T.Dimšą „Žalgirio“ treneriai pastebėjo šiam dar būnant 16 metų.
Nuo 2009 iki 2013-ųjų kaunietis žaidė „Žalgirio“ dublerių komandoje, Lietuvos vaikinų U-16 (Europos čempionate užimta antroji vieta), U-18 (antroji vieta) bei U-19 (trečioji vieta) rinktinėse, buvo įtrauktas į Lietuvos studentų krepšinio rinktinę, kuri neseniai Pietų Korėjoje vykusioje universiadoje užėmė 6-ąją vietą.
21 metų 196 cm ūgio jaunasis krepšininkas sutiko pasikalbėti apie savo patirtį „Žalgirio“ klube ir ateities viltis.
– Ar labai nuliūdote sužinojęs, kad „Žalgiris“ nepratęsė sutarties? Kodėl taip įvyko? – „Laikinoji sostinė“ paklausė T.Dimšos, kuris „Žalgirio“ gretose tapo Lietuvos krepšinio lygos nugalėtoju ir Lietuvos krepšinio federacijos taurės laimėtoju.
– Šiek tiek nuliūdau. To ir tikėjausi, nes neturėjau tiek galimybių atsiskleisti, kiek norėjau. Galbūt klubo netenkino mano indėlis aikštėje, o suteikti man daugiau brangaus laiko pagal sutartį treneriai negalėjo. Gal nematė manęs tolimesniuose savo planuose.
– Kokie dabar planai ateičiai? Kur krepšinio sirgaliai artimiausiu metu vėl galės pamatyti T.Dimšą?
– Po Pietų Korėjoje vykusios universiados atsipūsiu keletą savaičių ir pradėsiu dirbti individualiai, o agentas ieškos komandos, kurioje galėčiau tęsti savo karjerą. Viskas priklausys nuo to, kaip seksis žaisti.
– Prisiminkite, kaip patekote į „Žalgirį“?
– Būdamas 13 metų nuėjau į A.Sabonio krepšinio mokyklą ir ten man gana neblogai sekėsi. Po kelerių metų, kai man buvo 16, sulaukiau kvietimo atstovauti Kauno „Žalgirio“ dubleriams, o dar vėliau gavau galimybę išbandyti jėgas pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje.
– Ar „Žalgiris“ yra ta komanda, kurioje norėjote likti ilgam?
– Esu gimęs ir užaugęs Kaune, esu tikras kaunietis ir karjerą pradėjau būtent šiame mieste. Sąlygos čia puikios, todėl „Žalgiryje“ tikrai norėjau žaisti kiek įmanoma ilgiau.
– Galbūt po kelerių metų taikysitės į vietą Lietuvos rinktinėje?
– Lietuvos rinktinė yra kiekvieno krepšininko svajonė, bet tam būtina labai daug dirbti ir dar geriau žaisti. Reikia dar tobulėti.
– Neseniai žaidėte Lietuvos studentų krepšinio rinktinėje Pietų Korėjos universiadoje. Ar pajutote, kad esate savo patirtimi pranašesnis nei kiti studentai?
– Studentų rinktinėje žaidimas klostėsi ne taip, kaip norėjosi, kažko pritrūko. Patirtis jautėsi nebent tuo metu, kai teko žaisti su silpnomis komandomis, o žaisdami su pajėgiais varžovais kažkuo neišsiskyrėme – buvo ir vyresnių žaidėjų, ir labiau patyrusių.
– Grįžkime į praeitį. Nuo kelių metų žaidžiate krepšinį?
– Krepšinio treniruotes pradėjau lankyti būdamas vos septynerių. Dauguma profesionalių sportininkų į krepšinio pasaulį taip pat nėrė nuo pat vaikystės.
– Kas lėmė, kad pasirinkote būtent šią sporto šaką?
– Dauguma draugų, taip pat ir vyresnis brolis, žaidė kieme krepšinį, ir man jis tiesiog labai patiko! Pats pradėjau su jais žaisti, nors draugai už mane buvo vyresni 4–5 metais. Tėvai pastebėjo, kad man visai neblogai sekasi, ir nusprendė nuvesti į pirmąją krepšinio treniruotę Kauno sporto mokykloje.
– Kokia buvo pati pirma svajonė pradėjus žaisti ir ar ji išsipildė?
– Svajonė, kaip ir kiekvieno Kaune augančio jaunojo krepšininko, buvo žaisti „Žalgirio“ klube. Ši mano svajonė išsipildė, tačiau vėliau įvykiai klostėsi ne taip, kaip aš norėjau. Gal neįgijau pakankamai pasitikėjimo, gal pats dariau kažką blogai ir dėl šių priežasčių man nepavyko įsitvirtinti Kauno klube.
– Ar turite kokį autoritetą, sektiną žaidėją, į kuri lygiuojatės?
– Neturiu konkretaus krepšininko, į kurį lygiuočiausi. Tiesiog būdamas „Žalgiryje“ su gerokai vyresniais žaidėjais stengiausi lygiuotis į juos tiek krepšinyje, tiek gyvenime.
– Kokia buvo įprasta žalgiriečio diena?
– Nelygu varžybos bei kelionių tvarkaraštis. Dažniausiai mano diena prasidėdavo nuo pusryčių namuose, paskui sekdavo rytinė treniruotė, pietūs miesto kavinėje, šiek tiek poilsio prieš vakarinę treniruotę, o po jos – vakarienė ir laisvalaikis. Tai laikas sau ir draugams.
– Ar būdamas „Žalgirio“ naujoku jautėte įtampą?
– Emocijų netrūko, kaip ir kiekvienam jaunam žaidėjui, bet jaudulys dingdavo po rungtynių starto švilpuko. Tuomet viskas užsimiršdavo, nes aikštėje darydavau tai, ką mėgstu, ir apie nieką kitą tiesiog negalvodavau.
– Ar komandos nariai buvo draugiški, padėjo apsiprasti?
– Spaudimo pernelyg nejaučiau, tiesiog kaip jauniausias žaidėjas komandoje turėdavau atlikti įvairių užduočių ir, manau, kad jas atlikdavau gana gerai. Komandoje atmosfera buvo draugiška, visi padėdavo, tad nebuvo labai sunku apsiprasti.
„Žalgiryje“ žaidžiau du sezonus su daugybe Lietuvos rinktinės esamų ir buvusių žaidėjų ir tikrai daug ko iš jų išmokau, taip pat iš visų trenerių, kurie dirbo su manimi ir padėjo tobulėti.
– Perėjus į „Žalgirio“ krepšinio klubą iš mokinių krepšinio lygos žaidimo lygis pasikeitė. Ar buvo sunku?
– Pokyčiai buvo labai dideli. Didžiausias skirtumas – tai žaidimo sparta ir mąstymas žaidimo metu. Prisitaikyti buvo sunku, tačiau laikui bėgant pavyko daugelio dalykų išmokti.
– Kokios akimirkos „Žalgiryje“ buvo įsimintiniausios?
– Įsimintiniausių akimirkų buvo tikrai ne viena. Teko žaisti su tokiomis komandomis kaip „Barcelona“, „Real“, CSKA. Kiekvieno jauno krepšininko svajonė yra žaisti su tokiomis ekipomis ir garsiais žaidėjais. Tačiau pačios įsimintiniausios akimirkos buvo laimėjus LKL čempionų žiedus ir LKF taurę.
– Ar yra buvę komiškų situacijų varžybų metu?
– Komandos žaidėjai nelinkę per rungtynes atsipalaiduoti. Persirengimo kambariuose būdavo visko – ir papokštaujama, ir pasijuokiama kartu. Žinoma, visada norėtųsi grįžti į „Žalgirį“, nes Kaune užaugau ir pradėjau čia žaisti, visada malonu čia sugrįžti.
– Ar sunku suderinti krepšinį ir asmeninį gyvenimą?
– Gyvenant ir žaidžiant Kaune, kur įsikūrę tėvai, bičiuliai, draugė – viskas paprasta. Suderinti krepšinį ir mokslus nesunku, bet į visas paskaitas neprivaikščiosi. Daug sunkiau būtų visą tai atlikti išvykus žaisti svetur.
– Esate studentas. Kokią profesiją pasirinkote ir kodėl?
– Studijuoju verslo administravimą Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau šiuo metu krepšinis mano gyvenime užima pirmąją vietą.
– Ar galvojate apie darbą, susijusį su studijuojama specialybe?
– Kol kas planų su šia specialybe neturiu, bet krepšininko karjera trumpa – niekada negali žinoti, kaip gali susiklostyti.
– Ką patartumėte jauniesiems sportininkams, siekiantiems krepšinio aukštumų?
– Patarimus tegul dalija vyresni ir labiau patyrę žaidėjai. Aš galiu pasakyti, kad reikia labai daug dirbti ne tik per treniruotes, bet ir papildomai laisvu laiku.
