arvydas Macijauskas, iš NBA – Reggie Milleris.
Dabar fantastiškai atakuoja „Golden State Warriors“ broliukai Stephenas Curry ir Klay Thompsonas. Jie yra šių laikų metikai, viskas vyksta labai staigiai. Anksčiau turėjai laiko prisitaikyti, o dabar gauni kamuolį ir meti.
– Šį sezoną auginote barzdą, o po LKL finalų jos neliko. Viskas dėl sėkmingo sezono?
– Nesu prietaringas, bet imu prisigalvoti ir tokių dalykų.
Tiesiog taip supuolė, kad viskas sekėsi, tad palaukiau sezono pabaigos ir nusiskutau. Kiek buvo patenkintų, tiek ir nepatenkintų. Dėl barzdos teko išgirsti ir komplimentų, ir priekaištų.
– Atostogų planai turbūt vis dėlto kirba galvoje?
– Ką nors galvosiu. Vasarą gera ir pas mus Lietuvoje, todėl tikrai aplankysiu pajūrį.
Galbūt išvyksiu ir kur nors toliau – bandysiu viską suderinti.
