„Daugiausia šnekantis“, – taip juokais apie 180 cm smulkaus kūno sudėjimo įžaidėją juokaudami mėgsta sakyti Kauno „Žalgirio“ žaidėjas.
Komandos draugai žino – L.Lekavičius mažakalbis, bet darbštus vaikinas. Iš Šilalės kilęs krepšininkas nemėgsta daug kalbėti, o mieliau savo vertę įrodinėja krepšinio aikštėje.
O 21-erių šilališkio vertė per pastaruosius metus šoktelėjo į viršų – iš „Žalgirio“ dublerių komandos į pagrindinės ekipos starto penketą prasiveržęs L.Lekavičius drąsiai debiutavo Eurolygoje ir sulaukė rinktinės trenerių dėmesio. „Pasisekė“, – kaip visada kukliai ištarė L.Lekavičius, kuris dėl Manto Kalniečio dublerio vietos rinktinėje kovos su labiau patyrusiais Adu Juškevičiumi, Žygimantu Janavičiumi ir pirmą kartą į rinktinę pakviestu Mariu Runkausku.
Dosni sėkmės dozė, žiupsnelis talento, kruopštus ir atsakingas darbas padėjo prieš metus mažai kam žinomam ir tarp Šilalės pušynų išaugusiam krepšininkui pasiekti aukštumas, apie kurias pats L.Lekavičius nedrąsiai svajojo geriausiu atveju po dvejų ar trejų metų.
„Visiškai nesitikėjau. Tai yra didelis įvertinimas, todėl stengsiuosi pasisemti kuo daugiau žinių“, – ištarė L.Lekavičius.
– Lukai, panašu, kad rinktinės stovykloje kol kas jaučiatės ne itin drąsiai? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo L.Lekavičiaus.
– Jaudulys buvo didelis. Baisiausia turbūt buvo pirmoji diena, bet dabar jau apsipratau ir tikiu, kad viskas kuo toliau bus tuo geriau.
Esu žaidęs įvairaus amžiaus jaunimo rinktinėse, bet čia šiek tiek kitaip – daugiau spaudos dėmesio, didesnis trenerių štabas.
– Esate vienas jauniausių rinktinės žaidėjų. Ar dėl to į patį komandos draugai ir treneriai žiūrės šiek tiek atlaidžiau, ar priešingai – daugiau reikalaus?
– Nemanau, kad žiūrės atlaidžiau. Nėra skirtumo, koks tavo amžius – jeigu nori patekti į dvyliktuką, turi parodyti gerus rezultatus. Jei būdamas 21-erių rodai gerus rezultatus, pritampi prie komandos, reiškia, esi vertas rinktinės. O jei treneris pamatys, kad dar esi per jaunas ir trūksta patirties, nieko tokio – rinktinę pasiekti yra daug laiko.
Rinktinėje dauguma žaidėjų – patyrę, žaidžiantys Eurolygoje ar aukščiausio lygio klubuose. O aš esu dar esu „žalias“, nes Eurolygoje žaidžiau dar tik vieną sezoną.
- Praėjusiais metais dar žaidėte Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje ir galvojote prasimušti į kurią nors LKL komandą. Tačiau tapote svarbiu pagrindinės „Žalgirio“ komandos įžaidėju ir sėkmingai debiutavote Eurolygoje. Kas lėmė tokį puikų sezoną?
– Pirmiausiai, sėkmė. Iškrito du mano pozicijos žaidėjai, todėl gavau vietą komandoje. O jai atsiradus gavau daugiau žaidimo minučių ir kaip įmanydamas stengiausi jas išnaudoti. Gavau šansą ir man pavyko. Dėl tokio sezono „Žalgiryje“ esu čia.
Bet tikrai apie tai net nesvajojau – prieš metus mano tikslas buvo prasimušti į LKL ir bent per dvejus metus patekti į „Žalgirį“. O apie tai, kas įvyko per pastaruosius metus, net nesvajojau ir nesitikėjau.
Daug ir sunkiai dirbu, stengiuosi per treniruotes ir tai atsiperka. Gal šiek tiek turiu ir talento (šypteli).
- Ką pačiam davė sezonas su „Žalgirio“ treneriais Gintaru Krapiku ir Šarūnu Jasikevičiumi?
– Galiu pasakyti, kad patekau pas labai gerus trenerius. Gintaras Krapikas man suteikė daug galimybių, negailėjo žaidimo minučių ir manimi pasitikėjo.
Š.Jasikevičius per treniruotes kažką pastebėjęs visada susistabdydavo, duodavo patarimų, pasakydavo, ką darau ne taip. Po treniruočių būdavo trumpi pasikalbėjimai apie būsimus varžovus, apie mano žaidimą ir vaidmenį. Galbūt Š.Jasikevičius manyje kažką įžvelgdavo ir pasakydavo G.Krapikui, kad Lukui reikia duoti žaisti?
- Ar tai, kad rinktinės trenerių štabe yra G.Krapikas gali jums tapti privalumu siekiant vietos rinktinės dvyliktuke?
– Galbūt. Juk G.Krapikas matė, kaip aš dirbu, apie mane žino daugiau nei rinktinės treneris Jonas Kazlauskas. Žinoma, ir man pačiam gali būti lengviau, kad yra gerai pažįstamas treneris. Bet viskas spręsis treniruočių metu.
- Kaip krepšininkas esate smulkaus sudėjimo ir nedidelio ūgio. Ar dėl to labai sunku kovoti su tiesioginiais varžovais?
– Treneriai sako, kad tokius duomenis turiu kompensuoti greičiu, vikrumu. Mano varžovai dažniausiai yra aukštesni ir stambesni, gali mane apstumdyti, todėl aš stengiuosi juos įveikti greičiu.
Neturiu mėgstamiausio Europos ar NBA žaidėjo, į kurį norėčiau lygiuotis. Nekopijuoju kitų judesių, žaidimo stilių – aš esu aš (šypteli).
Nors anksčiau, ypač po pralaimėtų rungtynių, pagalvodavau, ar teisingai pasielgiau, kad pasirinkau krepšinį – juk esu per mažas, nepavyks žaisti krepšinio. Bet tai buvo momentiniai apmąstymai, o ne rimtos mintys. Juk po blogų rungtynių ateidavo pergalės.
- Per metus padarėte didžiulį šuolį į viršų. Kokios jūsų ambicijos per artimiausius keletą metų?
– Kol kas esu „Žalgiryje“, turiu ilgalaikį kontraktą, esu viskuo patenkintas ir nežinau, ko šiuo metu daugiau galėčiau prašyti. „Žalgiris“ man – geriausia komanda su geriausiais treneriais. Turiu galimybę dirbti su Š.Jasikevičiumi, be to, ateina Mantas Kalnietis – man vėl bus iš ko pasimokyti.
Toli į priekį negalvoju, nes dabar esu viskuo patenkintas. O ateityje, žinoma, norėčiau save išbandyti ir užsienyje. O kurios tai bus komandos, priklausys nuo mano įdėto darbo ir sezono „Žalgiryje“. Galbūt ir pasiseks, bet taip toli nežiūriu.
- Esate kilęs iš Šilalės, į kurią dažnai grįždavote ir esate minėjęs, kad ateityje ten norėtumėte likti gyventi. Ar po karjeros grįšite į gimtąjį miestą?
– Dabar grįžtu labai retai – sezono metu kartą per mėnesį ir tik vienai dienai. Jei gaunu laisvą dieną, stengiuosi trumpam grįžti.
Šilalė – mažas miestelis, todėl dar prieš pradedant žaisti „Žalgiryje“ visi mane pažinojo, o aš pažinojau visus. Todėl dabar išskirtinio dėmesio nejaučiu.
O kas bus pasibaigus karjerai, nežinau. Šilalė auga, plečiasi, vyksta statybos, statoma nauja krepšinio arena, kodėl gi ne?
- Galbūt atsirastų L.Lekavičiaus vardo krepšinio mokykla?
– Tikrai būtų puiku. Tokie planai – realūs. Jeigu susiklostys karjera, daug pasieksiu, tikrai norėčiau padaryti kažką tokio Šilalėje.
