Nuo 1993-iųjų, kai Europos čempione tapo savo arenose žaidusi Vokietija, ant aukščiausio pakylos laiptelio namie nebeužlipo jokia kita žemyno ekipa.
Prancūzai – 2011-ųjų žemyno vicečempionai, 2013-ųjų čempionai ir pernykščių pasaulio pirmenybių bronzos laimėtojai – sau kelia tikslą laimėti. O mažiausiai – pasiekti finalą. Tai garantuotų tiesioginį kelialapį į kitų metų olimpiadą.
Sudėtis – be jokių spragų
Žvelgiant į individualius krepšininkų duomenis, Prancūzijos ekipa atrodo puikiai. Kai kurie specialistai mano, kad net puikiau nei bet kada anksčiau.
Beveik visi rinktinės žaidėjai yra karjeros aukštumoje. Ginti savo šalies garbės drauge su rinktinės „bosu“ Tony Parkeriu susirinko geriausi.
Ekipos strategui Vincent’ui Collet tokia krepšininkų grietinėlė suteikia plačių, iki šiol neregėtų sprendimų galimybių.
„Popieriuje mes esame stipriausia rinktinė šalies istorijoje. Kiekvienoje pozicijoje turime po pasaulinio lygio žaidėją“, – sakė vidurio puolėjas Rudy Gobert’as.
Grupė – dar ne komanda
Individualiais talentais ir atletiškumu spindinti Prancūzijos rinktinė artėjant čempionatui siekė svarbiausio – iš puikių žaidėjų grupės tapti varžovus triuškinančia komanda.
Treneris ir krepšininkai neslėpė, jog rinktinei dar trūksta susižaidimo, ritmo, drausmės ir kantrybės puolant. Pasitaikė ir spragų ginantis.
Tėvynainių Europos čempionato favoritais laikomi prancūzai vis dėlto neatmeta ir kur kas blogesnio scenarijaus. Aštuntfinalyje šeimininkų laukė B grupės, pramintos mirtininkų grupe, ketvirtoji komanda – Turkija.
Neteko vieno bokšto
Iki pirmenybių pradžios likus 9 dienoms Prancūzijos ekipą pasiekė pirmoji bloga žinia.
214 cm aukštaūgis Alexis Ajinca iš NBA komandos „New Orleans Pelicans“ paliko rinktinę dėl Achilo sausgyslės skausmų.
Nors A.Ajinca savijauta, pasak Prancūzijos krepšinio federacijos, per pasiruošimą su rinktine nė kiek nesuprastėjo ir tai patvirtino medicinos tyrimai, NBA klubas dėl atsargumo vidurio puolėją privertė atsisakyti Europos čempionato ir grįžti į Ameriką.
A.Ajinca pakeitė Nantero JSF klubo „centras“ Mouhammadou Jaiteh.
Bet tai nesutrukdė komandai A grupėje iškovoti visų penkių pergalių.
Savų sienų spąstai
Prancūzijos krepšininkai sako – žiūrovai padės.
„Žaisti namie – privilegija. Tačiau yra ir trūkumų, nes spaudžia dideli lūkesčiai: žiniasklaidos, draugų, šeimos narių“, – perspėjo T.Parkeris.
Prancūzijos rinktinės treneris irgi mano, kad Lilyje šeimininkų tykos ne laiku galinčios užklupti emocijos. Namų atmosfera gali pakenkti drausmei, komandinei dvasiai.
„Savo arenoje kyla noras labiau pasidemonstruoti. Reikės, kad kiekvienas žaidėjas nepamirštų skirto vaidmens. Pastaraisiais metais gerų rezultatų pasiekėme būtent dėl sugebėjimo vienam kitą papildyti“, – teigė V.Collet.
Daug žaidžia, bet mažai žiūri
Puikūs pastarųjų metų Prancūzijos rinktinės pasirodymai ir nepasipūtę, publikai lengvai prieinami krepšininkai prisidėjo prie krepšinio populiarinimo šalyje.
Bet oranžinis kamuolys Prancūzijoje turi gana keistą ir dviprasmišką statusą.
Šiemet Krepšinio federacijos licenciją turinčių – reguliariai besitreniruojančių – prancūzų mėgėjų skaičius peršoko 600 tūkst. Pagal tai krepšinis tapo antrąja po futbolo Prancūzijoje labiausiai praktikuojama sporto šaka.
Nors prancūzai krepšinį mėgsta žaisti, rungtynių beveik nežiūri. Nelabai ir gali, nes nėra kur. Nacionaliniai televizijos kanalai transliuoja tik svarbiausių tarptautinių krepšinio pirmenybių pusfinalius ir finalus.
Žiniasklaidai krepšinis lieka penktuoju, o gal ir dešimtuoju broliu Jonu – ne tik po futbolo, regbio, bet ir po dviračių sporto, teniso, lengvosios atletikos.
Bet galima lažintis: Europos čempionate Prancūzijos ekipa namie rungtyniaus sausakimšose salėse – net ir milžiniškame 27 tūkst. vietų stadione Lilyje.
