Žurnalo „Krepšinis“ reporteriai G.Einikį Saratove aplankė 1998-aisiais spalį. Štai ką jie ten pamatė.
Jau ketvirtąjį sezoną prie Volgos krantų žaidžiantį ir gyvenantį 29 metų krepšininką Saratove supa tai, ko jam ypač stinga tėvynėje. Dievindami Gintarą už jo fantastiškus „kablius“ krepšinio aikštėje, rusai supranta ir jo atvirą širdį.
Per ketverius metus Saratove G.Einikis jau spėjo tapti folklorine figūra. Ne tik vietos žurnalistai, bet ir „Avtodor“ komandos kapitonas Jevgenijus Pašutinas pasakojimą apie lietuvį lyg tyčia pradeda prisimindami tą pačią anekdotu virtusią istoriją.
„Sykį automobiliu „Žiguli“ važiuojantį mūsų komandos dvidešimtmetį aukštaūgį N.Chriapą Saratove sustabdo milicininkai. Nikolajus – labai drovus, todėl tokiomis aplinkybėmis dažniausiai praranda amą, – šypsosi „Avtodor“ kapitonas. – Milicininkai ieško priekabių, ruošiasi nuplėšti porą šimtų rublių, tačiau paskutinę akimirką dar paklausia: „Iš kur toks didelis būsi?“
„Krepšininkas“, – teisinasi Nikolajus. „Kur žaidi?“ – „Avtodore“. „O, kartu su Einikiu. Tada važiuok, tik žiūrėk, „Pūkiui“ mūsų linkėjimų neužmiršk nuvežti!“
Būsimas garbės pilietis
Perduoti sveikinimus G.Einikiui primygtinai prašė daugelis kalbintų saratoviečių, sužinojusių, kad į milijoninį miestą prie Volgos krantų „Krepšinio“ žurnalistai specialiai atvažiavo dėl „Avtodor“ komandos marškinėlius vilkinčio lietuvio.
Nors krepšinis Saratove tapęs vietinio elito sporto šaka, o į „Avtodor“ rungtynes „Zviozdnyj“ sporto rūmuose naujųjų rusų žmonos ateina vilkėdamos vakarinėmis suknelėmis, Gintarą puikiai pažinojo ir tie, kuriems 70-175 rublius (tada 1 rublis buvo vertas 0,25 lito. -- Red.) kainuojantys bilietai į Eurolygos rungtynes – neįperkamas malonumas.
„Tokiu vyru neįmanoma nesižavėti. Gaila, kad dabar jis daug rečiau užsuka pas mus“, – guodžiasi kazino „Rotonda“ barmenė Ala.
Tiesa, šįsyk jai labai pasisekė. Iš biliardo kamuoliukus „Rotondoje“ mušinėjančio vietos turtuolio iškaulijusi kvietimą į „Avtodor“ rungtynes, kitą dieną Ala kartu su dviem tūkstančiais „elitinių sirgalių“ jau sutartinai skandavo „Pūkis, Pūkis“, kai 14-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais vilkintis G.Einikis pirmąsyk pasirodė ant „Zviozdnyj“ rūmuose iškloto parketo. Joks kitas „Avtodor“ žaidėjas nebuvo sutiktas tokia aplodismentų audra.
Prieš „Avtodor“ ir „Žalgirio“ rungtynes Saratovo srities gubernatorius Dmitrijus Ajackovas pasveikino rusų komandos kapitoną Jevgenijų Pašutiną, kurio nuotrauka buvo pakabinta miesto centre, Teatro aikštėje esančioje Garbės lentoje.
Vladimiras Rodionovas, „Avtodor“ savininkas, tvirtina, kad G.Einikio Saratove laukia dar didesnis apdovanojimas. „Ruošiau dokumentus, kad Ženia (J.Pašutinas. – Red.) ir Gintaras būtų paskelbti Saratovo garbės piliečiais. Jeigu G.Einikis būtų šią vasarą pasirašęs kontraktą ilgesniam laikui, visi tam reikalingi dokumentai jau būtų gulėję ant valdžios stalo. Dabar viskas priklauso nuo politinės padėties ir „Avtodor“ rezultatų. Nenoriu, kad man neigiamai atsakytų, todėl šįsyk pasitenkinau viena vieta Garbės lentoje. Jei nueisiu ir valdžiai pasakysiu, kad man būtinai reikia, Gintaras gali tapti garbės piliečiu nors ir rytoj“, – neabejoja aikštingasis „Avtodor“ savininkas.
Vietoj baudos – autografas
208 cm ūgio lietuvis, padėjęs Rusijos provincijos komandai patekti į Eurolygą, o šalies čempionate mesti iššūkį Maskvos CSKA, tapo tikru Saratovo žmonių numylėtiniu. Net įžūlūs, „išalkę“ Saratovo milicininkai akimirksniu pamiršo Rusijos ekonominę krizę ir kelis mėnesius nemokėtas algas, kai sužinojo, jog draudžiamo ženklo zonoje pastatytas BMW automobilis priklauso „Avtodor“ vidurio puolėjui.
Tarstelėjęs, kad „jiems taip pat norisi valgyti“, G.Einikis jau skaičiavo rublius, tačiau saulėgrąžas kremtančių milicininkų agresyvumas ištirpo kaip sniegas.
„Aš labiau mėgstu futbolą. Ir bilietas į jį tik 10 rublių kainuoja. Todėl nors duok autografą, turėsiu, apie ką vaikams papasakoti“, – užmiršęs visas baudas milicininkas tik karštligiškai ieškojo rašiklio. Gintaras jam pasirašė baudų talonų knygelėje.
Lietuvis maitina jaunimą
Pradėjęs žaisti Saratove 1995 metais G.Einikis du sezonus buvo pripažįstamas geriausiu Rusijos lygos legionieriumi, o 1997-aisiais buvo išrinktas ir naudingiausiu šios šalies čempionato žaidėju.
„Tai labiausiai Europoje neįvertintas krepšininkas“, – po 1997 metų Europos čempionato Ispanijoje taip G.Einikį apibūdino krepšinio savaitraštis „Basket Hebdo“.
Nors G.Einikis daugiausia komplimentų sulaukia už fantastiškus savo „kablius“ bei grumtynes po krepšiu, Saratove jis ne mažiau mylimas ir dėl poelgių už aikštės ribų.
Pasak J.Pašutino, prieš porą metų, kai „Avtodor“ ekipoje buvo gausu jaunų žaidėjų, per Europos taurių turnyro keliones į užsienį lietuvis atiduodavo visus jam skirtus maisto talonus daug mažiau uždirbantiems komandos draugams, o pats už savus pinigus eidavo valgyti į restoraną. Neretai „Avtodor“ jaunimą G.Einikis maitindavo ir Saratove.
„Komanda jį nepaprastai myli. Jaunimui Gintaras ne tik didelis autoritetas aikštėje, bet ir rūpestingas, puikų humoro jausmą turintis draugas“, – teigia „Avtodor“ kapitonas.
„Gintaras – labai patikimas žmogus. Iš prigimties nepaprastai švelnaus ir gero charakterio. Jeigu su juo elgsiesi žmoniškai, jis, kaip rusai sako, iš kelnių iššoks, bet su kaupu atsilygins už tą gerumą, kurį jam parodei“, – pritaria V.Rodionovas.
Turi asmeninį gerbėją
Saratovo žurnalistai „Zviozdnyj“ tribūnose rodo į aštuonmetį Andrejų, iškėlusį plakatą, kuriame lietuviškomis raidėmis užrašyta: „EINIKIS“. Po kiekvienos sėkmingos lietuvio atakos šis plakatas kyla į viršų.
„Kartą man jis padovanojo fotoaparatą“, – didžiuodamasis sako Andrejus, kuris po kiekvienų „Avtodor“ rungtynių kartu su tėvais laukia G.Einikio prie sporto rūmų durų, kad galėtų kartu nusifotografuoti su savo dievinamu krepšininku.
Dar nebuvo nė karto, kad Gintaras nesustotų ir nepakalbintų savo „asmeninio“ gerbėjo. Net po pralaimėtų rungtynių.
A.Visockas – dvasios dvynys
Tačiau net ištikimiausi gerbėjai ir, pasak Rusijos žurnalistų, didžiausias šios šalies krepšinyje pasirašytas kontraktas – 600 tūkst. dolerių už sezoną – neleido G.Einikiui išsivaduoti nuo namų nostalgijos.
„Pirmą sezoną buvo nepaprastai sunku. Keturis mėnesius gyvenau vienas. Be šeimos. Nebuvau pratęs sėdėti tik tarp keturių viešbučio sienų, todėl kartais net nežinojau, ko griebtis. Vėliau, kai atvažiavo Darius (D.Lukminas. – Red.), pasidarė daug lengviau“, – prisimindamas karjeros pradžią Saratove kalba G.Einikis.
„Gintaras – labai prieraišus. Čia jam labiausiai trūksta draugų iš senojo „Žalgirio“. Vakarais, kai pradeda skambinti draugams, su jais vos nesibučiuoja per telefoną. O atostogų ir pasimatymo su Arūnu Visocku laukia, lyg šis būtų tikras jo dvasios dvynys“, – juokdamasi pasakoja žaidėjo žmona Inga Einikienė.
Pasak Ingos, už telefono pokalbius su draugais per porą dienų šeima sumoka po 900 rublių.
„Pirmą sezoną klausinėjom jį, ar turi ką valgyti. Tas sako: kas antrą dieną valgau eršketą, – juokėsi Darius Maskoliūnas, geriausias G.Einikio draugas iš ano meto žalgiriečių. – Saratove Gintaras turi gerą butą ir gyvena normalų gyvenimą. Vienintelis minusas – nėra daugiau vietų, kur galima būtų nueiti su šeima. Nėra pramogų. Milijoninis miestas, tačiau yra tik trys vietos, kur gali praleisti laisvalaikį“.
Pasigenda Lietuvos spaudos
Radionas Černyševas, asmeninis V.Rodionovo padėjėjas, prisipažino, kad Gintaro dėka jau atmintinai išmoko lietuviškų laikraščių adresus internete.
„Kai Gintaras ateina į Rodionovo biurą, visada užsuka pas mane ir, sėsdamas prie kompiuterio, pirmiausiai prašo atversti Lietuvos laikraščių puslapius“, – pasakojo R.Černyševas.
Anksčiau Einikiai mėgino į Saratovą užsiprenumeruoti lietuviškos spaudos, tačiau, pasak Ingos, dienraščius gaudavo mėnesio senumo, kai visas naujienas draugai jau būdavo spėję papasakoti telefonu.
Kupė užėmė kazachų melionai
Net draugams Gintaras retai pasakoja apie egzotiškus kelionių nuotykius, kurių pasitaiko vos ne kiekvieną savaitę keliaujant į Rusijos čempionato rungtynes.
„Avtodor“ treneriu dirbusiam Rimantui Endrijaičiui iki šiol neišblėsta vienos kelionės lėktuvu iš Irkutsko įspūdžiai.
„Skrendam su komanda namo. Staiga prie manęs prieina lėktuvo pilotas ir klausia: „Treneri, ką daryti? Atrodo, kad nuskristi pritrūks šiek tiek degalų. Ar tūpti Kemerove, ir prisipildyti degalų, ar rizikuoti ir skristi toliau?“, – prisiminė treneris pagal rusiškos ruletės tradicijas paklaususį lakūną.
J.Pašutinas pasakoja, kad kaip tik prieš rungtynes su „Žalgiriu“ jie iš Maskvos į Saratovą važiavo traukiniu Maskva-Alma Ata.
„Kazachams garbė neleidžia pirkti bilietų. Jie įpratę pinigus kišti tiesiai palydovui. Įeinam į savo kupė, o ši iki lubų prikrauta melionų. Kalba su kazachais buvo trumpa, nes šiame traukinyje tokios staigmenos mums – jokia naujiena. Pasiūlėm per penkias minutes išsikraustyti gražiuoju, nes priešingu atveju ir melionai, ir kazachai nuvažiuos ir amžiams liks Saratove“, – dėsto „Avtodor“ kapitonas.
Rusija jau užgrūdino
„Daugiau į Rusiją negrįžčiau už jokius pinigus“, – Lietuvos spaudai 1998-ųjų vasarą tvirtino Darius Lukminas, kuris du sezonus žaidė kartu su G.Einikiu.
„Galbūt Gintaras lengviau prisitaiko prie aplinkos. Jis nėra išrankus. Mokėsi Panevėžio sporto internate. Visko matęs ir užgrūdintas, – du buvusius savo bendraklubius lygina Darius Maskoliūnas, paklaustas, kodėl G.Einikis geriau negu D.Lukminas apsiprato su gyvenimo Rusijoje aplinkybėmis. – Tačiau, man regis, svarbiausia – pinigai. Iki šios dienos Saratove Gintaro niekas nėra apgavęs. V.Rodionovas tęsi visus pažadus ir juo pasitiki“.
Duktė – atskirai nuo šeimos
G.Einikis sako, kad Rusijoje pasitaikantys kelionių sunkumai – jam nereikšmingos smulkmenos, tačiau labiausiai jis išgyvena dėl šeimos vargų.
“Kai pradėjau žaisti Eurolygoje, beveik visą laiką praleidžiu kelionėse. Inga sėdi su sūnumi Saratove ir neturi ką veikti, todėl lapkritį išvažiuos namo“, – apgailestauja Gintaras.
Dar labiau už dvejų metukų gimtadienį po rungtynių su „Žalgiriu“ atšventusį Aidą dėl tėtės darbo Rusijoje kenčia Einikių trečiokė duktė Smiltė. Ji gyvena Klaipėdoje su močiute. Vienintelė paguoda atskirai nuo tėvų gyvenančiai dukrai – kompiuteriniai žaidimai. Beje, tai – didžiausia ir paties G.Einikio aistra.
„Kai Gintaras išvažiuoja keturioms dienoms, mes su Aidu iš namų niekur per tas dienas net neiškišam nosies, – prisipažįsta Inga Einikienė. – Kadangi pati žaidžiau krepšinį ir teko išvažinėti visą Rusiją, buities sąlygos nenustebino. Neišsigandau net pirmajame mūsų bute buvusių tarakonų, kuriuos rusai vadina naminiais gyvūnais. Labiausiai pasiilgstu veiklos. Vienintelė pramoga Saratove – neseniai atrastas baseinas“.
Inga sako, kad per ketverius metus Rusijoje vyras beveik nepasikeitė: „Galbūt tik sustiprėjo jo humoro jausmas. Dabar, kai einam į turgų apsipirkti, Gintaras nepraeis nė pro vieną moterėlę, jai žodžiu „neįgnybęs“.
Sabas pakrikštijo „Jantariu“
Humorą vertinantis G.Einikis net nepyksta, kai Lietuvoje jį jau vadina „Jantariu“ („jantar“ išvertus iš rusų kalbos – gintaras).
Po to, kai vasarą Gintaras nesugrįžo į „Žalgirį“, šiuo vardu jį perkrikštijo Arvydas Sabonis.
„Sabonis tai pasakė draugų būryje, švelniai ir neužgauliai. Taip, kaip jis vienas temoka. Tačiau kiti Gintarui skirti epitetai Lietuvoje labai skaudūs, – neslepia Inga. – Žmonės kalba tai, ką nori matyti, o ne tai, kas vyksta iš tikrųjų. Visos apkalbos, straipsniai laikraščiuose apie istorijas su Lietuvos rinktine lyg peiliu raižo mane. Gintaras ramina, tačiau skaudu, kai kenčia niekuo dėti vaikai. Smiltė parbėga iš mokyklos ir klausinėja, ar tiesa, ką apie tėtį išgirdo mokykloje“.
Analogija su B.Clintonu
Paklaustas, kaip pasisekė G.Einikį įkalbėti pratęsti sutartį dar vieneriems metams ir likti Saratove, „Avtodor“ savininkas sakosi nematąs jokių savo nuopelnų.
„Šimtu procentų galiu tvirtinti, kad ne man pasisekė jį įkalbėti, o „Žalgiriui“ pasisekė viską padaryti, kad Gintaras nesugrįžtų į Kauną. Jo problemos Lietuvoje, man regis, tik žaidėjo ir trenerio santykių padarinys, – įsitikinęs V.Rodionovas. – Kodėl Lietuvoje jį taip „mušate“ dėl degtinės ir pučiate muilo burbulą? Kaip su B.Clintonu Amerikoje. Jeigu jis – tikras vyras, tai visada ir liks vyras. Koks vyras gerą merginą praleistų, jeigu turi visas galimybes ją užkariauti? Reikia belstis į kito sielą, o ne ją trypti“.
Žodžio kišenėje neieškantis „Avtodor“ savininkas 1995 metų vasarą ir perviliojo G.Einikį iš „Žalgirio“ į Saratovą, pažadėjęs mokėti 120 tūkst. dolerių per metus.
„O ką aš turėjau daryti? – prisimindamas tuos laikus kalba Gintaras. – „Žalgiriui“ buvau nereikalingas, o rusų komanda pasiūlė mokėti dvigubai daugiau, negu namuose“.
Saratove nėra bausmių
V.Rodionovas juokiasi, išgirdęs, kad šiandieninis „Avtodor“ vadinamas trijų „blogųjų berniukų“: G.Einikio, A.Fetisovo ir J.Nwosu – komanda.
„Ką suvaldyti? Reikia būti paprastesniam, ir žmonės visada tavimi patikės, – sako „Avtodor“ savininkas, paklaustas, kaip jis susitvarko su „sunkiais“ krepšininkais. – Kita vertus, žinau viską apie žaidėjus. Jeigu G.Einikis kur nors buvo, kitą dieną ant stalo man guli ataskaita, su kuo, kur, kada. Netgi Maskvoje. Aš viską žinau. Tarkim, kad vakar jis gėrė. Tačiau ateina rytą į treniruotę su apranga, viską išprakaituoja. Ima žaisti ir yra geriausias. Ką aš galiu pasakyti? Rusijoje tai visada buvo vadinama „geria ir žaidžia“.
V.Rodionovas įsitikinęs, kad bausmėmis nieko nepasieksi: „Jeigu nubausčiau, sulaukčiau atvirkštinės reakcijos – jis užsisklęstų savyje. Vienintelis dalykas, ką galiu pasakyti: „Ar tavo amžina sveikata? Tu gali žaisti iki 35-erių, bet taip elgdamasis baigsi 32-ejų“. Tačiau kai pradėjo gauti normalius pinigus, jis ėmė daryti išvadas. Nori ilgiau žaisti, nes nori užsidirbti pinigų“.
Saratovas verks G.Einikio
V.Rodionovas neslepia, kad jam bus labai sunku išsiskirti su ryškiausia savo komandos žvaigžde: „Tokia akimirka anksčiau ar vėliau ateis, ir jis grįš į Lietuvą. Man bus labai gaila. Saratove jį priima tokį, koks jis yra. Čia G.Einikį gerbia ir vertina. Bet niekur nedingsi, nes jis ilgisi Lietuvos kvapo. Reikia puoselėti savo talentus, todėl Gintaras tikrai nenusipelnė tokio požiūrio, koks dabar į jį yra Lietuvoje. Netgi ir tuos pinigus, kuriuos jis uždirba čia, Gintaras juk investuos tėvynėje“.
„Žiauriai norėjau, kad Gintaras žaistų „Žalgiryje“, tačiau jis – profesionalas, ir liko ten, kur gali daugiau uždirbti pinigų. Jo reakciją į visas apkalbas matėte, kai jis į „Žalgirio“ krepšį įmetė 28 taškus (tą 1998 m. spalio 8 d. FIBA Eurolygos dvikovą Saratove „Avtodor“ laimėjo 87:82 – Red.). Man gaila, kad pralaimėjom, bet nuoširdžiai džiaugiuosi tokiu Gintaro žaidimu“, – prisipažino Darius Maskoliūnas.
„Visur, kur važiuotum, būsi vienas. Visur persekios tas pats liūdesys. Saratove nors gali pabendrauti su žmonėmis, nes kitur užsienyje tokių galimybių neturėsi“, – sako „Avtodor“ ketvirtą sezoną žaidžiantis legionierius iš Lietuvos G.Einikis.
