„Komandoje yra 12 žaidėjų. Jie – Lietuvos rinktinė. Už mūsų – trys milijonai sirgalių. Ir tu negali aklai konstruoti žaidimo. Turi taip apskaičiuoti strategiją, kad būtų didžiausia tikimybė laimėti“, – šiuos žodžius J.Kazlauskas ištarė dar tada, kai iki pirmosios Lietuvos rinktinės stovyklos šiemet buvo likę pora mėnesių.
Paprastai santūrus ir griežtas garsiausios šalies komandos treneris vasaros pradžioje šypsojosi kur kas dažniau, vaikė į sodybos Labanoro girioje kiemą atklystančius zuikius, o vakarais anūkams sekė pasakas.
Tuomet J.Kazlauskas dar nenujautė, kad rinktinė liks be itin svarbių žaidėjų, bet žinojo, jog bus sekamas kiekvienas komandos žingsnis ir aptariamas kiekvienas jo sprendimas. Taip būna visada.
Tik šiemetei Lietuvos rinktinei keliami daug didesni reikalavimai nei pernykštei ar užpernykštei, kai J.Kazlauskas po 12 metų vėl stojo prie labiausiai visų stebimos komandos vairo. Europos čempionate bus atiduoti tik du kelialapiai į olimpines žaidynes ir dar penki – į atrankos turnyrą.
Atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iki šiol keliavo į visas olimpiadas, todėl jei kitąmet neišvyktų į Rio de Žaneirą, tauta vargu ar suprastų. Galima neabejoti: diplomuotas matematikas J.Kazlauskas Europos čempionato rezultatų tikimybę skaičiavo itin kruopščiai.
Galima neabejoti ir tuo, kad Lietuvos rinktinės treneris per pasirengimą čempionatui atvertė ne visas kortas.
Vis dėlto 10 kontrolinių rungtynių parodė: šiemetę rinktinę pakeitė ir jos naujokai, ir trenerio sumanymai.
Šiek tiek atleido vadžias
Per priešpaskutinę repeticiją su Nyderlandais buvo momentas, kai Domantas Sabonis ėmė energingai mojuoti rankomis ir aiškinti komandos draugams, kur jie turi bėgti.
Rinktinės naujokas ir jauniausias krepšininkas į pirmąją treniruočių stovyklą vyko tarsi tik susipažinti su senbuviais, bet pasiliko.
19-metis D.Sabonis pats išsikovojo ir vietą rinktinėje, ir autoritetą tarp labiau patyrusių.
Net J.Kazlauskas pripažino: „Kalbant apie Domantą, iš pradžių maniau, kad bus gerai, jei jis bent jau netrukdys kitiems rinktinėje. Jis ne tik netrukdo, bet dar ir padeda. Stebėdamas jį, matydamas jo charakterį ir požiūrį į darbą matau, kad išaugs tikrai geras krepšininkas.“
Gal būtent D.Sabonio atkaklumas, o gal Luko Lekavičiaus savotiškas pramuštgalviškumas įtikino J.Kazlauską, kad jaunimui reikia duoti progų. Rengiantis čempionatui buvo momentų, kai rinktinė žaidė greitą, veržlų, jaunatvišką krepšinį. Tokį, prieš kurį abukart kapituliavo Australija su NBA čempionu Andrew Bogutu iš „Golden State Warriors“.
Po traumų atsigaunančiam Mantui Kalniečiui dar stinga veržlumo ir agresijos. Ilgo pozicinio krepšinio šalininkams, pavyzdžiui, turkams ar graikams, mūsų lėtas žaidimas itin parankus. O siautulingo greičio aikštėje tokie varžovai nemėgsta.
Bėda, kad žaidžiant greitai didėja klaidų tikimybė (L.Lekavičius per rungtynes su turkais dukart suklydo vos per 43 sek.). Klaidos (per kontrolines rungtynes – vidutiniškai 15) – didelė šiemetės rinktinės problema.
J.Kazlauskas nelinkęs kliautis atsitiktinumais. Jis mėgsta aiškias schemas ir reikalauja jų laikytis. Vis dėlto šįmet vadžias reiklusis treneris šiek tiek atleido. Iki tam tikros ribos.
Remiasi didžiausia jėga
Improvizacijų ir gaivališkos kūrybos aikštėje liko mažiau, kai prisidėjo Jonas Valančiūnas – aukščiausias ir turtingiausias komandos krepšininkas.
Naują ketverių metų 64 milijonų dolerių sutartį su „Toronto Raptors“ sudaręs vidurio puolėjas jau pernai tapo rinktinės ašimi, nors dar nebuvo pasirengęs būti absoliučiu lyderiu.
Per metus Kanadoje J.Valančiūnas ne tik įgijo dar daugiau žaidimo patirties ir užsiaugino naujų raumenų, bet ir sustiprino pasitikėjimą savimi, suvyriškėjo.
Vešli barzda slepia dar vaikišką veidą, bet tapęs tėvu J.Valančiūnas akimirksniu subrendo, o atsakomybė dėl mažo žmogaus pridėjo naujų spalvų ir jo, kaip krepšininko, portrete.
23 metų J.Valančiūnas jau gali ir nori imtis lyderio vaidmens rinktinėje, tačiau būtent prisidėjus šiam talentingam aukštaūgiui komandos žaidimas vėl tapo schematiškas, statiškas ir struktūriškas, su dažnai nesėkmingais bandymais perduoti kamuolį po krepšiu ryškiausiai komandos žvaigždei.
„Kiekvienas treneris – ir aš – žaidimą konstruoja per krepšininką, kurį laiko didžiausia savo komandos jėga. Juk treneris būtų kvailas, jei Kinijos rinktinėje turėdamas Yao Mingą (didžiausia visų laikų kinų krepšinio žvaigždė. – Red.) žaistų ne per jį, – dar gerokai iki pirmosios šiemetės rinktinės treniruočių stovyklos kritikams, kad pernai pasaulio čempionate Ispanijoje pernelyg pasitikėjo J.Valančiūnu, atkirtinėjo J.Kazlauskas. – Treneris visada nori žaisti per geriausius savo krepšininkus. Nesvarbu, ar jie įžaidėjai, atakuojantieji gynėjai, ar „centrai“.
Įvairiapusiškas, bet daug klysta
Vis dėlto didžiausia komandos jėga turi silpnųjų vietų.
Pernai buvo itin akivaizdu tai, kad J.Valančiūnas nemato net visiškai laisvų komandos draugų. Jei gaudavo kamuolį ant vadinamojo ūso – baudos aikštelės prieigose, krepšys vidurio puolėjui tapdavo lyg raudonas skuduras buliui.
Net tuomet, jei varžovai dvigubindavo ar trigubindavo gynybą, J.Valančiūnas vis tiek įnirtingai lauždavosi prie krepšio, užuot atidavęs kamuolį laisvam savo komandos draugui.
Šiemetėje rinktinėje, nors per pasirengimo ciklą žaidė vos ketverias rungtynes, J.Valančiūnas kitoks. Jis žaidžia ne vien ant „ūso“, bet ir ant „alkūnės“ – baudos aikštelės viršutinio kampo.
Nors ne visada būna pasirengęs, J.Valančiūnas bando atakuoti ir iš toliau, neretai grąžina kamuolį prie tritaškio linijos, be to, gerokai dažniau mėgina perduoti kamuolį kitiems, kai gauna jį nejudėdamas.
Tačiau verždamasis vidurio puolėjas komandos draugų vis dar nemato. Vienpusiškas žaidimas sukantis nuo „ūso“ krepšio link erzindavo labiau, bet klysdavo J.Valančiūnas kur kas rečiau.
Pernai per pasirengimo pasaulio čempionatui 8 rungtynes vidurio puolėjas klydo vidutiniškai 1,3 karto, šiemet per keturias kontrolines dvikovas jo klaidų vidurkis šoktelėjo iki 2,8.
Krepšininkų žargonu, atkakliai „lipdamas į medį“ ir „lauždamas“ sunkius metimus pernai J.Valančiūnas buvo taiklesnis (67 proc. ir 61 proc. šiemet), be to, rezultatyvesnis (15,1 taško ir 12,8 taško šiemet).
Tačiau šiemetė statistika neatspindi, koks realiai pavojingas J.Valančiūnas baudos aikštelėje gavęs kamuolį. Juolab kad ja kliautis būtų neprotinga, mat šią vasarą vidurio puolėjas žaidė vos ketverias kontrolines rungtynes, o iki jų beveik nesitreniravo su komanda. Susižaidimo stoka paaiškina suprastėjusią statistiką.
Labiau džiugina, kad kertinis Lietuvos rinktinės žaidėjas bus sunkiau nuspėjamas ir dar pavojingesnis.
Atakuoti iš toli yra kam
Šiemetė rinktinė su J.Valančiūnu ėmė gerokai dažniau žaisti vadinamąjį „įvedimą ir atmetimą“, kai per vidurio puolėją keičiama atakos kryptis.
Iš vieno krašto ar pusiau krašto kamuolys įmetamas J.Valančiūnui, o jis, pritraukęs kelis gynėjus, kamuolį staigiai siunčia į kitą pusę arba grąžina atgal.
Būdamas galingas ir po krepšiu itin pavojingas, J.Valančiūnas priverčia varžovus spaustis baudos aikštelėje, todėl atsiranda erdvės atakuoti kitiems.
Lietuvos rinktinėje iš toli gali pataikyti ir Jonas Mačiulis, ir Paulius Jankūnas (nors per pasirengimo ciklą tritaškiai jam nekrito), ir Mindaugas Kuzminskas, ir Artūras Milaknis, ir L.Lekavičius (kontroliniuose mačuose jį varžovai itin dažnai palikdavo laisvą).
Palyginti su praėjusiais metais, snaiperių rinktinėje turime daugiau. Patikimu metiku vadintas Simas Jasaitis pernai per pasirengimo pasaulio čempionatui 8 rungtynes iš toli atakavo vos 10 kartų, kai šiemetės rinktinės ryškiausias snaiperis A.Milaknis tiek išmesti gali ir per vieną dvikovą (per 9 pasirengimo rungtynes metė 47 tritaškius, pataikė 21; 45 proc.).
Stabilūs ir užtikrinti metikai – galinga paspirtis, kai gynyba prieš J.Valančiūną dvigubinama ar trigubinama. Žinoma, jei vidurio puolėjas geba laiku atiduoti kamuolį.
Puolėjui stinga savanaudiškumo
J.Valančiūnas – daugiausia uždirbantis Lietuvos rinktinės žaidėjas, o daugiausia titulų pastarąjį sezoną susižėrė J.Mačiulis. Madrido „Real“ puolėjas laimėjo Ispanijos supertaurę, Karališkąją taurę, Ispanijos čempionatą ir Eurolygą.
Palyginti su Atėnų „Panathinaikos“, kur žaidė persikeldamas į Ispaniją, tarp „Real“ žvaigždžių J.Mačiulio vaidmuo sumenko.
Pirmaisiais smuikais Madrido klube griežė Rudy Fernandezas, Andresas Nocioni, Felipe Reyesas, Sergio Rodriguezas.
Tačiau Lietuvos rinktinės puolėjas ne kartą primindavo, už ką jam mokami dideli pinigai ir kodėl yra taip vertinamas galingiausių Europos klubų, nors niekada nebuvo ryškus puolimo lyderis ar triukų aikštėje mėgėjas.
Pavyzdžiui, Eurolygos finale su Pirėjo „Olympiakos“ prabilo aikštėje pasirodęs tuomet, kaip pats mėgsta juokauti, kai degė „Real“ užpakalis, ir trūktelėjo komandą pirmyn: ne tik sulipdė praskydusią gynybą, bet ir kalė bombas į varžovų krepšį.
J.Mačiulio potencialas – milžiniškas. Jei tik pajunta kraujo skonį, aikštėje puolėjas siaučia tarsi uraganas. Taip buvo, pavyzdžiui, paskutinių kontrolinių rungtynių su graikais antroje pusėje, kai po kelių nesėkmingų bandymų atakuoti atkakliai tai darė toliau, o galiausiai tapo naudingiausiu lietuvių žaidėju (15 taškų, 6 atkovoti kamuoliai, 13 naudingumo balų).
Praeityje žinomas krepšininkas Sergejus Jovaiša įsitikinęs, kad J.Mačiulis – tas ginklas, kurį gerai pagalandus Lietuvos rinktinė taps sunkiai prognozuojama ir įveikiama: „Jonas man labai patinka dėl potencialo, kurį turi. Jau pernai maniau, kad pasaulio čempionatas bus jo. Didžiulės galimybės leidžia jam per kiekvienas rungtynes rinkti 15–20 naudingumo balų.“
J.Mačiulio pagrindinis privalumas – kad naudingumo balus jis renka ne vien pelnydamas taškus, bet ir sunkiai dirbdamas ginantis. Puolėjas nekart išsitarė nesuprantantis krepšininkų, kurie per rungtynes atlieka po keliasdešimt metimų.
Kita vertus, jei J.Mačiulis nepradės savęs stabdyti po vieno kito netaiklaus metimo, jis gali tapti taškų rinkimo mašina. Tik ar puolėjas įstengs aikštėje tapti didesnis egoistas?
Atsivėrė nenumatyta spraga?
Dėl sveikatos bėdų neatvykus Donatui Motiejūnui, Lietuvos rinktinėje J.Mačiulis liko vienintelis tikrai universalus krepšininkas, galintis žaisti ir antruoju, ir trečiuoju, ir ketvirtuoju „numeriu“.
Nors dvimetriniam puolėjui krašto pozicijoje trūksta ūgio, dėl galingo kūno jis gali grumtis su aukštesniais ir sunkesniais varžovais.
Lietuvoje nedaug žaidėjų, kurie galėtų pastumti vietą baudos aikštelėje jau užsiėmusį J.Mačiulį.
Pasislinkti iš trečiosios į ketvirtąją poziciją gali ir M.Kuzminskas.
Ilgas ir greitas rankas turinčiam 205 cm ūgio puolėjui dėl kelių papildomų centimetrų grumtis su sunkiaisiais puolėjais net lengviau nei J.Mačiuliui.
Kai rinktinė liko be D.Motiejūno, Lino Kleizos ir Darjušo Lavrinovičiaus, „ketvirtojo numerio“ pozicija galvos skausmu tapo ne tik treneriams, bet ir visai Lietuvos sirgalių armijai.
Buvo įvairiausių svarstymų, kaip užlopyti šią skylę. Galiausiai kone sutartinai nutarta, kad P.Jankūnui sunkiojo puolėjo pozicijoje dažniausiai, matyt, padės „tretieji numeriai“ J.Mačiulis ir M.Kuzminskas.
Šiuos pamąstymus niekais pavertė D.Sabonis, ne tik nepradėjęs trukdyti rinktinės senbuviams, bet ir tapęs rimta paspirtimi. Jauniausias rinktinės žaidėjas – antras po J.Valančiūno (vid. – 9,3 per rungtynes) pagal atkovotus kamuolius (vid. – 5,9).
Antanas Kavaliauskas (vid. – 4,5), P.Jankūnas (vid. – 3,8), Robertas Javtokas (vid. – 3,1) atkovoja mažiau.
Rinktinės naujokas itin pagyvino kovą dėl kamuolio puolant ir tapo vaistu, numalšinusiu galvosopį dėl sunkiųjų puolėjų.
Tačiau ar neatsirado bėdos dėl „trečiųjų numerių“, nors, atrodė, dėl jų tikrai ramu?
J.Mačiulis pateisina lūkesčius, bet ar komandoje yra visavertė pamaina Eurolygos čempionui?
M.Kuzminsko galimybės didžiulės, tačiau per pasirengimo ciklą šis puolėjas savo gebėjimus rodė labai epizodiškai. Dar daugiau nerimo kelia tai, kad M.Kuzminskas blykstelėjo kontrolinių rungtynių ciklo pradžioje su australais, o vėliau buvo pastebimas tik per dvikovą su silpnais varžovais olandais (21 naudingumo balas; 5 iš 6 dvitaškių, 2 iš 3 tritaškių, 2 iš 2 baudų, 18 taškų, 6 atkovoti kamuoliai).
Tačiau per paskutines trejas iš ketverių kontrolinių rungtynių M.Kuzminskas nežibėjo nei žaisdami su kroatais (3 naudingumo balai), nei su turkais (minus 2), nei su graikais (0).
Puolėjas turi puikius fizinius duomenis ir tvirtą kūną, bet didžiausia jo bėda – charakteris. Tikrai tvirtu rinktinės ramsčiu M.Kuzminskas taps tik tada, kai išmoks susitvarkyti su nervais.
Puolimo schemos – aiškios
Lietuvos rinktinės generolas J.Kazlauskas per pasirengimo etapą paprastai niekada neatskleidžia visų savo sumanymų.
Šiemet treneris dar labiau pakurstė intrigą ir dėl to, kad kone iki Europos čempionato starto neatskleidė galutinės komandos sudėties.
M.Kalniečio trauma prieš pernykštį pasaulio čempionatą per paskutines kontrolines rungtynes įtikino, kad neskubėdamas atsisveikinti su paskutiniais kandidatais treneris buvo teisus.
Tačiau net nesudėliojus paskutinių taškų lietuvių puolimo schemos buvo gana aiškios. J.Kazlausko komanda remiasi vadinamąja „Flex“ puolimo sistema, pritaikant ją vidurio puolėjui. Šiuo atveju – J.Valančiūnui (nors ir A.Kavaliauskas sėkmingai pritampa prie dabartinio žaidimo modelio).
Pagal „Flex“ sistemą, visi aikštėje esantys krepšininkai turi panašias užduotis, statoma daug užtvarų net žaidėjams be kamuolio, o kamuolys daug juda.
Lietuvos rinktinėje naudojamos „Flex“ esmė – sukurti situacijas, kad vidurio puolėjas gautų kamuolį ant baudos aikštelės „ūso“, kai jį dėl keitimosi ginantis ima dengti antrosios linijos žaidėjas.
Tokį puolimo sistemos modelį paprasta perprasti, todėl svarbiausia jį taikant – kantrybė ir techniškas atlikimas. J.Kazlauskas neabejotinai buvo apsvarstęs ir kitokius galimus puolimo variantus, bet pasirinko strategiją, kuri, jo nuomone, sukuria didžiausią tikimybę laimėti.
Tačiau iki galo nušveisti šios sistemos mechanizmus komanda galėjo tik per treniruotes – kontrolinių rungtynių ciklas baigėsi likus kone savaitei iki čempionato, kai susižaidimo stoka dar buvo justi itin aiškiai.
Darbą turi atlikti iki galo
Per šį pasirengimo ciklą labiau nustebino tai, kad rinktinės treneris, kitaip nei anksčiau, atskleidė parengęs įvairesnių gynybos variantų. Pavyzdžiui, prieš pasaulio čempionatą pernai per pasirengimo ciklą Lietuvos rinktinės žaidėjai gynėsi tik asmeniškai.
Šią vasarą trumpai, bet buvo naudojama ir aikštės gynyba.
Per rungtynes su turkais lietuvių „aikštė“ taikyta net spaudžiant nuo savo aikštės pusės ir buvo itin vykusi.
Be to, rinktinės žaidėjai nuo aikštės gynybos sklandžiai perėjo prie asmeninės.
Judri, klampi ir įvairiapusė Lietuvos rinktinės gynyba džiugina. Tačiau darbas turi būti atliktas iki galo. Didžiausia komandos bėda kartais būna ta, kad kantriai gynęsi, privertę varžovus pasijusti nepatogiai ir atakuoti ne taip, kaip jie buvo sumanę, galiausiai lietuviai pralaimi kovą dėl kamuolio.
Akropolio taurės turnyre per mačą su turkais lietuviai kovą dėl kamuolio pralaimėjo 40:43, dvikovoje su olandais laimėjo 35:31, bet varžovai puolant atkovojo 13, lietuviai – tik 6 kamuolius.
Po akistatos su Olandija J.Kazlauskas prasitarė nerimaujantis, kad ginantis leidžiama „nusiimti“ per daug kamuolių: „Pretenzijų turiu ne aukštaūgiams, o žemesniesiems. Jie užsižiūri į žaidėją su kamuoliu ir problemų mums ima kelti „mažiukai“. Nuo suolo kylantys žaidėjai savo klubuose gal ir yra lyderiai, bet rinktinėje kitaip. Jie turi pakeisti savo mąstymą ir aukotis dėl tų penkių minučių. Kol kas to trūksta.“
M.Kalniečiui pavyks nusiraminti?
Po paskutinių pasirengimo čempionatui rungtynių Lietuvos rinktinė turėjo laiko kone kartoti užduotis, kad jos taptų veiksmingos.
Per tą savaitę laiko nusiraminti turėjo ir M.Kalnietis – Lietuvos rinktinės smegenys ir emocinis lyderis.
Traumos ir mėnesiai be kamuolio paliko žymę, ir pagrindinis komandos atakų meistras aikštėje dar nesijaučia tvirtai, bet J.Kazlauskas dėl to nepanikuoja: „Mantas pats sau kelia didelius uždavinius, mes jam – irgi.
Per pasirengimo ciklą buvo ir geresnių rungtynių.
Kai M.Kalnietis žaidžia gerai, mums viskas sekasi. O kai jam sunkiau – pradedame strigti.
Žinoma, jam išskirtinis dėmesys ir išskirtiniai reikalavimai. Gal dar dėl to Mantas šiek tiek susikaustęs. Bet manau, kad grupės varžybose jis turės laiko įsibėgėti. Jei gerai pamenu, prieš dvejus metus su M.Kalniečiu buvo panašiai. Jis yra sakęs, kad jam reikia nusiraminti.“
Laiko nusiraminti turėjo ir visa Lietuvos rinktinė. Europos čempionate klaidos gali kainuoti daug.
2015 metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sudėtis
Dešimt repeticijų – J.Kazlausko akimis
Ruošdamasi Europos pirmenybėms Lietuvos rinktinė šią vasarą sužaidė 10 kontrolinių rungtynių, iškovojo 7 pergales ir patyrė 3 pralaimėjimus. Taip komandos repeticijos atrodė žvelgiant vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko akimis.
Liepos 29 d. Klaipėda. Lietuva – Australija 80:68
Rezultatyviausi: A.Gudaitis 11, A.Kavaliauskas ir M.Kuzminskas po 10.
J.Kazlauskas: „Džiaugiuosi, kad pirmas blynas neprisvilo. Žinoma, yra daug taisytinų dalykų. Pirmąsias rungtynes žaidėme su stipriais varžovais, mūsų komandoje yra daug naujų krepšininkų, kuriuos reikia parengti psichologiškai. Blogai, kad pirmoje rungtynių pusėje tritaškių metėme daugiau nei dvitaškių, bet manau, jog ši statistika pasitaisys atvykus Jonui Valančiūnui.“
Liepos 31 d. Šiauliai. Lietuva – Australija 92:85
Rezultatyviausi: L.Lekavičius ir M.Kuzminskas po 14, J.Mačiulis 10.
J.Kazlauskas: „Sunkiai įsibėgėjome: žaidėme lėčiau, neatkovojome kamuolių. Tačiau keitimai žaidimą pagyvino. Šįvakar pabariau Žygimantą Janavičių, nes jis varžovams spaudžiant varytis kamuolį leido Rokui Giedraičiui. Tai – įžaidėjo darbas. Kai aikštėje būna Mantas Kalnietis, man ramiau, nereikia patarinėti ir šokinėti – žinau, ką jis gali. Bet jam dar reikia priprasti prie krūvių.“
Rugpjūčio 8 d. Alytus. Lietuva – Suomija 78:71
Rezultatyviausi: P.Jankūnas 11, M.Kuzminskas 9.
J.Kazlauskas: „Iš pradžių žaidėme įprasta sudėtimi, ir viskas buvo gražu. Bet šiandien mūsų tikslas buvo pažiūrėti, kas yra kas. Po keitimų vaizdas nebebuvo toks gražus, žaidimas tapo padrikas. Deja, ne visi krepšininkai yra lygiaverčiai. Negaliu sakyti, kad man liko daug klaustukų, bet jei pakviečiau į rinktinę, t uriu suteikti progą. Durys atviros visiems, žaidėjai gali pakeisti mano nusistatymą.“
Rugpjūčio 12 d. Kėdainiai. Lietuva – Austrija 86:71
Rezultatyviausi: A.Milaknis 18, J.Valančiūnas 14, R.Giedraitis 12.
J.Kazlauskas: „Sąlygos buvo ypatingos, aikštė tapo slidoka, todėl atsirado baimė gauti traumą. Dėl triukšmingo palaikymo net buvo sunku patarti į aikštę įleistiems jauniems krepšininkams. Todėl mūsų žaidimui kartais trūko minties. Bandėme naujas gynybos sistemas, bet nepasakyčiau, kad jos pasiteisino.“
Rugpjūčio 17 d. Kaunas. Lietuva – Turkija 86:74
Rezultatyviausi: P.Jankūnas 14, L.Lekavičius 11, J.Mačiulis 10.
J.Kazlauskas: „Apie 90 proc. laiko buvau patenkintas. Tik pabaigoje buvo blogų sprendimų ir puolant, ir ginantis. Paskutines penkias minutes kai kurie krepšininkai žaidė netvirtai. Žinoma, tai dar nėra Europos čempionatas, todėl nei mes, nei varžovai nerodome tikrojo veido, o šiandien patikrinau tuos, dėl kurių nebuvau tiksliai apsisprendęs.“
Rugpjūčio 18 d. Kaunas. Lietuva – Makedonija 68:62
Rezultatyviausi: A.Kavaliauskas 15, A.Milaknis 13, P.Jankūnas 10.
J.Kazlauskas: „Makedonai mus išmušė iš ritmo. Galbūt manėme, kad viskas klostysis daug lengviau. Jie ardė mūsų derinius, o mes priimdavome blogus sprendimus. Nežaidėme kaip komanda, bandėme kuo greičiau mesti, blogai judėjome. Pavyko tik spaudimas ginantis – dėl to varžovai darė daug klaidų. Man pačiam dar reikia išsiaiškinti, kaip panaudoti krepšininkus. Juk su kai kuriais dirbu pirmą kartą.“
Rugpjūčio 19 d. Kaunas. Lietuva – Kroatija 59:72
Rezultatyviausi: R.Seibutis 16, D.Sabonis 8.
J.Kazlauskas: „Varžovai visose pozicijose buvo pranašesni už mus. Atrodė, kad buvome visai nepasiruošę: kamuolys krito iš rankų, klydome lygiose vietose. Tikėjomės, kad visą laiką sunkiai dirbsime, ir nemanėme, kad išvažiuos J.Valančiūnas, o kitus aukštaūgius išguldys virusas. Mantui Kalniečiui vis dar trūksta laiko, o kito lyderio šiuo metu neturime. Todėl labai laukiame, kada grįš J.Valančiūnas.“
Rugpjūčio 27 d. Atėnai. Lietuva – Turkija 53:71
Rezultatyviausi: J.Valančiūnas 14, R.Seibutis 12, M.Kalnietis 7.
J.Kazlauskas: „Pradžia buvo graži, bet po pirmųjų keitimų įžaidėjai padarė keletą klaidų, ir žaidimas tapo padrikas. Jautėmės lyg gavę pagaliu per galvą. Per pertrauką sutvarkėme žaidimą, bet paskui vėl prasidėjo klaidos. Grįžus J.Valančiūnui, per daug žiūrime į jį. O jis dar nėra tos formos, kurios norėtume. Kitų paaiškinimų neturiu. Be to, kai kurie žaidėjai jaučia įtampą dėl to, kad nežino, ar pateks į dvyliktuką.“
Rugpjūčio 28 d. Atėnai. Lietuva – Nyderlandai 94:72
Rezultatyviausi: M.Kuzminskas 18, A.Milaknis 17, P.Jankūnas 11. J.Kazlauskas: „J.Valančiūnui reikia laiko, kad po NBA sezono priprastų prie europietiško krepšinio, o mums reikia laiko, kad priprastume prie jo. Kartais mums geriau žaisti be Jono. Bet turime ką nors aukoti, nes čempionate jis bus lyderis. Daug nerimo kelia kova dėl atšokusių kamuolių po savo krepšiu. Neturiu didelių priekaištų aukštaūgiams, bet savo užduočių neatlieka antrosios linijos krepšininkai, neatitveriantys varžovų gynėjų.“
Rugpjūčio 29 d. Atėnai. Lietuva – Graikija 62:67
Rezultatyviausi: J.Mačiulis 15, J.Valančiūnas 13, P.Jankūnas 7.
J.Kazlauskas: „Gerai, kad žaidėme su stipriais varžovais jų aikštėje. Pradžioje juos pervertinome, bet paskui pradėjome žaisti taip, kaip sutarėme, ir rungtynės grįžo į normalias vėžes. Esame jauna komanda, kuri turi kilti. Turime didinti derinių atlikimo greitį, negalima išsigąsti varžovų, reikia mažinti klaidų skaičių. Per rungtynes su graikais jau pagerinome kovą dėl atšokusių kamuolių. Tai rodo, kad galime spręsti ir kitas problemas.“
