„Mindaugo Kuzminsko galimybes mes visi žinome“, – dar per draugiškų rungtynių maratoną pareiškė Jonas Kazlauskas. Lietuvos rinktinės strategas santūriomis užuominomis parodo, kad neabejoja M.Kuzminsko sugebėjimais ir žino, jog plastiškasis puolėjas gali gerokai daugiau, nei kol kas kuklūs jo skaičiai statistinėse eilutėse.
Tačiau 25 metų 205 cm ūgio vilnietis vis dar neišskleidžia sparnų, o statistikos rodikliai – kuklūs. Kaip ir visa Lietuvos rinktinė.
„Visiems buvo ir yra neramu, kad nežaidžiame taip, kaip turėtume“, – pripažino M.Kuzminskas, čempionate pelnantis po 8,2 taško ir atkovojantis po 5 kamuolius.
Po sudėtingų vingių Rygoje lietuviai persikėlė į Prancūziją ir pradeda naują etapą, kurio pradžioje neturi teisės klysti. Po sekmadienio vakarą vyksiančių aštuntfinalio rungtynių su Gruzija paaiškės, ar Lietuva nustums į užmarštį klampų žaidimą ir tęs kovą dėl medalių ir olimpinių kelialapių.
„Šios rungtynės – aukso vertės“, – ištarė M.Kuzminskas.
Aštuntfinalio kovos belaukiant – lrytas.lt pokalbis su M.Kuzminsku: apie paraleles su 2013 metų čempionatu Slovėnijoje, nuotaikas rinktinėje ir savo žaidimą.
– Prieš dvejus metus Slovėnijoje vykusiame Europos čempionate pirmasis etapas Lietuvos rinktinei taip pat buvo sudėtingas – Jesenicėse vos nesudegėte vadinamajame „Balkanų katile“. Ar jums šio čempionato pradžia neprimena įvykių prieš dvejus metus? – lrytas.lt paklausė M.Kuzminsko.
– Dabar daug kas bando tai lyginti. Norėtųsi, kad šie palyginimai būtų pranašiški – tada čempionatas baigėsi neblogai (šypsosi). Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Dabar ir čempionato sistema šiek tiek kitokia (antrajame etape grupių etapo nėra – atkrintamosios varžybos prasideda nuo aštuntfinalio. – Red.). Pirmosios rungtynės Lilyje – aukso vertės ir nuo jų priklausys, koks mums bus čempionatas.
– Kada buvo sunkiau – prieš dvejus metus Jesenicėse ar šią savaitę Rygoje?
– Sunku palyginti. Visuose čempionatuose būna spaudimas ir įtampa. Skiriasi tik rinktinės sudėtis ir varžovai. Galima sakyti, kad šios dvi situacijos ir panašios, bet kartu ir skirtingos. Pirmasis etapas buvo sudėtingas ir Slovėnijoje, ir praėjusiais metais pasaulio čempionate Ispanijoje.
Tačiau vėliau įsivažiuodavome – reikia tikėtis, kad dabar bus taip pat. Treneriai žino, ką daro, ir svarbu, kad sportinę formą įgautume tinkamu laiku.
– Ar pergalė paskutinėse D grupės rungtynėse su Čekija praskaidrino nuotaiką, ar vis tiek dar jaučiate nerimą, kad žaidimas nesiklijuoja?
– Be abejo, išgyvename, kad vis nerandame žaidimo. Bet manau, kad antra rungtynių su Čekija dalis jau tikrai buvo nebloga, atsirado laisvumas. Mūsų komanda nėra ta, kuri turi žaisti statiškai – turime bėgti į greitą žaidimą, žaisti laisvai. Tikėkimės, kad tokio žaidimo skonį jau atradome.
– Pats šiame etape iš viso metėte devynis tritaškius ir pataikėte vos du. Lietuvos rinktinė iš toli atakuoja tik 32 proc. taiklumu (24/74). Kaip manote, kodėl neveikia vienas svarbiausių komandos ginklų?
– Tikrai nežinau. Negaliu paaiškinti nei dėl savęs, nei dėl komandos. Atrodo, per treniruotes ties tuo daug dirbame, daug metame. Bet ateina rungtynės, ir tokio taiklumo, kokio norėtume, nėra. Kodėl taip yra, paaiškinti negaliu.
– Rinktinės treneris J.Kazlauskas dar prieš čempionatą pareiškė, kad „M.Kuzminsko galimybes mes visi žinome“, lyg duodamas suprasti, kad turėtumėte būti vienu ekipos lyderių. Ar esate patenkintas savo vaidmeniu komandoje ir žaidimu?
– Kiekvienas iš mūsų savo indėlį gali padidinti, ir nemanau, kad kažkas iš mūsų išnaudoja visą savo potencialą. Į šią komandą surinkti geriausi žaidėjai, kurie savo klubuose yra kertiniai žaidėjai, bet rinktinėje turi žinoti savo vaidmenį.
Ar tu esi vienas iš pagrindinių žaidėjų, toks kaip Jonas Valančiūnas ar Jonas Mačiulis, ar esi vienas iš pagalbinių. Mes turime starto penketą, kuris yra smogiamoji jėga, o mes, pagalbiniai, turime leisti pailsėti lyderiams ir įnešti kuo didesnį savo indėlį.
Be abejo, aš visada noriu, kad mano indėlis būtų didesnis – niekada negali būti gana. Tas alkis ir veda mus į priekį.
– Pirmajame čempionato etape Lietuvos rinktinė per rungtynes suklysta vidutiniškai po 13 kartų. Tai – didelis skaičius?
– Taip. Elitinės komandos nedaro tiek klaidų. Apskritai pirmasis etapas nebuvo pavyzdinis nė vienu statistiniu rodikliu (šypsosi). Išskyrus gynybą. Turbūt puolimas dėl to ir stringa, kad padarome nemažai klaidų, tada dingsta pasitikėjimas savimi. Bet kaip parodė paskutiniosios rungtynės, Mantas (M.Kalnietis) jau grįžta į savo vėžes. Tikiu, kad viskas bus gerai.
– Ar komandoje po pirmojo etapo buvo rimtas pokalbis dėl žaidimo?
– Be abejo. Po kiekvienų rungtynių pasikalbame, ypač rimtas pokalbis buvo po pralaimėjimo belgams. Kalbamės gana daug, tik norisi, kad tie žodžiai virstų kūnu (šypteli). Atrodo, kad rungtynėmis pasiruošiame gerai, tačiau ne visada pavyksta išpildyti.
– Ar po sudėtingų rungtynių Rygoje jautėsi didelė įtampa?
– Kai nerandi savo žaidimo, kai nesiseka, viskas atsispindi aikštėje – būdavo ir nervingumas, ir aikštėje vienas ant kitų parėkdavome. Tačiau tai yra normalu – už aikštės ribų atmosfera yra gera. Panikos nėra, tik visiems buvo ir yra neramu, kad nežaidžiame taip, kaip turėtume.
Panikos nėra, kalbamės, darome viską, ką galime – juk dabar esame patys savo likimo kalviai.
– Ar iš rinktinės naujokų kuris nors nustebino teigiama prasme?
– Mes vieni kitus gerai pažįstame ir žinome visų galimybes. Labai gerai pažįstu Domantą Sabonį, su kuriuo kartu žaidžiau. Taip pat gerai žinau ir Artūro Milaknio, ir Deivido Gailiaus žaidimą. Gal kiek mažiau buvo tekę matyti Luką Lekavičių, kuris per pasirengimą labai gerai atrodė.
Lukas draugiškose rungtynėse turėjo daugiau žaidimo minučių, daugiau laisvės, galėjo daugiau atakuoti, imdavosi iniciatyvos. O dabar jis duoda pailsėti Mantui, todėl automatiškai jo žaidimo laikas sumažėjo.
Rinktinėje visi turi savo vaidmenį.
