Štai kaip Lietuvos rinktinę mato televizijos B92 interneto svetainė penktadienį paskelbtame straipsnyje „Dėl medalių ir olimpinių žaidynių. Kas stovi Serbijos kelyje?“:
„Ereliai“ nori grįžti ten, kur jie privalo būti ir kur nebuvo nuo 2004 metų (o ir tada Atėnuose nepelnė šlovės), o taip pat pirmą kartą nuo 2009 metų grįžti ant Europos pirmenybių garbės pakylos. Lietuviai yra praėjusių Europos pirmenybių vicečempionai, o nuo Nepriklausomybės atkūrimo nepraleido nė vienerių olimpinių žaidynių.
Be Martyno Pociaus, Donato Motiejūno, brolių Lavrinovičių ir šio metu jiems nereikalingo Lino Kleizos Lietuvos rinktinė į turnyrą atvyko be ambicijų, būdingų krepšinio milžinėms. Lengva grupė leido jiems patekti į kitą etapą žaidžiant blankiai, praslydo ir pro gruzinus, bet tada, kaip jie moka, svarbiausias rungtynes su italais žaidė daug geriau.
Pagal vardus dabartinė komanda yra silpnesnė nei užpernykštė ir nesiremia tuo, kas yra Lietuvos krepšinio ypatybė – greitu žaidimu su daugybe tritaškių, kuriuos meta ir pataiko visi penki aikštėje esantys krepšininkai. Kita vertus, jų snaiperiai prabilo ketvirtfinalyje, žaisdami su geriausiai Europos čempionate metančia Italijos komanda. Lietuviai į italų krepšį įmetė 11 iš 18 tritaškių ir vėl kovoja dėl medalių.
Vis dėlto Lietuvos žaidimas ir toliau sukasi apie vidurio puolėją Joną Valančiūną, kuris praleidžia nedaug laiko užribyje. Vos pasirodęs didžiojoje scenoje, jis labiausiai pasižymėjo puikiai atliekamu deriniu „du prieš du“ su Šarūnu Jasikevičiumi.
Ir toliau jį atlieka, o jo puikiu porininku tapo Mantas Kalnietis. Be to, NBA lygoje J.Valančiūnas ženkliai patobulino žaidimo nugara į krepšį techniką ir tapo dar pavojingesnis. Varžovui atsitraukus, J.Valančiūnas gali įmesti iš vidutinio nuotolio, o baudos metimus mėto taikliau negu daugelis atakuojančių gynėjų.
J.Valančiūnas tik per rungtynes su Gruzija žaidė prasčiau, bet prieš eidamas ant parketo dvi dienas sirgo. Lietuviai neturi jam tinkamos pamainos, todėl būtent šiose rungtynėse treneris Aleksandaras Džordževičius tikriausiai suteiks daugiau galimybių Ognjenui Kuzmičiui.
„Toronto Raptors“ vidurio puolėjas nėra vienintelė grėsmė varžovų krepšiui. Jonui Mačiuliui dvejos praėjusios rungtynės buvo galbūt geriausios karjeroje. Prisimenamas, kaip žaidėjas iš šešėlio, jis gali suspindėti lūžio akimirkomis. Dabar J.Mačiulis yra daug agresyvesnis po krepšiais, daug žaidžia vienas prieš vieną, bet neprarado aštrumo gindamasis.
Kamuolys dažniausiai būna M.Kalniečio rankose. Šis žaidimo organizatorius anksčiau dažnai mėtydavo iš trijų taškų zonos, bet dabar daugiau dėmesio skiria perdavimams ir įžaidėjo pareigoms. Mūsų privalumas yra tas, kad ir jis neturi deramos pamainos ir praėjusiose ketveriose rungtynėse žaidė ilgiau nei po 35 minutes. Taigi, šviežesni varžovų žaidėjai gali priversti jį daryti neapgalvotus sprendimus.
Krašto puolėjas Paulius Jankūnas visą Europos čempionatą dažnai mesdavo į krepšį, bet nėra žaidėjas, galintis pats daug sukurti. Tačiau būtina ir jam skirti daug dėmesio. O iš antrojo plano per rungtynes su italais iššoko Artūras Milaknis ir Mindaugas Kuzminskas.
Mūsiškiai praėjusiose dvejose rungtynėse buvo absoliutūs favoritai, bet dabar atėjo laikas tas rungtynes pamiršti ir prisiminti, kaip žaidėme grupės varžybose. Lietuva yra labai kietas varžovas, tačiau Serbija yra objektyviai stipresnė komanda. Neturėtume būti arogantiški, tačiau negalime nepripažinti, kad „Ereliai“ yra favoritai.
