„Jei pusėms nepasiseks sudaryti ilgalaikės sutarties, FIBA vargu ar sustos. Ji bandys maksimaliai kontroliuoti visas Europos taures. Ir Europos taurės turnyras – tik tarpinė stotelė manevruojant derybose“, – mano Rusijos čempionės Maskvos CSKA ekipos vadovas Andrejus Vatutinas, kurio klubas šį savaitgalį kovos Eurolygos finalo ketverto varžybose, o jis pats laikomas gan įtakingu žmogumi Eurolygos koridoriuose.
FIBA visą balandį mojavo kovo 20-osios priimtu „FIBA Europe“ Vykdomojo komiteto sprendimu, kuriuo visų šalių rinktinės, kurių klubai sutiks varžytis Eurolygos rengiamame Europos taurės turnyre, bus diskvalifikuotos ne tik iš Europos krepšinio čempionatų, bet ir olimpinių žaidynių.
Damoklo kartas pakibo virš 14 šalių federacijų, kurių klubai pasirašė sutartis varžytis ne FIBA varžybose, o Ispanijai ir Lietuvai buvo pagrasinta spyriu iš Rio olimpinių žaidynių.
Karas Europos krepšinyje įsiplieskė dėl FIBA noro rengti stipriausius klubinius turnyrus. Tą jau daugiau nei 15 metų sėkmingai daro Eurolygos komercinė struktūra ECA, bet FIBA užsimanė perimti organizavimą ir sukūrė savo Čempionų lyga.
Klubams nepanorus dalyvauti FIBA turnyre, pradėtas šantažas prieš šalių federacijas ir nacionalines rinktines.
„Aš dalyvavau ne viename Eurolygos susitikime dėl FIBA reikalų, tačiau per pirmąjį su kolegomis apsitarėme, kad darbinės medžiagos mes spaudai neteiksime. Tegul tai daro abi organizacijos per savo platinimo tarnybas“, – paslapčių portalui sportfakt skelbti nebuvo nusiteikęs CSKA prezidentas A.Vatutinas.
Ilgame portalo parengtame interviu kalbama apie CSKA galimybes galiausiai laimėti Eurolyga po dešimties metų pertraukos, kai tai buvo padaryta Prahoje.
Tačiau didelis dėmesys buvo skirtas ir Eurolygos bei FIBA santykiams.
- Ką gali FIBA pasiūlyti klubams ir Eurolygai išskyrus bandymą paspausti komandas per šalių federacijas?
– Ilgus metus FIBA visus klausimus sprendė tik iš jėgos pozicijos, nesiklausė klubų nuomonės. Būtent todėl ir atsirado 2000-siais Eurolyga. Pastaruosius 15 metų abi kompanijos šiaip ne taip gyveno viena su kita, tačiau konfliktas dabar įsiplieskė rimtas.
Žinote, rusų rašytojas Maksimas Gorkis turi vieną išsireiškimą: „Jei vienas į kitą ridenasi du dideli akmenys, neverta stotis tarp jų“. Tačiau... Žinote, nesutarimus galima kiek nori vynioti į gražius popierėlius su užrašais „aukštesni tikslai“, „kova dėl krepšinio ateities“ ar „siekiai apginti silpnus klubus prieš stipriuosius“. Visa tai yra tik žodžiai. Šio konflikto esmę galima išdalinti į tris dalis.
Visų pirma – noras kontroliuoti stipriausius Europos krepšinio turnyrus. Antra dalis – nacionalinių rinkinių kalendorius ir trečia – visiškai skirtingos krepšinio vystymosi kryptys.
Būtent taip yra dabar... Galima atvirai sakyti, kad FIBA dabar krepšinyje siekia statyti socializmą, deklaruodama visiems lygias teises. Tuo tarpu Eurolyga yra komercinis turnyras, kuris per savo 15 metų gyvavimą įrodė vertę ir demonstruoja didėjančius finansinius rodiklius -ši struktūra žiūri tik į didžiuosius klubus.
FIBA ir Eurolygos pozicijos tikrai ne draugiškos, bet juk visada yra vietos deryboms ir susitarimams. Reikia tik įforminti gyvenimą vienas šalia vienas kito – sutartį dėl vadovavimo turnyrams ir pagarbos vienas kitam. Būtent toks modelis ir buvo iki šiol. Bet dabar FIBA sukaupė visas savo jėgas ir jau trečius metus iš eilės siekia susigrąžinti vadovavimą Europos taurėms.
Gaila, bet per tuos metus FIBA nesikeičia. Per tuos tris metus taip ir nenuskambėjo nė vieno argumento, kodėl jos turnyrai yra geresni ir kodėl reikia klubams būtent ten žaisti. Išskyrus savo ambicijas, FIBA neturi ką pasiūlyti. Visi jos finansiniai pasiūlymai tikrai nėra labiau įdomesni už Eurolygos, o dabar, atsižvelgus į sutartį su IMG ir jų siūlomus šimtus milijonų, apskritai nublanksta.
Kai FIBA nepasisekė pritraukti klubus įkalbėjimais, tai ji įjungė grasinimų mašiną. Bet tai mes jau kažkada buvome patyrę.
Esant dabartinei vertikalei – „Tarptautinis olimpinis komitetas-tarptautinė federacija-nacionalinė federacija-lygos“, visos pasaulio tarptautinės federacijos turi jėgos argumentus spausti lygas ar klubus – net ir skelbti pastaruosius už įstatymo ribų. Tą mes dabar ir matome. Visiems ir taip aišku, kad tai labai primena šantažą. Galvoju, kad rinktinių diskvalifikacijos šmėkla itin apramino daugelį „kovotojų už tiesą ir nepriklausomybę“.
Kaip ir ką besakytum, FIBA pozicija kol kas yra stipresnė. Bet galimas dalykas, kad iki tam tikros ribos. Aš kalbu apie juridinius dalykus – jei Europos komisija nutars, kad FIBA kuria monopoliją ir siekia konkurencijos panaikinimo, viskas apsivers. Ir kuo greičiau būtų vienas ar kitas Europos komisijos sprendimas, tuo geriau.
- Šis skandalas iškėlė klausimą ar krepšinio lygos turėtų paklusti federacijoms. Gal lygos sau, federacijos sau? Juk futbolas yra susitvarkęs... Iš vienos pusės, futbolas bendradarbiauja su federacijomis, iš kitos – lygos ir dideli pinigai.
– Visi pastaruoju metu kalba apie investicijas į krepšinį, tačiau tiesa ta, kad jokių investicijų nėra. Finansinė teorija tikina – verslininkas į tam tikrą veiklą investuoja tikėdamasis pelno. Bet krepšinyje aš nematau jokio pelno – atvirkščiai, klubai daugiau išleidžia nei uždirba. Tik to nelabai matosi, nes kaskart ateina vis naujos finansinės injekcijos. Iš to ir kyla bandymas nuslėpti esamą padėtį, rašant apie vidutinišką sirgalių apsilankymą, vidutiniškus pelnus, vidutinišką krepšinio kokybę.
Manau, viso sporto ateitis – tik uždarose lygose. Tuoj pat visi pradės kalbėti, kad tai amerikiečių sumanymas, pas mus sunkiai įgyvendinamas. Jis sunkiai įgyvendinamas iki tol, kol nepradedi tą modelį statyti. Ir tuomet – viskas įmanoma. Viskas kita – pokalbiai ant sofos ieškant nemokamos krepšinio transliacijos per televiziją. Tik uždara lyga, tik galingi klubai, tik atkrintamieji mačai, tik labai griežti reikalavimai arenoms. Ir tuomet lyga uždirbs, o uždirbdama dalį pelno atiduos klubams.
- 14-os šalių federacijos gali būti diskvalifikuotos, ar dalis jau diskvalifikuotos dėl bendradarbiavimo su Eurolyga. Tarp jų – Ispanija, Lietuva, Graikija, Serbija. Kaip manote, ar įmanomas „Eurobasket 2017“ be tų šalių?
– Tai, ką FIBA bando daryti su diskvalifikacijomis – visiškas absurdas, savižudybė. Pastaruoju metu Europos čempionatai atgijo, tapo įdomūs sirgaliams ir rėmėjams – ir še tau. Daug klausimų kelia ir būsimos atrankos kalendoriai. Galima sakyti, kad tai viena didžiausių konflikto sudedamųjų. Tik apie tai nekalbama...
Mes visi esame savo rinkinių patriotai, o nacionalinės komandos – savotiškos valstybės vitrinos. Futbole neįmanoma sezono įsivaizduoti be rinktinių atrankos varžybų – ar tai Europos, ar tai pasaulio... Sirgalius privalo matyti savo rinktinę.
Pasiūlymai krepšinyje lyg ir atitinka visus šiuos kriterijus. Tik atsiranda, tas žodis „bet“. Kas per rinktinės žaistų, jei jose nebūtų NBA žaidėjų. Čia kas per pozicija – „dvi vaikystės, du pasauliai?“. Sakysime, Prancūzijos krepšinio rinktinėje gali būti 10 NBA atstovų. Kaip prancūzai sugebės prasimušti per atranką į Europos čempionatą, jei NBA juos neišleis? Pasakyti kaip? Atsakysiu – niekaip. Šios šalies klubinio krepšinio lygis neleis to padaryti. Aš paklausiau FIBA atstovų, ką jūs darysite, jei įvyks toks incidentas. O jie man sako – duosime jiems vardinį kvietimą. Taigi, kuriama sistema, kurioje iškart ieškoma išimčių iš taisyklių. Tai kam tada atrankos?
Antras klausimas: UEFA ir FIFA praktiškai padengia visas draudimo išlaidas, jei atrankos varžybose žaidėjas susižeidžia. Europos ar pasaulio krepšinyje to nėra. Tuo ir skiriasi futbolas nuo krepšinio, tuo skiriasi mąstymas apie sporto šakos ateitį.
