Dabar laukia rungtynės su Serbija, kurių strategas – Aleksandras Džordževičius, prieš 20 metų pusei Lietuvos vos infarkto neįvariusiose rungtynėse, pelnęs 41-ą tašką ir su Jugoslavijos komanda, padedama teisėjų, Europos čempionate pavogęs auksą iš Lietuvos.
Apie tai, kas laukia mūsų krepšinio rinktinės „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbėjo buvęs rinktinės treneris Vladas Garastas bei krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis.
– Kokie įspūdžiai po vakarykščių rungtynių su Italija?
– (V. Mačiulis) Kai esi žurnalistas, tai žiūri į didžiulį ekraną ir stebi, kas yra aplink. Aš vakar žiūrėjau Kaune, Lietuvos ryšių muziejaus kiemelyje, susirinko daug jaunų žmonių.
Tos pusantros valandos taip suvienijo visus lietuvius, negali nesidžiaugt. Gal tie jaunikaičiai ir nevažiuos gyventi į užsienį, matydami, kokie mes stiprūs esame bent krepšinyje.
– Treneri, ar Jums patiko mūsiškių žaidimas? – Labai patiko. Tai buvo geriausios rungtynės šiame čempionate. Mes esame Europos krepšinio komandų elite, tarp keturių komandų, kurios kovos dėl aukščiausių apdovanojimų. Lietuvos krepšiniui labai svarbu nenuleisti tos kartelės. Džiaugiuosi, kad ši žaidėjų karta tai išlaikė.
– Ne tik rezultatas geras, bet ir žaidimas pasakiškas, įdomus.
– Visi turi prisidėt prie tos pergalės. Visi gerai žaidė, reikiamu metu prabilo, pasiėmė kamuolį.
– (V. Mačiulis) Komandoje dvylika žaidėjų, jaunėliai neišėjo, bet nė iš vieno neišgirdau, kodėl neišleido to ar ano. Vadinasi, taip ir turi būti, kad lemiamas žaidžia patys geriausi.
- Treneri, juk ir jūsų laikais buvo taip, kad piką, geriausią žaidimą turite pasiekti paskutiniuose žaidimuose. Su mūsų rinktine juk irgi, kuo toliau, tuo geriau. Gal ir su serbais bus puikios rungtynės ir laimėsim?
– (V. Garastas) Tas kelias buvo nelengvas, balansavom. Tai grūdina ir komandą, ir žaidėjus. Per rungtynes reikia išlaikyti nervinį tempimą, nepanikuoti, nesinervinti. Tai juos užgrūdino.
Kai eilę rungtynių laimi dvidešimt taškų, tai susigadini. Įvertinom žaidėjus, kurie turi žaisti ekstremaliomis akimirkomis, tada jie užauga gerais žaidėjais. Jie patys turi išbandyti tai, kuomet viskas pastatyta ant svarstyklių.
– Vidai, gal galim pasidžiaugti, kad serbai dar nepralaimėjo nė vienų rungtynių? Lietuviams taip būdavo, kad einasi gerai, tačiau pabaigoje, kai labiausiai reikia – nebėra.
– Taip būna. Nepralaiminčių komandų pasaulyje nėra. Jie nepralaimėjo, bet tai nereiškia, kad jie visą laiką gali laimėti. Turiu prisipažinti, kad taip buvau įpykęs ant mūsų rinktinės žaidėjų ir trenerių, kai „Žalgirio“ arenoje susitikome su Kroatijos rinktine.
Toks bejėgiškumas, toks nemokėjimas žaisti, neįmetam, neapsiginam. Pralaimėjo 20 taškų skirtumu. Tie patys kroatai Čekijai pralaimėjo 21 taško skirtumu. Vadinasi, jie sezono pradžioje pasiekė meistriškumo lygį, o kai reikia, lemiamose, nieko nėra.
- Kitas dalykas, ar kada nors galvojom, kodėl kitos valstybės jau žaidžia kaip lygūs su lygiais su Lietuva?
– (V. Garastas) Mes neturim daug garsių krepšininkų. Pažiūrim, kokia komanda buvo praeitais metais, ir kokia šiais. Reikia džiaugtis, kad jie subrendo, tapo puikiais žaidėjais. Neturim D. Lavrinovičiaus, L. Kleizos, D. Motiejūno, M. Pociaus. O kas juos turi pavaduoti? Tokio pat lygio. Dažniausiai tokių nebūna, bet jie išaugo.
– Serbijos rinktinė taip pat sulipdyta iš jaunimo, jie per savo gumbus išmoko būti vienu kumščiu.
– (V. Mačiulis) 2005 m. Belgrade vyko čempionatas, jie užėmė aštuntą vietą. Oi kaltino, visi kalti, visą naktį diskusijos.
– (V. Garastas) Pas juos užaugo nauja karta, nes Serbijos krepšinio mokykla yra labai gera. Reikia džiaugtis, kad mes, netekę tiek žaidėjų, vėl esam tokioje aukštoje vietoje.
– Didžiosiose Europos lygose žaidusi krepšininkė Agnė Abromaitė pasakojo, kaip per treniruotes nuo mažų dienų mergaitės Balkanų šalių krepšinio mokyklose yra mokomos suvaidinti pražangą, griūti, šaukti. Ar iš Serbijos rinktinės galime tikėtis tokių tragikomiškų bandymų?
– (V. Mačiulis) Jų toks kraujas. Jei mūsų abu Jonai bus tokie, kaip serbai, tai galim laimėt.
– (V. Garastas) Teko su jais turėti daug reikalų. Provokacijos visada vykdavo, dėl to netekom Europos čempionato taurės.
– Serbų treneris Aleksandras Džordževičius šiandien jau prisiminė prieš 20 metų vykusias Lietuvos ir Jugoslavijos rungtynes , kai Europos čempionate Atėnuose lietuviai pralaimėjo 90:96, protestuodami prieš teisėjavimą mūsiškiai buvo išėję iš aikštės, vėliau grįžo. A. Džordževičius įmetė 41-ą tašką.
Apie šitas rungtynes jis sako, kad tai buvo geriausia Lietuvos rinktinė. Treneri, kiek nervų šios rungtynės sugadino?
– Gaila, kad netapom Europos čempionais. Neoficialiais čempionais buvom 1992 metais, kai atrankinėse varžybose aplošėm visas komandas ir patekom į olimpines žaidynes. Vėliau patekom į Atėnus, buvo 14 komandų.
Tvarkaraštis buvo sustatytas įdomiai – jeigu vakare žaidžiam su Graikija, tai ryte 11 val. ryto su Jugoslavija. O jie prieš tai nieko nežaidė. Kas viską darė?
Galiu drąsiai pasakyti – generalinis sekretorius serbas B. Stankovičius. Tik pagalvokit, generalinis sekretorius neateina į uždarymą įteikti prizų. Tarp kitko, kroatai mums siūlė neiti į paradą, tegu jie vieni išeina.
Mes pagalvojom, kad turim būti sportininkai, turim išeiti. Kai iš aikštelės norėjo išeiti, į krepšininkus kreipiausi, sakau bus didžiulė bauda, dar būtume nepakliuvę ir į olimpiadą.
– Treneri tada, kai A. Džordževičius, V. Divacas bandė įkalbėti Š. Marčiulionį grįžti į aikštelę, Jūs Šarūną paėmėt už rankos ir tą patį pasakėte?
– Pasakiau, kad turim žaist, būt sportininkai. Mes labai reagavom į teisėjavimą, reikėjo ramiau.
– Treneri, tuomet nervinės įtampos buvo per daug. Reikėjo nereaguoti taip aštriai.
– Be kalbų. Kalbėjomės su žaidėjais, kad be reikalo pergyvenom dėl neteisingo teisėjavimo. Matomai teisėjas buvo paruoštas, atvyko iš Atlanko. Tai kas jį pakvietė, kodėl būtent tas? Vėliau sužinojom, kad jis Amerikoje buvo nubaustas ir diskvalifikuotas už nesąžiningą teisėjavimą ir kitus dalykus.
– (V. Mačiulis) Įteikė mums sidabro medalius, visi atsistoję skandavo – graikai, kitų šalių atstovai. O kai serbams dėjo medalius, visi švilpė, kaukė. Šiandien paskambino broliukai Maciai iš Prancūzijos, sakė, kad visi šaukė, plojo kartu su mūsų žiūrovais. Vadinasi, mes esam mylimi, gerbiami.
– Serbijos statistika – įspūdinga. Geriausia čempionato komanda pagal pelnomus taškus, vidutiniškai 88 per rungtynes. Jie taikliausi metikai – 52 proc., Lietuva – 44 proc.
Pagal atkovotų kamuolių skaičių serbai nusileidžia tik prancūzams. Rezultatyvių perdavimų skiltyje ir vėl jie pirmi. Tai mažiausiai klaidų per rungtynes daranti komanda. Skamba įspūdingai?
– (V. Mačiulis) Kodėl laimėję septynias rungtynes, aštuntų nepralaimės?
– (V. Garastas) Kai žaisdavom, kalbėdavom apie tikimybių teoriją. Gali žaisti su ta komanda dešimt rungtynių, devynias pralaimėti, bet vieninteles išloši tada, kai reikia. Ir taip būdavo. 1996-ais ruošėmės olimpiadai ir su Kroatija žaidėm keturis kartus. Visus kartus pralaimėjom, olimpiadoje pačias pirmas rungtynes po dviejų pratęsimų laimėjom.
– Mantas Kalnietis apie Milošą Teodosičių sako: „Jo nesustabdysi. Bet gali pabandyti sukurti sąlygas, kad jis aikštėje jaustųsi suvaržytas“, tada gali tikėtis sėkmės.
– (V. Garastas) Mes jau esame atlikę didžiulį darbą, esame elite. Manau tos rungtynės jau nebegali turėti tokio didelio nervinio apkrovimo, gali laisviau žaisti. Su italais buvo baisus nervinis įtempimas. Mes visada pamirštam, kad ir varžovas yra pavargęs.
Atsimenu bėgiodavau vidutinius nuotolius. Mano treneris sakydavo, kad atsiminčiau, jog finišo tiesiojoje ne tik aš pavargęs, bet ir mano varžovas.
– Ačiū už pokalbį.
