Skambiomis frazėmis apie tai, kad Lietuvai reikėtų pamiršti apie „EuroBasket“ čempionato aukso medalius, prieš pirmenybes išgarsėjęs Rusijos krepšinio specialistas negalėjo atsistebėti trečiadienį vykusiomis ketvirtfinalio rungtynėmis tarp Lietuvos ir Italijos komandų, kurias po pratęsimo mūsų šalies atstovai laimėjo 95:85. Per papildomas penkias minutes lietuviai tiesiog nušlavė oponentus – įmetė 16 taškų, tuo tarpu italams leido pelnyti vos 6.
Prieš čempionatą V.Gomelskis kalbėjo, kad Lietuvos komanda, kaip ir kitos dar 8 pajėgios pirmenybių ekipos, kovos tik dėl 4 kelialapių į Rio de Žaneiro olimpiados kvalifikacinį turnyrą – manyk, žais tik dėl 5–8 vietų. Tačiau buvo išlyga, kurią rusas vis dėlto įvardijo: „Gerai – jei taip norite... Jei nebus kvailų netikėtumų, Lietuvos komanda galėtų žaisti pusfinalyje.“
Ketvirtajame čempionato ketvirtfinalyje favorite buvo laikyta Italija, o ne Lietuva. Tad lietuvių pergalė – nėra netikėtumas?
„Viskas paprasta – taktiškai Lietuvos rinktinė sužaidė labai gerai. Jonas Kazlauskas pergudravo Italijos strategą Simone Pianigini. Be to, Lietuvos pusė turėjo kur kas rimtesnius kozirius – tris žaidėjus, kurie savo pozicijose buvo geriausi: Joną Valančiūną, Joną Mačiulį ir Mantą Kalnietį.
Jų buvimas aikštėje davė didelį postūmį į pergalę – žinoma, Mantas puldamas nebuvo idealus, tačiau 10 jo rezultatyvių perdavimų yra svarus rezultatas“, – sakė mačą tarp lietuvių ir italų Rusijos sporto gerbėjams iš televizijos ekranų komentavęs V.Gomelskis.
- Ką galėtumėte pavadinti svarbiausiu pergalės prieš Italiją akcentu? – lrytas.lt paklausė V.Gomelskio.
– Šių rungtynių blogybė – Lietuvai teko žaisti pratęsimą. Ji buvo verta pergalės per pagrindinį laiką. Vyrai tiesiog neišlaukė, kol italai palūš, nors žaidė įvairesnį, patrauklesnį ir net, jei norite, linksmesnį krepšinį.
Na, o per tas penkias minutes pergalę šventė net ne žaidėjai – Jonas Kazlauskas padarė viską, kad italų strategas jaustųsi blogai. Lietuvos treneris savo sumanymais tiesiog sutrypė S.Pianigiani.
- Į „EuroBasket“ pusfinalį pateko ne visos jūsų prognozuotos komandos. Yra nevertų pusfinalio ekipų?
– Visos jos vertos pusfinalio. Ir ne todėl, kad prasimušė. Aiškiai pamatėme, kad individualybių krepšiniui iš esmės nereikia, ir čempionatuose šis elementas neveikia – graikai rėmėsi tik Vassiliu Spanouliu, o italai – trimis savo lyderiais. Tačiau ansamblio Italijos rinktinėje nebuvo: visi griežė savo partijas ir komandinio žaidimo pritrūko.
Tuo tarpu ketvirtfinaliuose kaip vienas kumštis žaidusios ekipos pateko į pusfinalį. Taip, galima sužibėti, kaip tai padarė J.Mačiulis, tačiau jis privalo remtis visos komandos pagalba.
- Lietuvos rinktinė grupės mačuose atrodė blankokai. Tačiau per atkrintamąsias varžybas vaizdas gerėjo. Kaip manote – tai todėl, kad lietuviams teko kautis su vis stipresniais varžovais?
– Trys čempionato rinktinės – Prancūzijos, Ispanijos ir Lietuvos – pasirinko vieną kovų modelį: geriausią sportinę formą pasiekti tik prieš atkrintamuosius mačus. Tai tikrai dividendus duodanti taktika. Kas pradėjo žaisti gerą krepšinį pirmenybių pradžioje, tas jau namie arba kovoja tik dėl kvietimų į papildomus Rio de Žaneiro atrankos turnyrus.
Sakysime taip: prancūzai, ispanai ir lietuviai yra dabar labai geros sportinės formos, o serbai sugeba su tam tikromis išlygomis ją išlaikyti jau 5 mačus. Kodėl pradžioje lietuviai buvo blankoki? Kas aš toks, kad galėčiau J.Kazlausko sumanymus komentuoti. Apie tai gali sakyti tik pats jūsų strategas.
Man, žinoma, labai keista, kad vietoj džiaugsmo kurį laiką Lietuvoje buvo girdimas bambėjimas: neišvaizdus komandos žaidimas, blanki kova, ugnelės nebuvimas. Jūs, lietuviai, norite, kad Lietuvos rinktinė visus įveiktų šimto taškų skirtumu, o pati įmestų 150 taškų. Savo komandą reikia mylėti – net ir tada, kai ne viskas kaip sviestu patepta. Privalote ją ginti nuo streso, skatinti jos emocinį užsivedimą.
- Ką galėtumėte įvardinti kaip mūsų rinktinės atradimą? Kam šis čempionatas buvo ne itin sėkmingas?
– Jūs ką... Kaip kitaip – tai Jonas Mačiulis. Štai tikrasis jūsų herojus. Taip žaidžiančio Jono aš seniai nemačiau. Tokio užsidegimo, tokio blaiviai aikštėje mąstančio J.Mačiulio nesitikėjau pamatyti. Bravo, Jonai...
Kas mane nuvylė? Gal nesakysiu taip atvirai. Kam to reikia. Galiu tik pamąstyti, kad Lietuvos komandoje taip ir neatsirado lygiaverčio žaidėjo, galinčio pakeisti M.Kalnietį. Kai tik jis pašalinamas iš aikštės, prasideda problemos, o Lukas Lekavičius nesusitvarko su savo pareigomis. Gal todėl čempionatui baigiantis Jonas Kazlauskas vis mažiau leidžia Lukui žaisti – bijo, kad sugrius komandos rungtynių ritmas.
Jūsų šalies ekipoje ir toliau išlieka didelė problema su ketvirtuoju žaidėju – lyg jaunystę prisiminęs ryškiausiai kovoja Paulius Jankūnas, tačiau kuo ji pakeisti? J.Mačiulis ir tas pats Mindaugas Kuzminskas yra dabar trečiosios pozicijos krepšininkai.
Kur yra Antanas Kavaliauskas ir Domantas Sabonis? Jie yra geri žaidėjai ir galėtų rinktinei padėti, tačiau bėda – nežinia, ką jie aikštėje gali nuveikti. Jie yra nenuspėjami, o J.Kazlauskui reikia aiškaus atsakymo, aiškaus rezultato – pergalės. Jei vyktų krūva papildomų turnyrų, tuomet – prašom, jie aikštėje žaistų ir žaistų, bet dabar...
- Lietuvos komandos laukia pusfinalio akistata su Serbija. Ką galima būtų pasakyti apie lietuvių varžovą?
– Serbija tikrai turi nemažai privalumų. Net ir prieš Lietuvą. Pirmiausia – šios rinktinės treneris Aleksandras Djordževičius yra kur kas gudresnis už italų strategą. Antrą – ekipa turi ryškią smogiamąją jėgą – Milošą Teodosičių, Nemanją Nedovičių ir Miroslavą Raduljicą. O kur dar jiems padedančių žaidėjų grupė.
Pagrindinis šios komandos bruožas – puiki kova dėl atšokusių kamuolių. Tad Lietuvai, norint rasti raktą į pergalę, reikia neleisti varžovui karaliauti po savuoju krepšiu.
Jei šis žaidimo komponentas bus prarastas, jūsų rinktinė turės bėdų. Ir fizinė kova aikštėje – lietuviams būtina primiršti pozicinį žaidimą ir labiau koncentruotis ties greitomis atakomis ir fizine kova kiekviename aikštės lopinėlyje.
