Liublianos finalas – geriausias pavyzdys. Užpernai ir lietuviai, ir prancūzai buvo emociškai išsekę dar prieš paskutinį mūšį.
Lilyje buvo kitaip. Net mažajame finale abi komandos – Prancūzijos ir Serbijos – buvo labai nusiteikusios ir dėl bronzos kovėsi kaip dėl aukso. Didieji finalininkai lietuviai ir ispanai taip pat buvo kupini ryžto ir apie jokį emocinį išsekimą nebuvo nė minčių.
Bet fizinių jėgų daug daugiau liko Ispanijos krepšininkams. Čempionato pabaigoje jų fizinė forma apskritai buvo puiki. O juk jos net nebūtų reikėję, jei prieš pusantros savaitės vienas iš dviejų garsių vokiečių Dennisas Schroderis arba Dirkas Nowitzki būtų bent kruopelę ramesnis – tada ispanai savo tuo metu dar giliai lagaminuose paslėptą fizinę formą iš Berlyno būtų vežęsi ne į Lilį, o į Madridą, Valensiją, Barseloną ir panašiai…
Tačiau atsivežė į Lilį ir sekmadienį vakare parodė Lietuvos rinktinei. Kaip bežiūrėtume, bet jie mus į ragą surietė per kelias pirmąsias minutes. Jonas Mačiulis palenda po Pau Gasolio stogu, Mantas Kalnietis neišmeta kamuolio iš užribio, Renaldas Seibutis praleidžia Sergio Lllullį. Po to praleidžia antrą kartą… Laikas paskaičiuoti, gal ispanai į aikštę įleido daugiau žaidėjų?
Ne, žaidėjų tiek pat, bet judresnė ispanų gynyba ir protingesnis jų judėjimas puolime sužaidus vos pustrečios minutės verčia Joną Kazlauską prašyti pertraukėlės (atsiliekame 2:8). Kas nors pasikeičia? Niekas nesikeičia. Ispanai žaidžia greitai, greičiau, dar greičiau. Užtvara, prasiveržimas, taškai. Paskui dar kartą. Ir vėl, ir vėl. Mes pakrikę, Kalnietis pasimetęs. Kaip gintis, supratome tik tada, kai rezultatas tapo 6:19.
Antrajame kėlinyje ispanai pradėjo žaisti ramiau. Visas rungtynes žaisti taip greitai, kaip jie žaidė pirmajame kėlinyje, apskritai neįmanoma, todėl tempas turėjo sumažėti. Varžovai jį sumažino ir pradėjo žaisti net ne ramiau, o taupiau – energijos eikvojo tik tiek, kiek reikėjo, kad apie 15 taškų skirtumas nesikeistų. Ir puolė lėčiau, ir liovėsi kovoti dėl kamuolio po mūsų krepšiu, ir gindamiesi kartais akivaizdžiai patingėdavo žengti vieną kitą žingsnį.
Lietuvos rinktinė pasijuto laisviau. O mūsiškiai juk irgi ne iš kelmo spirti. Parodyk jiems pirštą, ranką iki alkūnės nukąs. Kartą prasiveržė Kalnietis, du iš eilės tritaškius pataikė Seibutis (iki finalo per visą čempionatą iš toli neįmetęs nė sykio), prieš pat sireną varžovus erzinantį tritaškį įsūdė Mačiulis. Ir žiūrėk – iš šiurpoko 16 taškų atsilikimo liko visai nebauginantis aštuonių.
Pagal žaidimą po dviejų kėlinių rezultatas buvo net labai geras! Įsižiebė viltelė, atgijo prisiminimai apie Izmyrą ir sugrįžimą iš 18 taškų duobės trečiajame kėlinyje 2010-ųjų pasaulio čempionate…
Ta viltelė nebuvo didelė. Izmyro tikriausiai nepamiršo ir ispanai, o jie per daug patyrę, kad antrą kartą liptų ant to paties grėblio. Mažą viltelę lietuviai ir ispanai bendromis jėgomis dar labiau sumažino trečiajame kėlinyje. Ispanai po pertraukos grįžo labiau susikaupę, o lietuviai į tai atsakė greita trečiąja Valančiūno pražanga ir Kalniečio siautimu. Geriausi Lietuvos rinktinėje tuo metu buvo ne pirmojo penketo žaidėjai Lukas Lekavičius ir Mindaugas Kuzminskas. Lukas pakurstė puolimą, Mindaugas įpūtė dar stipresnę ugnį. Deja, geras tarpsnis buvo neilgas, jį netrukus pakeitė padriko krepšinio atkarpa, kuri buvo palankesnė ispanams. Skirtumas nesikeitė, o raudoniesiems tokia padėtis visai tiko.
Raudoniesiems tiko ir tai, kaip buvo žaidžiama ketvirtojo kėlinio pradžioje. Tuo metu kažkuri komanda įtraukė varžovus į klampų krepšinį. Net sunku suprasti ar ispanai lietuvius, ar lietuviai ispanus, bet Lietuvos rinktinei toks žaidimas nebuvo palankus. Lietuvos rinktinei žūtbūt reikėjo vytis, o taškai nekrito. Labai trūko krepšininko, kuris imtųsi lyderio vaidmens ir temptų paskui save visą komandą. Taip, kaip tai Ispanijos rinktinėje darydavo Gasolis.
Ketvirtajame kėlinyje Lietuvos rinktinę truputį patempė Kuzminskas ir Valančiūnas, bet vilties ugnelė tuo metu vos ruseno.
Finalą pralaimėjome. Pralaimėjome gal ne stipresnei, bet sekmadienį geriau žaidusiai ir labai stiprų lyderį turėjusiai komandai. Tačiau sidabrą šiame čempionate laimėjome (svarbiausias sakinio žodis – „laimėjome“). Vertinant visą turnyrą, jame buvo ne viena komanda, žaidusi geriau negu Lietuvos rinktinė. Užtat Lietuvos rinktinė geriau žaidė tose rungtynėse, kuriose labiausiai reikėjo žaisti gerai. Ir už tai buvo apdovanota sunkiai, bet pelnytai iškovotais sidabro medaliais.
Kas ką veikė
M.Kalnietis – 6,5 (13 tšk., -11). Kaip ir visose rungtynėse, buvo visko: ir siautimo ruoželis trečiajame kėlinyje, ir keli puolimą atgaivinę prasiveržimai bei perdavimai, ir pasimetimo ruoželis pirmajame kėlinyje, ir pora vilčių suteikusių tritaškių. Pataikė tik 5 iš 15 metimų, atliko 6 rezultatyvius perdavimus.
D.Gailius – b.į. (1 tšk., -1). Žaidė tik minutę.
J.Mačiulis – 5,5 (8 tšk., -14). Po šou su gruzinais blėso, blėso ir visai išblėso. Finale įsiminė tik galingu tritaškiu prieš antrojo kėlinio sireną ir pora prasiveržimų.
R.Seibutis – 6,5 (13 tšk., -13). Paaštrino puolimą antrojo kėlinio pradžioje ir po 11 netaiklių metimų per praėjusias rungtynes pataikė komandą prikėlusius du iš eilės tritaškius antrojo kėlinio viduryje. Antroje pusėje pelnė tik vieną tašką.
D.Sabonis – b.į. (0 tšk., +1). Žaidė tik minutę.
A.Kavaliauskas – 5,5 (4 tšk., -5). Per rungtynes po vieną blyksnį. Šįkart blyksnis buvo įspūdingas dėjimas. Apskritai, žaidė pusėtinai, lėčiau nei parastai rinkosi pražangas (keturias per 13 minučių).
P.Jankūnas – 5,0 (3 tšk., -22). Nepataikė nė vieno iš keturių tritaškių ir nemetė nė vieno dvitaškio. Pirmoje pusėje buvo bejėgis prieš Mirotičių.
R.Javtokas – b.į. (0 tšk., +1). Žaidė tik minutę.
J.Valančiūnas – 6,0 (10 tšk., -12). Asmeninėse dvikovose turėjo mažai argumentų prieš Gasolį. Buvo atkirstas nuo komandos antrosios linijos ir labai retai gaudavo kamuolį. Pataikė tik 5 iš 10 dvitaškių, atkovojo 9 kamuolius.
S.Kuzminskas – 6,5 (8 tšk., +2). Drąsiai pradėjo rungtynes ir iškart pažymėjo savo teritoriją dėjimu, bet paskui apie save priminė tik trečiajame kėlinyje ir labai aktyviai žaidė ketvirtajame.
A.Milaknis – 5,0 (3 tšk., -4). Gerų progų atakuoti neturėjo, neįmetė baudos, skirtos už techninę pražangą.
L.Lekavičius – 6,0 (0 tšk., -6). Užkūrė komandos puolimą ir pirmajame, ir trečiajame kėlinyje. Nepataikė, bet abukart atakavo susikūręs sau geras progas. Metimų taiklumas buvo vienintelė bėda, o visa kita darė teisingai.
