Kaip vertina lietuvių žaidimą, kalbėjomės su buvusiu ilgamečiu Lietuvos rinktinės treneriu, Vilniaus komandos „Kibirkštis“ vyriausiuoju treneriu Algirdu Paulausku.
– Du pralaimėjimai ir penkios pergalės iš eilės. Kuo pagerėjo lietuvių žaidimas?
– Lietuvės pradėjo žaisti taip, kaip žaidė besiruošdamos čempionatui. Jas gal buvo truputį išmušusios iš vėžių rungtynės su ispanėmis. Startas visada jaudinantis ir jis būna arba geras, arba blogas. Bet dabar mūsų komanda surado savo žaidimą, merginos psichologiškai tvirtos – laimi rungtynių pabaigas. Patirties su kiekvienomis rungtynėmis vis daugėja. Mūisų komanda jauna, bet jau pakankamai subrendusi. Labai didelis Sandros Linkevičienės indėlis, kuris nelabai matomas, bet labai svarbus – ir puolime, ir gynyboje.
– Net dvejose rungtynėse – su rusėmis ir serbėmis – Lietuvos rinktinė atsilikinėjo net 18 taškų skirtumu, bet sugebėjo pasivyti varžoves ir laimėti rungtynes...
– Tai psichologinis tvirtumas, pasitikėjimas. Rungtynėse su Rusija puikiai pasinaudojo varžovių klaidomis – buvo ir taktinių klaidų. O rungtynėse su serbėmis lietuvės žaidė nuo pirmos iki paskutinės minutės. Vis auga ir žaidėjų branda: Santa Okockytė, nors pakankamai jauna, bet tapo jau subrendusia žaidėja, Kamilė Nacickaitė, pastaruoju metu žaidžianti labai stiprioje Turkijos lygoje, didžiulis mūsų komandos ramstis Gintarė Petronytė. Jau minėjau S.Linkevičienę. Ir Gabrielė Gutkauskaitė labai gerai pasirodo – po tokios sunkios traumos ji ne tik randa vietą aikštelėje, bet ir užveda komandą.
– Lietuvės dažniausia klystanti komanda čempionate. Kodėl?
– Todėl, kad tai jauna komanda. Reikia nebijoti klysti. Patirtis susideda iš klaidų. Svarbu nekartoti tų pačių klaidų. Lietuvės stengiasi žaisti greitai, o žaisti greitai sunkiau, greičiau keičiasi situacijos. Bet nėra taktinių klaidų. Yra geri norai įgyvendinti taktinius sumanymus ir kartais gal paskubama ar pan.
– Tikėjote, kad be kelių pagrindinių žaidėjų, galime nužingsniuoti iki ketvirtfinalio?
– Ši komanda jau draugiškose rungtynėse parodė, kad žino, kaip žaisti, viena kitą jaučia ir sulig kiekvienomis rungtynėmis čempionate tarpusavio supratimas vis gerėja. Tikėjau. Istorijoje daug tokių atvejų, kad kai lyderis nevažiuoja, atsiranda kitas. Aikštelėje žaidžia penkios žaidėjos. Dvi mūsų krepšininkės labai patyrusios – Vita Kuktienė ir S.Linkevičienė. Tokių žaidėjų reikia, kai yra sunkiau – jos nepraranda galvos.
– Laukia labai svarbios rungtynės su Baltarusija...
– Nesvarbių rungtynių nėra. Nors, žinoma, svarbiausios ne tos, kurios sužaistos, bet tos kurios bus žaidžiamos. Prie baltarusių komandos, palyginti su ta, kuri žaidė Druskininkuose per pasiruošimą čempionatui, prisidėjo natūralizuota amerikietė Lindsey Harding. Ji yra individualistė, esu ją treniravęs. Su ja daug sunkiau žaisti, nei be jos. Manau, kad tai tik pliusas Lietuvai. Jeigu reikėtų statyti pinigus, drąsiai statyčiau už Lietuvą.
– Kuo stiprios baltarusės?
– Jos turi dvi pajėgias žaidėjas – Anastasiją Veramejenką ir Jeleną Leučenką. Bet G.Petronytė jau ne kartą įrodė, kad su J.Levčenka gali žaisti. Manau, kad turime daugiau pliusų nei minusų žaisdami su baltarusėmis. Baltarusijos komanda labiau pagyvenusi. Pirmame etape iškovojo tris pergales, o antrame – nė vienos. Aišku, gali būti pergalių alkis, agonijoje komanda susikoncentruoja ir laimi. Bet, manau, kad ši komanda nėra pajėgi laimėti prieš Lietuvą. Mūsų komanda jaunesnė ir, manau, bus šviežesnės.
