E grupėje per pirmąjį ratą vilniečiai laimėjo vos sykį ir patyrė keturias nesėkmes. Pastarąją – trečiadienio vakare Salonikuose, kur 76:81 nusileido vienam Graikijos čempionato autsaiderių PAOK klubui.
36 metų K.Lavrinovičius per 24 min. pelnė 13 taškų, atkovojo 10 kamuolių ir surinko 21 naudingumo balą, bet net ir ant tvirtų veterano pečių komanda neišplaukė.
Pagal šį sezoną jau įprastą scenarijų „Lietuvos rytas“ per toli paleido varžovus rungtynių pradžioje ir paskui jau neatgimė pergalei.
– Krepšinyje esate matęs daugiau nei bet kuris kitas tavo komandos draugas iš „Lietuvos ryto“. Galėtumėte paaiškinti, kas vyksta? – lrytas.lt paklausė K.Lavrinovičiaus.
– Kaip visada. Tragiškas pirmasis kėlinys. Paskui – bandymas vytis. Kaip ir paprastai, pasivejame, o paskui vėl paleidžiame. Gal pabaiga priklauso ir nuo sėkmės, bet neturėtume varžovų taip paleisti, kad paskui išnaudotume visas jėgas vydamiesi.
– Bet bloga rungtynių pradžia jau tapo chroniška „Lietuvos ryto“ bėda.
– Taip, ir nesuprantu kodėl.
– Ir vis dėlto kodėl? Gal nenusiteikiate tinkamai, gal jums treneriai neišaiškina, kaip reikia pradėti rungtynes?
– Nežinau. Gal yra neužtikrintumo, ką žaidėjas turi daryti aikštėje. Nerandu kitos priežasties. Juk rungtynių pradžioje koks gali būti jaudulys? Suprantu, kad įtampa gali atsirasti pabaigoje, kai kova vyksta taškas į tašką. Bet pradžioje?
– Nejaugi žaidėjai į aikštę eina nesuvokdami mačo plano?
– Nežinau. Mums lyg ir viskas aišku. Yra sistema, pagal kurią žaidžiame, yra deriniai, prieš varžybas sudėliojami akcentai, ką turime daryti. Bet… Net nesuprantu ir neįsivaizduoju, kas ir kaip čia atsitinka.
– Sutinkate, kad Europos taurėje varžovai nėra iš neįveikiamų? Ypač – tokios komandos kaip Salonikų.
– Aišku. Už PAOK tikrai esame stipresni pagal talentus ir žaidėjų lygį.
– Po pirmojo rato grupėje turite tik vieną pergalę, pralaimėjote keturis kartus ir esate priešpaskutiniai. Ar tokio juodo tunelio gale matai kokią nors šviesą?
– Vienintelė išeitis mums – gerinti žaidimą. Jeigu taip žaisime ir toliau, jokio išėjimo iš to tunelio nerasime.
– Nuo ko pradėti?
– Nežinau. Jau mėnesį apie tai galvoju – nuo tada, kai ėmėme pralaimėti. Priežasčių galima rasti ar net prisigalvoti, bet ar jos bus būtent tos, kodėl mes taip blogai žaidžiame?
– Marcelo Nicola po pralaimėtų rungtynių paprastai priekaištauja krepšininkams, kad nesilaiko numatyto žaidimo plano. Sutinki su treneriu?
– Gal matydamas viską iš šalies ir aš sakyčiau, kad kalti tie, kas žaidžia. Bet aikštėje esame penkiese. Kai kam gal atrodo, kad prasta sistema ar blogi deriniai, kurių negalime atlikti, kaip norima. Bet visi penki turime padaryti paprastus dalykus, kurių iš mūsų reikalaujama.
Gal kai kam atrodo, kad suburta puolimo komanda, kurioje visi nori gauti kamuolį ir atakuoti. Bet turime suprasti, kad einame ne tik įmesti taškų, bet ir atlikti papildomo darbo: perimti kamuolį, atkovoti, padėti draugui apsiginti.
Suprantu žaidėjus, kurie pelno taškus ir jaučia, kad gali tai padaryti, bet reikia žiūrėti ir į kitus svarbius komandai dalykus, apie kuriuos ką tik sakiau.
– Ar apie visa tai jūs, krepšininkai, pasikalbate tarpusavyje?
– Aišku, pasikalbame. Bet, bliamba…
– Ne visi išgirsta?
– Gal neišgirsta, gal kai ko nesupranta. Turime į rungtynes eiti labiau susitelkę, kad nebūtų taip: pradedame žaisti nežinodami, ką tarėmės prieš varžybas. Arba jeigu kuriam nors žaidėjui kas neaišku, reikia prieš rungtynes išsiklausinėti trenerio, kaip ir ką daryti.
Kuo daugiau kalbėsime ir aikštėje, ir šalia, tuo mums patiems bus lengviau.
– O gal laikas tarpusavyje ir pasibarti?
– Kaip suprasti?
– Vienam su kitu pakalbėti griežčiau.
– Ne. Bartis nereikia, nes tai tikrai nepadės. Geriau padrąsinti vienas kitą, paaiškinti, bet jokiu būdu ne bartis.
