Bet asmeniniai skaičiai nieko nereiškė, nes tą lemiamą dvikovą „Barcelona“ 66:67 pralaimėjo Atėnų „Panathinaikos“ krepšininkams. Jei laikrodžiui skaičiuojant paskutines sekundes kamuolys būtų A.Karnišovo rankose, gal viskas būtų pasisukę kitaip. Bet prie graikų krepšio atsidūrė „Barcelona“ gynėjas 193 cm ūgio J.A.Montero ir jo mestą kamuolį blokavo „Panathinaikos“ atstovavęs milžinas 218 cm ūgio Stojanas Vrankovičius iš Kroatijos.
Tiesa, „Barcelona“ bandė gelbėtis protestu.
„Visi mūsų krepšininkai pasirašė protestą dėl paskutinio bloko. Mes peržiūrėjome vaizdo įrašą ir aiškiai matėme, kad Vrankovičius numušė kamuolį, kai šis jau buvo atšokęs nuo lentos. Teisėjai turėjo įskaityti du taškus“, – tada kalbėjo A.Karnišovas.
Niekas neabejojo, kad „Barcelona“ pergalės atveju būtent jam būtų tekęs finalo naudingiausio žaidėjo titulas.
Bet prancūzo P.Dorizono ir R.Virovniko iš Izraelio sprendimas liko galioti, o naudingiausiu buvo pripažintas Dominique'as Wilkinsas – „Panathinaikos“ aprangą vilkėjusi NBA garsenybė.
2 iš 6 tritaškių 4 iš 10 dvitaškių ir visas 9 mestas baudas finale pataikęs lietuvis ilgai negalėjo užgniaužti apmaudo: „Teisėjus sukaustė įtampa ir svarbiausiu momentu jie nesušvilpė“.
1996-ųjų finalo ketverto metu 204 cm ūgio A.Karnišovui buvo 24 metai ir jis tvirtais žingsniai lipo į krepšinio šlovės viršūnę.
„Apmaudu. Jeigu būtume pralaimėję 15 taškų, gal nebūtų taip pikta. Bet gal grįšime į finalą kitąmet ur bandysime dar kartą“, – ištarė „Barcelona“ legionierius.
A.Karnišovas tiksliai nuspėjo ateitį, bet negalėjo žinoti, kad virš jo tarsi kabo finalų užkeikimas.
1997-ųjų finale „Barcelona“ klubui koją pakišo kita Graikijos ekipa „Olympiakos“ – 58:73.
A.Karnišovas į Eurolygos finalo ketvertą dar vyko ir 1999 metais, kai čempionu tapo Kauno „Žalgiris“. Tada puolėjas iš Lietuvos žaidė Bolonijos „Paf“ ekipoje ir kartu su komandos draugais jau pusfinalyje turėjo pripažinti kito Bolonijos klubo „Kinder“ pranašumą.
Iš viso A.Karnišovas pagrindiniame žemyno klubų turnyre rungtyniavo net septynis sezonus iš eilės ir visada atstovavo komandoms, kurios prieš sezoną buvo minimos tarp pagrindinių favoričių. Tačiau lietuvį tarptautinėse varžybose persekiojo savotiškas užkeikimas – jo komandos iš kovos dažniausiai pasitraukdavo kur kas anksčiau negu būdavo prognozuojama.
