Apie tai, kas atsitiko rinktinei ir ko galima tikėtis kitais metais – pokalbis „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su krepšinio treneriu Tomu Pačėsu.
– Tomai, Jūs esate labai emocionalus žmogus. Daug kartų vakar žiūrėdamas finalą nusikeikėte?
– Būna visko. Tačiau žiūrint objektyviai galvoju, kad tai labai geras rezultatas. Viltis visą laiką buvo, tiek ir antro kėlinio pradžioje, kai po dviejų R. Seibučio tritaškių sumažinom skirtumą, bet žiūrint į žaidėjus, kokias persvaras turėjo Ispanija, galvoju, kad rezultatas yra dėsningas, garbingas ir vertas pasididžiavimo.
– Kas atsitiko komandai?
– Visą čempionatą lydėjo sėkmė, neblizgėjome grupės varžybose. Gynyboje komanda buvo galinga, jeigu pavykdavo primesti savo žaidimo stilių – kontaktinį, jėgos ir jei tesėjai tą leisdavo padaryti, atlaidžiau traktuodavo, visada gale pavykdavo laimėti.
Su ispanais mums nepasisekė ir su teisėjais – L. Lamonica, I. Beloševičius, italas teisėjauja, italas treniruoja ispanus, galima įžvelgti visokių niuansų. Teisėjus paliekant šone, ispanams buvo leidžiama demonstruoti greitą, agresyvų, technišką krepšinį, mums tai buvo sunku. Stebint visą čempionatą, sunku įsivaizduoti trenerio būklę. Kartais galvoju, ką dar galima padaryti, kad laimėtume.
– Tomai, neliūdi dėl užimtos antros vietos? Per trejus metus – du finalai. Pernai buvo kova dėl bronzos, užpernai – dėl aukso.
– Visi lietuviai serga už rezultatą, kuris yra puikus. Geresnį ar blogesnį žaidimo stilių už savaitės pamiršim, o rezultatas liks istorijoje, mes kuriame istoriją. Suprantu trenerius, kai kuriose varžybose reikėjo kombinuoti įvairius variantus, tikintis rasti pakaitalus žaidėjams, kurie negalėjo demonstruoti savo tolygaus krepšinio.
Šią vasarą daug praradom – D. Motiejūną, L. Kleizą, Lavrinovičius, rinktinėje baigė karjerą R. Kaukėnas su Š. Jasikevičiumi. Mums buvo sunku rasti lygiavertę pamainą. Jie darė viską, kas įmanoma ir neįmanoma. Pastatėm ant gynybos, rungtynių gale ji pasiteisino. Rezultatą turim, yra kuo didžiuotis.
– Su ispanais tos gynybos kaip ir nebuvo.
– Nebuvo, bet natūralu, kad tie septyni žaidėjai toje siauroje rotacijoje pervargo. Ispanai mus nustebino pačioje pradžioje, kai nesugebėjom apsiginti, labai sunkiai rinkdavom taškus, tas tonas leido jiems pajausti žaidimą. Plius ispanai visą laiką, mums išsimetant kamuolį iš galinės linijos, stodavo į aikštę, buvo vaidybinis elementas, nes jie lydėdavo kiekvieną prakirtimą.
– Kiek klaidų vakar padarėme išsimesdami kamuolį?
– Nesekiau. Nesusiklostė pradžia, ispanai buvo šviežesni, jie viena diena daugiau ilsėjosi. Viskas susiveda į smulkmenas ir gavome bendrą visumą.
– Man pasirodė, kad mūsiškiai į aikštelę išėjo primigę ir po nesėkmingos pradžios iš karto pasimetė. Ar treneris gali užvesti komandą? Sergio Scariolo gavo techninę pražangą tada, kai Ispanijai to visai nereikėjo, jie jau buvo nutolę toli. Jonas Kazlauskas pradžią stebėjo gana ramiai.
– Visą laiką žaidėm sunkiai, visos rungtynės buvo sunkios, pralošinėjom, vijomės varžovus. Rungtynių pradžia leidžia tikėti, kad dar grįšim, bet ispanų žaidimas, gera rotacija, ilgas suoliukas mums neleido to padaryti.
Tie vaidybiniai, surežisuoti elementai, kai italas italui duoda techninę pražangą nesant svarbiam rezultatui. L. Lamonicos švilpimas mus daug labiau pakenkė visų varžybų metu, neleidimas žaisti ant baudos ribos, agresyvaus, kontaktinio krepšinio.
Mes negalėjom sugaudyti ispanų, jie greitesni. Mes turėjom primesti savo žaidimo stilių, bet mums to neleido padaryti. Ta parodomoji techninė pražanga įtakos nedaro.
– Šiemet rinktinėje debiutavo 4 žaidėjai – Artūras Milaknis, Domantas Sabonis, Deividas Gailius ir Lukas Lekavičius. Kuris iš debiutantų Jums paliko didžiausią įspūdį?
– A. Milaknis davė didžiausią naudą viso čempionato metu, D. Sabonis, L. Lekavičius pasirodydavo epizodiškai, D. Gailius praktiškai nežaidė. Jie neturi patirties, tai labiau ateities projektas. Mes atsijauninom, tie žaidėjai bus daug naudingesni su ta patirtimi, kurią įgijo stebėdami, treniruodamiesi.
Mums taip sunkiai ėjosi, suprantu trenerį, ne kiekvienas išdrįstų rizikuoti apžaidinėti jaunimą. Tikslas ne apžaidinėti jaunimą, o laimėti, treneriai ieškojo būdų, kaip maksimaliai leisti lyderiams pailsėti.
– Prieš čempionatą ir per čempionatą kalbėta, kad viena iš Lietuvos rinktinės bėdų ta, kad nėra aiškaus lyderio, kuriam sunkiais momentais galima duoti kamuolį. Pone Pačėsai, ar galima būtų išskirti kurį nors vieną Lietuvos žaidėją šiame čempionate?
– Be abejo. J. Mačiulis išaugoje komandos viduje ir parodė, kad svarbiausiais momentais yra lyderis, imdavosi iniciatyvos ir pataikydavo labai sunkius metimus. Nors manau, kad lyderių daug daugiau.
Nuo ketvirtfinalio labai gerai rungtyniavo M. Kuzminskas, stabilus buvo R. Seibutis, dar stabilesnis P. Jankūnas, puikiai išnaudodavom J. Valančiūną, tas pats M. Kalnietis. Tais žmonėmis buvo galima pasitikėti. Jeigu italai turėjo tik tris žaidėjus, tai mes turėjom penkis, kurie galėjo mesti.
– Rungtynės su Italija buvo kone vienintelės, kai mes pataikėm. Per visas kitas rungtynes pataikymas buvo neaukštas, o pačiame finale, apie 35 proc. tiek žaidime, tiek iš tritaškių. Kodėl?
– Nes aukojamės gynyboje. Neįmanoma prie tokios rotacijos, žaidžiant septyniais žaidėjais 30 ir daugiau minučių, kad jie nepavargtų. Automatiškai krenta pataikymo procentas, pasipila klaidos. Reikia dvylikos žaidėjų, kad galėtum žaisti taikliai, agresyviai gintis, po visą aikštę spausti visas 40 minučių.
Žaidžiant kiekvieną dieną, didesnį laiko tarpą, tai pačiai grupei žmonių, galiu tik kepurę nusiimti prieš visus, nes jie yra išsunkti, nežinau, kiek laiko jiems reikės atsistatyti.
– Mantas Kalnietis pasiekė Europos čempionatų rekordą – 70 rezultatyvių perdavimų. Ar galima sakyti, kad Mantas po traumos grįžta į geriausią savo sportinę formą?
– Kelios rungtynės jam sekėsi, net praloštos su Belgija. Jo noras imtis iniciatyvos duoda daug pozityvių dalykų. Turim žmogų, kuris turi charakterį ir nebijo imtis iniciatyvos. Manau, kad jis būtų žaidęs daug produktyviau, jei būtų žaidęs ne taip ilgai, gaudamas pailsėti, bet tada žaidęs maksimaliai. Dabar žaidėjai turėjo kombinuoti, kur galima pailsėti, nepastatyti užtvaros.
– Žvelgiant į ateitį, kur matote Lietuvos rinktinės rezervą? Jonas Kazlauskas sako, kad trūksta kūrybingų perimetro žaidėjų.
– Išėjus Š. Jasikevičiui, R. Kaukėnui, R. Šiškauskui tose pozicijose atsirado tuščios vietos, mums trūksta patyrusių, individualiai stiprių žaidėjų. Reikia būti ne tik ištreniruotam, turi jausti, būti gimęs žaidimui ir dar turėti patirties.
Šiai dienai jų turim nedaug, tai mūsų žaizdelė, kurią reikia kuo greičiau užgydyti. Čia ne vištų fermą, negali vienoje fermos pusėje užauginti didelių žaidėjų, kitoje mažų. Tai priklauso nuo kartų, kaip mes juos mokiname, reikia daug laiko skirti individualiam mokymui nuo mažumės, kad ir dideli, ir maži mokėtų viską tam tikrame etape.
Kai žaidėjas subręsta, jei jis buvo gynėjas ir išauga iš centro, bet moka varytis kamuolį, paduoti ir mesti tritaškius, tai jo vertė yra milžiniška ne tik finansiškai, bet ir žaidybiškai.
– Kokios rinktinės galime tikėtis Rio de Žaneiro olimpiadoje? Ar Lietuva bus pajėgi kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų?
– Be abejonės. Jei neturėsim traumų, jau dabar esam įpareigoti kovoti. Lietuvai netinka nuvažiuoti sudalyvauti, mes norim tik laimėti. Mažai turim kuo didžiuotis, krepšinis pasaulyje yra Lietuvos vizitinė kortelė.
Žinoma, krepšinis yra ir socialinis veiksnys, nes dvi savaites tauta pijokauja, nesvarbu, ar laimim, ar pralaimim. Olimpinėms žaidynėms turim suburti kuo pajėgesnę komandą, dar metai A. Juškevičiui įrodyti ir grįžti į rinktinę, L. Lekavičiui – užaugti, M. Kuzminskui – būti vyriškesniam, žaisti jėgos krepšinį, J. Mačiuliui – išlaikyti savo lygį.
Trūksta D. Motiejūno, net R. Javtokui išėjus, treneriai galėtų atkreipti dėmesį į O. Galdiką, žaisiantį Europoje geriausioje Ispanijos lygoje. Turim rezervo, kur galim papildyti, maksimalizuoti savo jėgas.
