L.Ann žurnalui „SLAM“ atskleidė, kad dirbdama striptizo klube dažnai matydavo sportininkus, kur su jais ir susipažino.
„Sportininkai visuomet užsuka į striptizo klubus. Kai sportininkas ateina, dauguma striptizo šokėjų nežino, kas jie yra, nes jos neseka rungtynių. Tad tikrai paglostydavo ego, jeigu karšta mergina prieidavo prie žaidėjo ir sakydavo: „Žinau, kas tu esi. Aš – gerbėja.“ Per pirmuosius keletą metų jau turėjau pakankamai kontaktų su žaidėjais, kuriuos sutikau. Kai keliaudavau, susisiekdavau ir jie man duodavo bilietų“, – sakė L.Ann.
Ji teigė, kad savo keliones ėmė planuotis pagal komandų tvarkaraščius.
Buvusi pornožvaigždė dabar labiausiai norėtų mokyti NBA naujokus ir paaiškinti šiems, kaip turėtų gyventi tikri krepšininkai.
– Apie ką kalbėdavotės su krepšininkais? – „SLAM“ paklausė L.Ann.
– Visada jų klausdavau apie krepšinį. Aš norėjau žinoti, kaip sekasi bendrauti su treneriu. „Ar jūs sutariate, kaip komanda?“. Klausdavau apie arenas, jų mėgstamiausias vietas, ką jie mėgsta daryti tam tikruose miestuose.
– Ar jie buvo atviri?
– Dauguma – taip, nes jie irgi turėjo man klausimų. Jie klausdavau, ar pažįstu konkrečią merginą ir kokia ji yra. Mes keisdavomės klausimais. Buvo ir taip, kad padėdavau krepšininkui susitikti su mergina. Kai žaidėjai ėmė kalbėti tarpusavyje ir suprato, kad aš neapšnekinėju kitų, jie pradėjo eiti pas mane. Žaidėjai tiesiog nenorėjo nusvilti dėl merginų, kurias pažinojau.
Dabartinis krepšininkas man sakė, kad mane pažinoti – NBA tarsi būtinybė.
– Kokios sporto šakos atstovai Šiaurės Amerikoje dažniausiai lankosi klubuose?
– Sakyčiau, kad krepšininkai. Ilgiausiai buvo NFL (amerikietiškasis futbolas). Amerikietiško futbolo žaidėjai nėra taip gerai atpažįstami, nes aikštėje jie dėvi specialią aprangą, šalmus. Jie netgi primena beisbolo žaidėjus. Pastarieji turi 162 rungtynes ir yra labai užimti. Be to, beisbolo bendruomenė – visiškai kitokia. Kalbu ne apie rasę, o kultūrą.
Beisbolas – tarsi visos Amerikos sportas. O krepšinis – labai spindintis sportas. Beisbolininkai nesirengia iššaukiančiai, o NBA kiekvieną vakarą matome mados šou. Krepšininkai tiesiog dievina klubus.
– Kaip dažnai dabar bendraujate su tais žaidėjais?
– Bent jau kas savaitę. NBA nėra tokios komandos, kur nebūtų nė vieno žmogaus, su kuriuo kalbuosi. Dabar turiu tikslą – noriu kalbėti per naujokų simpoziumą ir žaidėjams papasakoti apie tai, ko turėtų saugotis sportininkai.
Po vidurnakčio nieko gero nenutinka. Jie turi suprasti, kad tai – pasiaukojimas ir to daryti negalima, o jeigu jau nusprendi eiti, tai turėtum mokėti apsaugai, kuri būtų šalia. Aš naktį be apsaugos niekur neinu, tad kodėl jie turėtų? Aš galiu prarasti mažiau nei jie.
– Bet komandos turi apsaugos darbuotojus?
– Taip, bet turi jų prašyti. Jeigu paprašysi, treneris sužinos, kad išsliūkinai naktį. Krepšininkai naudojasi ir vairuotojų paslaugomis. Štai klubai juos irgi turi, bet žaidėjai bijo, kad taip apie išvykas sužinos komanda.
– Tad norite pasakyti, kad sportininkai neturėtų niekur eiti po vidurnakčio?
– Jeigu būčiau aš, tada sakyčiau „ne“. Aš noriu žaidėjams pasakyti, kad jie turėtų kiekvieną sezoną išmokti po naują kalbą. Tada jie galėtų nuvykti į tą šalį ir laisvai kalbėti. Po aštuonerių metų lygoje tu turėtum žinoti tiek daug skirtingų kalbų ir kultūrų, kad baigęs karjerą galėtum daryti viską, ką panorėjęs. Bet sunku 22 metų sportininkui pasakyti, kad jis negali niekur eiti.
– Jūs nesate įsipareigojusi rūpintis žaidėjų gerove. Kodėl taip rūpinatės?
– Krepšinis mane apsaugojo nuo to, kad nepanirčiau į mano veiklai būdingą gyvenimo būdą. Krepšinis apsaugojo nuo rimto įnikimo į narkotikus ir sustorėjimo. Tai suteikė stabilumo. Dabar jaučiu socialinę atsakomybę rūpintis krepšiniu ir paaiškinti viską merginoms, kurios nevertinta to, jog sportininkas gali turėti labai nedidelę laiko dalį užsidirbti visam savo gyvenimui.
Girdžiu, kaip tos merginos spaudžia žaidėjus uždirbti dar daugiau ir tai daužo mano širdį, nes aš esu sirgalė.
– Praėjusį sezoną pagaminote vakarienę „Golden State Warriors“ krepšininkui ir neminėdama vardų apie tai kalbėjote savo laidoje. Ar istoriją išgirdęs žaidėjas nervinosi?
– Jis tarsi mirė, nes devyni iš dešimties suprato, kas jis. Bet nė vienas iš mūsų pernelyg nesirūpinome. Informacijos pakankamai užteko, kad žiniasklaida turėtų peno, bet niekas nenukentėjo.
– Ar jam patiko maistas?
– Taip. Nuo to laiko esu jam pagaminusi daug kartų.
– Kokią geriausią dovaną esate gavusi iš žaidėjo?
– Visada sakau, kad bilietus, nes dievinu rungtynes. Esu gavusi rankinių ir papuošalų, bet jie greitai supranta, kad nesu iš tų merginų, kurioms būtini papuošalai. Man dovanų nereikia.
– Apie savo pasitraukimą iš porno industrijos paskelbėte 2014 metų gruodį. Kaip reagavo žaidėjai?
– Daug vyrukų, kurie veikiausiai yra matę mano scenas, vėliau susipažino su manimi ir pasakė, kad nebegali to žiūrėti (juokiasi). Jie mane pamatė visiškai kitoje šviesoje ir dabar džiaugiasi dėl mano pasukimo į sportą.
– Ar tai, kad nebešokate ir nesate porno industrijoje pakeitė jūsų santykį su sportininkais?
– Dabar mes susirašinėjame arba susitinkame po rungtynių, pasikalbama. Krepšininkai žino, kad jeigu jis gerai sužaidė, pirmasis dalykas, kurį jis gaus nuėjęs į persirengimo kambarį po mačo – mano atsiųstas memas. Man tai – labai malonu, nes jie žino, kad aš stebiu rungtynes.
