Antradienį prasidėjusiose Europos žaidynių Baku krepšinio „3 prieš 3“ varžybose R.Alijevo bendraygžiais yra Orhanas Hacijeva, Amilas Hamzajevas ir amerikietis Marshalas Obrainas Mosesas.
Prisijunkite prie lrytas.lt sportas sirgalių komandos ir sužinokite visas karščiausias naujienas greičiausiai – tapkite gausios lrytas.lt sportas grupės nariu „Facebook“ tinkle. Spauskite PATINKA arba LIKE.
„Jis pusiau azerbaidžanietis, mums kaip brolis, – apie R.Alijevą sakė O.Hacijeva. – Geras vaikinas ir geras žaidėjas. Mūsų komandos smegenys.“
Kauno „Žalgirio“ sistemoje išaugęs, o praėjusį sezoną „Šiaulių“ klube žaidęs 30-metis krepšininkas jau trečius metus atstovauja Azerbaidžano rinktinei krepšinio „3 prieš 3“ varžybose.
Gudriai diriguodamas žaidimui jis padėjo šeimininkams krepšinio turnyrą po atviru dangumi pradėti pergalėms – 17:14 prieš Čekiją ir 17:9 prieš Šveicariją.
Po rungtynių sulaukęs giminaičių bučinių ir gerbėjų plojimų R.Alijevas pasislinko nuo 35 laipsnių karščio į pavėsį ir prisėdo pasikalbėti.
– Rolandai, ką jums reiškia žaisti už Azerbaidžano rinktinę Europos žaidynėse? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Alijevo.
– Jie viską atiduoda man. Jie kviečia mane, rūpinasi, padaro viską, ko paprašau. Tada ir aš atiduodu visą širdį. Juo labiau, kad myliu krepšinį. Mano tėvukas, mano seneliai yra iš Azerbaidžano. Tėvukas buvo kilęs iš septynių vaikų šeimos, todėl čia mane palaiko plati giminė. Nesijaučiu čia lyg svetimoje šalyje.
Žinoma, man rūpi Lietuva. Ir čia sergu už mūsų krepšininkus. Tačiau šiandien turiu kautis už kitą šalį, nes Lietuvai nesu taip reikalingas kaip Azerbaidžanui.
– Kada supratote, kad galite būti naudingas Azerbaidžanui?
– Kai jie mane pakvietė prieš kelerius metus ruoštis Europos čempionato „5 prieš 5“ atrankos varžyboms. Tačiau FIBA nesuteikė leidimo – galbūt dėl priežasties, jog jau buvau žaidęs ir laimėjęs su Lietuvos jaunimo rinktine.
Buvo skaudu, bet pradėjau žaisti varžybose „3 prieš 3“. Jie žada, kad kitais metais vėl bandys mane užregistruoti Europos pirmenybėms. Dėl jie man ir patinka – paskambina kelis kartus per metus, stebi mano žaidimą klube, rūpinasi kaip man sekasi. Aš jaučiuosi gerai – žinau, kad kažką jiems reiškiu.
– Koks Azerbaidžano krepšinio lygis?
– Jiems trūksta geros krepšinio sistemos. Trūksta specialistų, o taip pat ir krepšinį žaidžiančių vaikų. Tačiau labai daug tikimąsi iš šių Europos žaidynių. Galbūt pateksime į finalą, galbūt mus pamatys šalies prezidentas Ilhamas Alijevas. Galbūt tuomet jis skirtų daugiau dėmesio ir pinigų krepšiniui. Azerbaidžano krepšiniui šios žaidynės yra proga pakilti.
– Ar Azerbaidžano rinktinėje žaidžiate ne legionieriaus statusu?
– Aš įregistruotas kaip savas, komandoje žaidžia ir amerikietis. 3 prieš 3 rinktinėje žaidėjai kasmet keičiasi, tik aš lieku. Turbūt jie mane tikrai myli. Pernai žaidė Spenceris Nelsonas, bet ne kiekvienas profesionalus žaidėjas gali žaisti „3 prieš 3“. S.Nelsonas neatlaikė – jį pastūmė, jis pradėjo verkti. Tai – grubus žaidimas.
– Ar Azerbaidžane dirbęs Rimas Kurtinaitis čia prisimenamas?
– Taip, jis įdėjo čia daug darbo. Visi apie jį labai gerai atsiliepia. Jis tikrai buvo pakėlęs Azerbaidžano krepšinį, bet jam išvykus vėl viskas sustojo. Jiems trūksta profesionalumo. Mūsų komandai aš dažnai parenku derinius ir jų išmokau. Trūksta griežtos trenerio rankos – per daug laisvės.
– Šiame turnyre galite susitikti su Lietuvos rinktine. Ar jums tai būtų ypatingas mačas?
– Tikiuosi, kad nesusitiksime. Nenorčiau žaisti prieš Lietuvą, nes širdis virpėtų. Juk aš gimiau ir užaugau Lietuvoje. Nenorčiau žaisti prieš Lietuvą.
– Kiek jūs pats esate susiejęs su Azerbaidžanu?
– Kai buvau vaikas, tėvas mane čia buvo kelis kartus atsivežęs. Bet paskui, gal nuo 15 metų Azerbaidžane nebuvau. Kai po ilgos pertraukos sugrįžau čia prieš kelerius metus, viskas buvo pasikeitę. Baku išaugęs kaip kokie Emiratai. Smagu. Žinoma, yra neįprastų dalykų. Pavyzdžiui, nors labai karšta, Baku centre su šortais jie gėdijasi pasirodyti.
– Vakarų Europa kritikuoja Azerbaidžano vyriausybę dėl valdymo metodų, pažeidžiamų žmonių teisių, suvaržytos žiniasklaidos ir korupcijos. Ką apie tai manote?
– Mano nuomone, tai labai panašu į senų laikų monarchiją. Žmonės įpratę klausytis ir vykdyti tai, kas jiems sakoma. Tai persiduoda iš kartos į kartą. Galbūt jie norėtų, kad būtų kitaip, bet nieko nekeis. Čia kaip Rusijoje – ką jiems pasako, tuo jie tiki. Blogų žodžių apie valdžią čia neišgirsite, nes jie bijo.
– O jūs?
– Aš nebijau. Šiame interviu kalbu tiesiai šviesiai. Ko man bijoti? Aš vis tiek išvažiuosiu.
– Ar mokate azerų kalbą?
– Nespėjau išmokti. Kai buvau mažas, tėvukas manęs nemokino. Susikalbu rusiškai. Panašiai, kaip ir Lietuvoje – dauguma vyresnių žmonių moka rusų kalbą, jaunesni – nelabai. Iš Azerbaidžano krepšininkų apie 70 proc. kalba rusiškai.
– Ar šiuo metu Baku yra ir jūsų šeima?
– Žmona su vaiku čia dar nebuvo buvę, tad pavasarį pirkau bilietus visai šeimai. Norėjau, kad visi aplankytume mano močiutę. Tėvukas jau rūpinosi viza, bet netikėtai jis paliko šį pasaulį. Vis tiek atvežiau čia šeimą. Ji pabuvo savaitę ir grįžo namo. Godai labai didelį įspūdį paliko Baku. Kiekvienam paliktų – į miesto grožį investuota labai daug pinigų. Centras marmuru išklotas.
– Sunku likti abejingam Baku grožiui ir žmonių svetingumui. Tačiau ar žaidynės vertos tokių didelių pinigų – neoficialiai kalbama apie 6 mlrd. eurų?
– Aš nežinau kokius tikslus jie kelia ateičiai. Nežinau ar dešimties dienų reginys vertas tokių pinigų. Tačiau kiekvienas čia atvykęs atletas galbūt paskui sakys – nebuvo niekur taip gerai, kaip Azerbaidžane. Galbūt toks ir tikslas – pagarsinti Azerbaidžano vardą Europoje.
– Ką pasiūlytumėte lietuviams pamatyti Baku?
– Lauktuvėms tiktų pachlava – saldumynai ar prieskoniai. Man patinka alča – žali maži vaisiai. Jų yra tik Turkijoje ir Azerbaidžane. Rekomenduočiau pasivaikščioti Baku senamiesčio gatvelėmis, susipažinti su istorija ir religija. Būtinai – paragauti azerbaidžanietiško maisto – galbūt užsukti į atokias, prasčiau atrodančias kavines ir paragauti jų naminių patiekalų.
