Kodėl krepšinio rinktinės kelias buvo toks duobėtas? Kodėl neatsiskleidė žaidėjai, iš kurių buvo tikimasi daugiausia? Ar teisingas daugelį metų rinktinę treniravusio J.Kazlausko sprendimas stratego vietą užleisti kitiems?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi legendinis krepšininkas, olimpinis čempionas Modestas Paulauskas.
- Rinktinės treneris J. Kazlauskas nusprendė trauktis. Ką manote apie šį sprendimą?
– Vertinu tai, kad jis pats daro tokį žingsnį. Man pačiam teko daryti tokius žingsnius ir krepšinyje, ir trenerio darbe. Tai yra nelengvas apsisprendimas, tačiau garbingas.
- Ar galėjo būti kitoks sprendimas tokioje situacijoje?
– J.Kazlauskas dar nėra kritinio amžiaus. Dabar pensijinį amžių atideda iki tam tikros ribos. 61 metai – ne riba. Treneriai dirba puikiausiai. Gerbiu jį. Jis 10 metų dirbo Lietuvos rinktinėje ir pasiekė daug pergalių. Manau, kad nesėkmių buvo mažiau. J.Kazlauskas būtų verta dirbti dar vienam olimpiniam ciklui.
Bet yra kaip yra. Tai – jo apsisprendimas.
Lietuvoje turim ir daugiau puikių trenerių, galbūt atsinaujinimas, pasikeitimas trenerių sudėtyje, kartu būtų pasikeitimas ir žaidėjų sudėtyje. Šie dalykai visuomet atveda į naujoves, naujus sprendimus ir, galbūt, naujas pergales.
- Galvojate, kad tų pasikeitimų po šios olimpiados reikia?
– Reikia, bet nenorėčiau būti teisėjas, budelis, sakantis, kad reikia J.Kazlauskui kirsti galvą. Reikėtų neskubėti. J.Kazlausko interviu – dar šviežias.
Reikia duoti žmonėms atsigauti, atsipalaiduoti, pamąstyti kokį mėnesį kitą ir tada daryti sprendimus.
Pastebėjau, kad ir Lietuvos krepšinio federacija (LKF) nedaro jokių sprendimų, nekalbina J. Kazlausko. Visi nenori „ant karštųjų“ daryti tokių sprendimų, nes jie – labai svarbūs.
Reikėtų iš viso kardinaliai pagalvoti apie Lietuvos krepšinį, kas šiuo metu darosi, kodėl mūsų jaunimas, užimdamas puikias vietas Europos čempionatuose, būdami prizininkais, dingsta? Yra Trenerių asociacija, Krepšinio federacijos vykdomasis komitetas, Krepšinio federacija – reikėtų gilesnių sprendimų.
Nukirsim J.Kazlauskui galvą, žaidėjus išmesim, pakritikuosim, kad jie niekam tikę, bet reiktų gilesnės analizės, ką daryti. Krepšinis buvo, yra ir bus. Negalime sakyti, kad 7 vieta baisiai bloga. Nei Graikijos, nei Italijos, nei Rusijos komandos net nepateko į šias olimpines žaidynes.
Ar čia fizinis pasiruošimas buvo prastas, ar per ilgai stovyklavo, per daug draugiškų rungtynių? Reikia daryti išvadas. Ne pirmus metus ta pati komanda. Paskutinį ciklą ne tiek daug to jaunimo turėjom, buvo visi žaidėjai, jau patikrinti kovose – keliuose Europos čempionatuose antras vietas laimėję, pasaulio čempionate – ketvirti. Kas įvyko, kodėl jie tokie išblėsę buvo, kodėl nebuvo ugnelės, akys užgesusios, kur visos bėdos?
- Rinktinės strategai turėtų paaiškinti, kas įvyko – kodėl Ispanijai pralošta 50 taškų, kodėl rinktinė po šių rungtynių nebepakilo.
– Be abejonės. Negalime atmesti ir žaidėjų pasisakymų. Mūsų, A.Gomelskio laikais, mums labai daug duodavo patiems pasisakyti – kas trukdo, kodėl su šiuo, kitu partneriu blogai. Reikėtų ne vienam J. Kazlauskui suversti visą purvą. Kur tie 12 žaidėjų? Tegu jie atsako. Lietuvoje jie yra žinomi kaip žaidėjai, žmonės, turi reitingus, tauta tikėjo jais. Jie turi atsakyti į klausimą – kodėl?
- Ar gali būti taip, kad jie tarpusavyje nesusižaidę?
– Ta pati komanda žaidžia visą olimpinį ciklą. Įsijungė Vaidas Kariniauskas, Marius Grigonis ir Domantas Sabonis, bet šie trys žaidėjai nelemia šio dalyko. Seniai buvo susižaidę. Visa komanda, kuri kartu buvo, ir masažistai, ir gydytojai – jie kartu tuos keturis metus gyveno. Jie visus niuansus turi žinoti ir pasakyti po vieną žodį.
- Galbūt, ypatingai jaunosios kartos krepšininkai, nepasirengę psichologiškai? Nemažai kritikuotas J.Valančiūnas, kuris po to pripažino, kad nesusitvarkė su emocijomis.
– Yra žaidėjų žmogiška pusė. Jie yra žmonės, ne užprogramuoti robotai. Visi gali klysti, suklysta. Manau, kažkur atėjo J.Valančiūno kritinis momentas ir jis po to nebespėjo, nuėjo į pakalnę ir ten liko. Galų gale, neturėtume remtis vien M.Kalniečiu ir J.Valančiūnu. Yra 12 žaidėjų. Jei imam 12 žaidėjų, turi būti visų indėlis komandai, negali ten būti, atsiprašant, turistų ir važiuojančių į poilsinę kelionę. Parvažiavusį M.Kalnietį turbūt į namus parnešė, tiek vyrukas pavargęs buvo.
- Tačiau rezultatą gerą parodė. M.Kalnietis, bent jau Europoje, vienas pajėgiausių krepšininkų.
– Tai turbūt geriausias M.Kalniečio sezonas per visą jo gyvenimo istoriją. Manyčiau, ne tik Europoje, bet ir pasauliniame kontekste jis yra labai aukštai, vienas geriausių krepšininkų savo pozicijoje.
- Kiek yra trenerio atsakomybės dėl žaidimo – kaip buvo strateguojama, kokie vyko keitimai, ypatingai dėl nepavykusių rungtynių?
– Treneris yra paskutinis, jis taria paskutinį žodį, jis už juos atsako. Bet prieš rungtynes yra puikūs mūsų ekspertai, trenerių štabas. Jie ir tariasi. Ne vienas J.Kazlauskas atsisėda ir per naktį sprendžia, kaip rytoj žaisim su Pau Gasoliu ar kitais žaidėjais. Mes dabar atrandam, kad tam, kuris paskutinis pasakė, turim suversti visą kaltę. Reikia ieškoti sprendimų, kaip išvengti tokio grubaus teismo.
- Ar įsivaizduojate, kas galėtų būti vietoje J.Kazlausko?
– Nenorėčiau minėti pavardžių, bet yra jaunų, gerų trenerių. Gal jie negali iš karto, juos reikia bandyti anksčiau pritraukti prie šio aukštesnio lygio, rinktinių, kad treneriai su antra ar trečia rinktine pavažinėtų po Europą, pasaulį. Papuolėme į nemalonią situaciją, lygtai nežinome, kas ta Australija, ji mus sutrypė ir baigėsi. O ta Australija tyliai, ramiai, po truputį visiems kuteno, pradedant nuo amerikiečių ir nuėjo čiut ne iki trečios vietos. Australijos treneriai, krepšinio federacija rado kažkokių būdų. Puiku buvo žiūrėti į Kroatijos žaidimą. Serbija pogrupyje užėmė ketvirtąją vietą, o po to pasiekė formos piką finaliniame etape. Mes atvirkščiai – pirmas tris rungtynes sulošėme ir baigėsi.
- Ar reiktų svarstyti trenerio užsieniečio variantą?
– Jokiu būdu. Azerbaidžanas ar Armėnija tegu renka užsieniečius, o mes turim puikų krepšinį, tokią istoriją. Krepšinis mūsų nejudinamas.
- Koks Jus labiausiai nuvylęs žaidėjas? Ko Jūs labiausiai nesitikėjote?
– Nebuvo komandoje lyderio, kumščio. Gal M.Kalnietis buvo lyderis, bet jam vienam neužteko, jo niekas nepalaikė, antro žmogaus nebuvo. Visada turėjome komandą kumštį – visi už vieną, vienas už visus. Matėme komandą – daugiau kiekvienas už save, nebuvo draugiškumo. Tai pasireiškė gynyboje, o joje vienas kitam turi padėti. Olimpiadoje matėme tą patį žaidimo stilių, nematėm, kaip pasikeitė. Jaučiam, kaip Australijos krepšinis staigiai pasikeitė, jie pradėjo žaisti greitą, kovingą, drąsų žaidimą. Mūsų komandai to pritrūko.
- O pavardėmis?
– 12 žaidėjų.
- Amerikiečiai, apgynę nugalėtojų titulą, finale sutrypė Serbiją. Ar Europos komandoms kada nors pavyks šį titulą atsiimti iš JAV?
– Manyčiau, pavyks. Galbūt ne kitoje olimpiadoje, o gal ir kitoje. Mes visai netoli jų, tai įrodė ir pogrupio rungtynės, kai jie po tris taškelius laimėjo prieš serbus, australus.
- Jie žaidė trečiojo pajėgumo sudėtimi. Atrodo, kad ateina ir nušluoja visus nieko nedarydami.
– Amerika man visada buvo krepšinio Meka. Kol kas galima pripažinti, kad taip yra, ten geriausias krepšinis, geriausi žaidėjai ten gimsta, auga. Tai priklauso nuo visų sąlygų, daugybės trenerių, darbo metodikos. Ten visai kitokia krepšinio sistema.
- Kokius dalykus rinktinėje reiktų keisti, nuo ko pradėti? Jei J.Kazlauskas palieka vyriausiojo rinktinės trenerio postą, ieškoma naujo, ar jis turėtų viską formuoti, ar dar kažkas turėtų įvykti?
– Turėtų būti gilesnė šios dienos krepšinio analizė. To turėtų imtis Krepšinio federacija, Trenerių asociacija, kitos institucijos ir čia spręsti, ką daryti toliau.
- J.Kazlauskas pagrindine problema, kodėl įvyko taip, įvardino tai, kad krepšininkai per vėlai atvažiavo, nespėjo fiziškai pasiruošti.
– Tada kalti jie patys. Patirtis yra, ne pirmus metus turnyrai vyko. Mėnesiu anksčiau olimpiada įvyko? Visoms komandoms tas pats, visos komandos žaidžia nacionalinius čempionatus, visur tos pačios bėdos. Kiekvienas pralaimėjimas turi duoti impulsą, kitais metais vėl žaidžiame Europos čempionate, reikia galvoti. Blogi žingsniai kartais padeda žymiai greičiau žengti gerą žingsnį.
- O gal mes per daug iš tų krepšininkų tikimės?
– Mes įpratę. Krepšinyje turime būti elite, viršuje, tik medaliai pas mus žvanga. Sakoma, kad kai mus muša, mes stiprėjame. Turime paimti smūgius, juos pernešti teigiamai ir paversti į pergalingus žingsnius.
