– Kalbėsis kaunietis su kauniečiu. Visi galvoja, kad esate vilnietis ir nekenčiate Kauno bei „Žalgirio“, – V.Mačiulis pradėjo pokalbį su G.Vainausku.
– Tikrai nėra taip. Nesu visiškai kaunietis, gimiau Utenoje. Šešias klases baigiau Vilniuje, tada mano tėvai persikėlė į Kauną ir ten baigiau vidurinę mokyklą. Kaune praleidau šešerius metus ir tada grįžau į Vilnių. Tačiau tie metai nuo 12-kos iki 18-kos buvo labai svarbūs – tai amžius, kai žmogus formuojasi.
Kaune buvo laisvės pojūtis. Išgyvenau Romo Kalantos susideginimą. Tas stiprus įspūdis paveikė visų to meto žmonių gyvenimą ir ypač – jaunimo. Iki šiol galvoju, kad šis įvykis pristabdė Lietuvos vystymąsi. Sakoma, kad, pavyzdžiui, Latvijos ar Estijos dainininkai anuomet buvo visa galva geresni už Lietuvos. Manau, taip atsitiko todėl, kad po R.Kalantos Lietuvoje viskas buvo užspausta ir mes kurį laiką buvome sustoję vystytis.
– Žaidėte krepšinį?
– Vilniuje lankiau krepšinį, Kaune tęsiau pas trenerį Vladą Janiūną. Bet man nepavyko. Treneris vieną dieną atėjo ir pasakė, kad esu per žemas krepšiniui ir neturiu perspektyvų. Jis mane atleido – tai buvo viena skaudžiausių dienų mano gyvenime. Gal aš būčiau buvęs krepšininkas, gal ne, bet visi tada ieškojo ąžuoliukų ir liepaičių. Žemesnio ūgio krepšininkai buvo nepageidautini.
Treniravomės Kauno 10-osios vidurinės salėje. Jis, matyt, turėjo savo viziją. Kai susitinkame, aš jam nuolat tą primenu, pasijuokiame abu.
– Neatsiprašo?
– Dėl ko? Aš nieko krepšinyje nenustebinau. Nenuėjau treniruotis kitur. Bet perskaičiau laikraštyje skelbimą, kad renkami dviratininkai, ir nuėjau ten. Dviračiams atidaviau septynerius metus ir tais laikais, kai buvo didžiulė konkurencija, pasiekiau nemažai. Tai suteikė man tvirtybės gyvenime, išsiugdžiau daug valios, nes dviračių sportas tikrai sunkus.
Buvau Sovietų sąjungos jaunimo čempionas ir Lietuvos čempionas. Bet laiku mečiau: kai reikėjo pasirinkti – dviračiai ar mokslas, pasirinkau mokslus. Supratau, kad gyvenime negaliu visko turėti ir reikia kažką rinktis.
– Krepšinis, žurnalistika ar dviratis jums buvo svarbiausias dalykas?
– Kurį laiką dar sportavau išvažiavęs į Vilnių. Dviračiu šeštadieniais važiuodavau į Kauną pas tėvus, nes pinigų nebuvo ir reikėjo ko nors atsivežti kuprinėje pavalgyti. Sekmadieniais grįždavau. Važiuodavau ir sausio mėnesį. Numindavau gana greitai, nes stengiausi pasislėpti už priekyje važiuojančio automobilio, kad būtų užuovėja.
Dabar suprantu, kad tai buvo didelė kvailystė, nes, neduok Dieve, ta mašina būtų staigiai stabdžiusi... Bet tuo metu – jaunystė, jūra iki kelių.
Iki Kauno nuvažiuodavau greitai – per tris valandas. Pabūdavau, išsimiegodavau, pasikraudavau ir grįždavau. Tai būdavo ir kaip treniruotė, suderinta su gyvenimo reikmėmis.
– Kodėl pasirinkote žurnalistiką?
– Mano tėvai buvo ekonomistai. Negalvojau stoti į žurnalistiką. Kai rimtai sportavau, mane labai domino sporto medicina, ketinau stoti į Tartu universitetą. Bet baigiant mokyklą kilo mintis išbandyti tokią dinamišką profesiją kaip žurnalistika. Tuo metu sporto žurnalistika buvo laisviausia, galima buvo rašyti be politinių poteksčių.
Sumąsčiau, kad reikia stoti. Tiesa, manęs nepriėmė. Tada reikėjo būti parašius į laikraštį tris žinutes apie sportą. Aš to nežinojau – nunešiau dokumentus ir manęs nepriėmė.
Išėjau iš kabineto ir netrukus įstojau į lietuvių kalbą. Baigiau vieną kursą, bet vis norėjau į žurnalistiką. Filologijos studijos labai praplėtė mano akiratį, bet vis dėlto nuėjau pas rektorių ir paprašiau mane perkelti. Jis pažiūrėjo teigiamai, tik pasakė: nežinau, kaip įveiksi šį barjerą, nes turi 19 skolų. Aš jas turėjau išlaikyti nuo rugsėjo iki Naujųjų. Sportuodamas to nebūčiau padaręs.
– Kodėl neliko žurnalo „Krepšinis“?
– Tai krizės padariniai, kai reikėjo kažką nukirpti. Rėmėjai duoda pinigus komandai, žurnalams nebelieka. Kai reklamą duos žurnalui, kai atsiras kritinis svoris, tada gal pradėsime. Žmonių mes turime, pas mus dirba nemažai sporto žurnalistų. Visada galime tą daryti.
– Juk internetas dabar yra peilis po kaklu.
– Tai skaudus klausimas man. Aš vadovauju ir laikraščiui, ir portalui, bet esu išaugęs su laikraščiu.
- Koks jūsų požiūris į „Žalgirį“?
– Nebūsiu originalus – anksčiau „Žalgiris“ visiems buvo svarbiausia komanda ir man paliko ryškiausią įspūdį. Bet tai, kad aš prisidėjau prie jos atgaivinimo, tai irgi faktas.
– Kuo?
– Kai „Žalgiris“ 1999 metais tapo Eurolygos čempionu, kas buvo pagrindinis rėmėjas? Kokia reklama buvo ant baudos aikštelės skritulių? Visa – „Lietuvos ryto“. Tai buvo ir finansinė, ir informacinė parama.
Be to, tada aš prikalbinau „Žalgirį“ remti ir dabartinį SBA prezidentą Arūną Martinkevičių. Jis blaškėsi gyvenime, nežinojo, koks iš jo bus verslininkas. Aš jam sakau: tau reikia pradėti remti krepšinį, nes per jį taip pateksi tarp įtakingų žmonių. Su jais galėsi pasikalbėti, jie tau patars.
– Vadinasi, tie kauniečiai, kurie kaltinate G.Vainauską, kad jis yra Kauno ir „Žalgirio“ priešas, turėtumėte nusilenkti – jis padėjo „Žalgirio“ pergalės Eurolygoje pagrindą. Juokas juokais, bet ar jaučiate kauniečių krepšinio fanų nusistatymą prieš save?
– Pagal laikraščio tiražą – ne. Tiek Vilniuje, tiek Kaune „Lietuvos ryto“ skaitytojų yra panašiai. Tai labai geras rodiklis.
– Bet jei tik „Lietuvos rytas“ laimi prieš „Žalgirį“, pasipila komentarai...
– Aš komentarų neskaitau, ir taip turiu ką veikti gyvenime. Džiaugiuosi, kad padedant keliems draugams mums pavyko įkurti komandą Vilniuje, kuriai po dvejų metų bus dvidešimt metų.
„Žalgiris“ yra visos Lietuvos komanda, ne tik Kauno. „Lietuvos rytas“ – Vilniaus komanda, o mieste yra daug pramogų, daug kuo visi domisi, todėl buvo ne taip paprasta pritraukti žmones į areną.
Labai daug vilčių komandoje siejau su sūnumi, kuris turėjo gerą įžvalgą krepšinyje. Bet jis pasitraukė į šalį kitais keliais. Gal kada jis grįš į komandą.
– Aš jau norėčiau, kad jis grįžtų nuo rudens ir linkėčiau to, nes tai degantis, norintis ir galintis žmogus.
– Pirmausia jam reikia susitvarkyti su savimi.
