Nepaklusnioms federacijoms, ar tiksliau jų formuojamoms rinktinėms, esą ketinama taikyti sankcijas, pašalinant šias rinktines iš olimpinių žaidynių ir liepą vyksiančių olimpinių atrankos turnyrų.
Ar nepanašu, kad šie reikalavimai nelabai ką turi bendro su garbingais sporto principais, ir yra labiau susiję su ekonominiais interesais? Ar nepasikartos tarptautinio krepšinio pasaulyje istorijos, panašios į nesenai nuskambėjusias Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) nešvarių pinigų istorijas?
Ar šie pastarųjų metų skandalai nėra panašūs į 2001 ir 2003 metais pasaulį sudrebinusius bendrovių „Enron“ ir „Parmalat“ skandalus bei 2008 metų „Lehman Brothers“ ir kitų finansinių institucijų griūtis? Iš šių skandalų buvo pasimokyta, nors kartais reakcija į juos būdavo ir akivaizdžiai perdėta.
Vis dėlto šiandien turime pakankamai efektyviai veikiančius nepriklausomus auditorius, kurie užtikrina finansinį skaidrumą, reikalavimus viešai skelbti finansinę atskaitomybę, finansines apskaitos standartus, reikalavimus laikytis gerų valdymo principų, akcininkų įtaką užtikrinančius demokratinius instrumentus ir t. t.
Panašu, kad visi šie puikūs dalykai, kurie jau seniai tapo sąžiningo verslo modus vivendi, yra nežinomi sporto verslo pasaulyje. Panaršius FIBA tinklalapyje, nepavyko rasti nei oficialios šios organizacijos struktūros (spėju, kad FIBA yra įkūrusi ne vieną juridinį asmenį), nei auditorių ataskaitos, nei sudarytos pagal verslui taikomus standartus finansinės atskaitomybės.
Prisimenant „Panama Papers“ skandalą, kyla klausimas: ar tik nepaaiškės, kad dalis FIBA veiklos vykdoma pasinaudojant lengvatinėse zonose įsteigtomis bendrovėmis? Bendrovių veikloje tokia situacija neatitiktų skaidraus verslo principų.
Neįmanoma įsivaizduoti, kad kokia nors bendrovė keltų reikalavimus kitoms bendrovėms nedalyvauti kitų organizacijų veikloje. Šią situaciją galima analizuoti ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių pažeidimo aspektu.
Šie straipsniai draudžia susitarimus dėl rinkos pasidalinimo ir reikalavimus dėl papildomų įsipareigojimų bei draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi – taigi, sporto federacijos negali atlikti tokių veiksmų, kuriais būtų neteisėtai ribojama klubų teisė dalyvauti kitų organizacijų rengiamuose turnyruose, žaidynėse.
Panašu, kad sporto pasaulis užstrigo XIX amžiuje. Paviešintas FIBA grasinimas gali pasirodyti labai panašus į tokią situaciją, kai viena organizacija kelia reikalavimus kitai organizacijai, kad pastaroji nubaustų trečią organizaciją už jos dalyvavimą ketvirtos organizacijos veikloje.
Jei taip atsitiktų verslo pasaulyje – tuoj pat grėstų konkurencijos tarnybų įsikišimas ir baudos, siekiančios 10 proc. bendrųjų metinių pajamų. O kartelinio susitarimo atveju grėstų net ir baudžiamoji atsakomybė.
Taip pat reikėtų prisiminti ir kitus draudimus, susijusius su sutarčių laisvės principu, viešaisiais pirkimais ir pan.
Negaliu sutikti su teiginiu „esame priremti prie sienos“, nes yra pakankamai daug teisinių priemonių pasipriešinti tokiai savivalei (jau nekalbant apie galimas tesėkūrines iniciatyvas) – juk FIBA grasinimai yra susiję su nacionalinių komandų dalyvavimu tarptautiniuose sporto renginiuose. Tuo labiau, kad jau turime ir Europos Komisijos atliekamą tyrimą, susijusį su Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) draudimu sportininkams dalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse.
Gal reikėtų sukurti dar vieną tarptautinių sporto organizacijų savivalę ribojantį precedentą?
Gintautas Bartkus yra Tark Grunte Sutkiene partneris, buvęs teisingumo ministras, Europos Komisijos ekspertas Europos bendrovių teisės srityje
