J.Kazlauskas tapo pirmuoju šiame amžiuje treneriu, nuvedusiu nacionalinę komandą ant garbės pakylos dviejuose didžiuosiuose turnyruose. Jis nesulaužė liūdnos tradicijos.
Kaip ir visi iki tol šį darbą dirbę krepšinio specialistai, 61 metų treneris pasitraukė iš savo pareigų Lietuvos rinktinei patyrus nesėkmę – Rio de Žaneiro olimpiados ketvirtfinalyje.
1992–1997 metais rinktinę treniravęs Vladas Garastas apie pasitraukimą prabilo po triuškinamo pralaimėjimo atrankos varžybose Lenkijos rinktinei.
1997–2001 metais pirmą kartą komandos vairą laikęs J.Kazlauskas atsistatydino dėl nepatenkinamo rezultato Europos čempionate.
2001–2006 metais vyriausiojo trenerio pareigas ėjęs Antanas Sireika atsisveikino rinktinei neįvykdžius pasaulio čempionate keltų tikslų.
2007–2009 metais svarbiausiai šalies komandai vadovavęs Ramūnas Butautas išėjo po fiasko Europos pirmenybėse.
2010–2012 metais geriausius Lietuvos krepšininkus treniravęs Kęstutis Kemzūra darbą baigė, kai jo komanda užėmė žemiausią vietą olimpinėse žaidynėse.
Trenerį pakeitė žaidėjai
Atkūrus nepriklausomybę V.Garastas buvo pirmasis Lietuvos rinktinės treneris per oficialias varžybas, bet pirmuosius po ilgos pertraukos savarankiškus žingsnius rinktinė žengė vadovaujama kito specialisto.
V.Garastas prie rinktinės vairo stojo tik prieš pat 1992-ųjų vasaros pradžioje vykusį olimpinį atrankos turnyrą, o iki tol rinktinę treniravo panevėžietis Raimundas Sargūnas.
Daugelį talentų išugdęs R.Sargūnas su nacionaline ekipa dirbo visą 1991 metų vasarą ir 1992-ųjų pavasarį surengtose pirmose treniruočių stovyklose.
Bet į rinktinę atvykę geriausi šalies krepšininkai panoro, kad trenerio pareigas eitų V.Garastas.
Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovai pakluso šiam pageidavimui, ir R.Sargūnas turėjo perduoti rinktinės vairą didesnį autoritetą turinčiam strategui.
Praleido progą išeiti oriai
V.Garasto treniruojama komanda laimėjo dvejų olimpinių žaidynių bronzos medalius ir tapo Europos vicečempione. Nors titulų iškovojo nemažai, puikią progą atsisveikinti aukštai iškelta galva V.Garastas praleido.
Po 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių, kuriose mūsų šalies rinktinė laimėjo bronzos medalius, karjerą nacionalinėje komandoje baigė paskutiniai devintojo dešimtmečio herojai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis.
Lietuvoje tada daug kam atrodė, kad kartu užleisti vietą jaunajai kartai turėtų ir ilgą kelią su garsiausiomis Lietuvos krepšinio žvaigždėmis nuėjęs treneris. Juolab kad pašonėje jau buvo J.Kazlauskas, talkinęs Atlantoje ir pasiekęs gerų rezultatų su Kauno „Žalgirio“ komanda.
Tačiau apie pasitraukimą V.Garastas paskelbė tiktai po to, kai 1996-ųjų pabaigoje Europos čempionato atrankos varžybose Lietuvos komandą sutriuškino Lenkijos krepšininkai. Ir pasitraukė ne iš karto – liko iki atrankos turnyro pabaigos.
„Kritikos rašiniai, pamokymai dabar man kelia šypseną. Manau, kad rinktinei galiu daugiausia padėti.
Atliksiu savo, kaip trenerio, pilietinę pareigą ir patenkinsiu kai kurių ištroškusiųjų norus“, – oponentams atkirto V.Garastas.
Treneris tvirtino, kad privalo baigti pradėtą darbą, ir neklausė kalbų, jog jo įpėdinis J.Kazlauskas ne tik susitvarkytų su užduotimi patekti į finalo turnyrą, bet ir savarankiškai dirbdamas įgytų vertingos patirties.
Nespėjo paskui naujoves
Iki 2001 metų dirbusiam J.Kazlauskui irgi teko išklausyti priekaištų, kad užsibuvo per ilgai.
Nors 2000-aisiais Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinei trečią kartą iš eilės laimėjus bronzos medalius apie trenerio pakeitimą kalbų nebuvo, kitąmet vaizdas atrodė visiškai kitaip.
2000 metais gerokai pasikeitė krepšinio taisyklės (nuo 30 iki 24 sek. sutrumpintas atakai skirtas laikas, vietoj dviejų kėlinių po 20 min. pradėti žaisti keturi kėliniai po 10 min.), o J.Kazlauskas 2000–2001 metų sezone netreniravo jokio klubo ir permainų savo kailiu neišbandė.
Tai turėjo didelės įtakos komandos žaidimui 2001 metų Europos čempionate. Jame lietuviai rungtyniavo labai banguotai ir, nesugebėję įveikti latvių, nepateko tarp aštuonių geriausių komandų.
„Kaltė treneriams ir žaidėjams tenka per pusę. Galbūt treneriams netgi daugiau, nes mes atsakingi už pasirengimą. Per jį buvo klaidų“, – iškart po lemtingos nesėkmės Ankaroje sakė J.Kazlauskas.
O komandai vos grįžus namo pranešė, kad atsistatydina iš trenerio pareigų.
Kasdien kalbėjo vis kitaip
Triukšmingiausiai iš rinktinės traukėsi A.Sireika.
Jo treniruojama komanda pasiekė didžiausią Lietuvos krepšinio pergalę atkūrus nepriklausomybę – tapo 2003 metų Europos čempione. Tačiau kitose varžybose krepšininkai pasirodė prasčiau, negu buvo tikimasi.
A.Sireikai priekaištauta dėl pernelyg paprastos taktikos, be to, 2005 ir 2006 metais rinktinė į oficialias varžybas vyko be daugelio ryškiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių.
Nesugebėjimas susitarti su geriausiais šalies krepšininkais buvo vadinamas didžiausiu A.Sireikos trūkumu.
2006 metais būtent dėl to A.Sireika buvo kritikuotas prieš rinktinei išvykstant į pasaulio čempionatą.
Kritikų choro priešakyje stovėjo tuometis LKF prezidentas V.Garastas. Buvo akivaizdu – užteks mažyčio kluptelėjimo, ir bus pareikalauta A.Sireikos galvos.
Nekluptelėti buvo nelengva, nes LKF iškėlė užduotį pasaulio čempionate patekti tarp keturių stipriausių ekipų. Ne pačios geriausios sudėties Lietuvos rinktinė užėmė septintąją vietą.
Tačiau A.Sireika, nepaisydamas kritikos lavinos, spyriojosi dar ilgai. Trenerio saga pasiekė apogėjų po pasaulio čempionato praėjus daugiau nei mėnesiui, kai „Lietuvos ryto“ dienraštis gavo A.Sireikos laišką.
„Aš girdėdamas tokią priešišką reakciją, nematau jokios prasmės ir noro likti krepšinio rinktinėje“, – rašė treneris savo laiške.
Nors laiškas atrodė lyg sprendimo trauktis patvirtinimas, kitą dieną A.Sireika vėl kalbėjo visiškai kitaip – pareiškė, kad atsistatydinti neketina. Tačiau dar po poros dienų LKF gavo trenerio atsistatydinimo prašymą.
Savo žodžius pamiršo
Skambia gaida darbą pradėjęs ir 2007 metų Europos pirmenybių bronzą laimėjęs R.Butautas irgi atsistatydino ne po pirmojo pavojaus skambučio.
Jo pozicijos buvo subraškėjusios 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse, į kurias iškeliavo beveik visi geriausi Lietuvos krepšininkai. Nors treneris prieš išvykimą žadėjo, kad nepavykus laimėti medalių pasitrauks, komandai užėmus ketvirtąją vietą ir likus garbės pakylos papėdėje, R.Butautas savo žodžių neprisiminė.
Jis į visus klausimus apie ateities planus atsakydavo: „Dar pagalvosiu.“ Už R.Butautą pagalvojo LKF prezidentas V.Garastas.
Jis mūru stojo už trenerį ir taip nutildė visas kalbas apie galimą pasitraukimą.
Užtat kitais metais pasitraukimas buvo neišvengiamas. 2009-ųjų Europos čempionate Lietuvos rinktinė laimėjo tiktai vienas iš šešerių rungtynių ir antrą kartą istorijoje nepateko tarp aštuonių stipriausių žemyno komandų.
„Žaidėme labai blogai, laimėjome vos vienas rungtynes. Prisiimu visą atsakomybę“, – tada ištarė R.Butautas.
Rezultato nevadino blogu
R.Butautą pakeitusiam K.Kemzūrai teko sudėtingiausia, bet kartu ir garbingiausia misija. Jis vadovavo rinktinei per Lietuvoje vykusį 2011 metų Europos čempionatą.
Tiesa, prieš tai dar buvo sėkmingas apšilimas – 2010-ųjų pasaulio pirmenybės, iš kurių krepšininkai parsivežė bronzos medalius.
2011-aisiais namie, kur ir sienos padeda, viltys buvo labai didelės, bet Lietuvos rinktinei lemtingą smūgį sudavė varžovai iš Europos krepšinio antrojo ešelono.
Šeimininkai jau ketvirtfinalyje pralaimėjo Makedonijos komandai. Vis dėlto lietuviai įvykdė bent jau minimalią užduotį ir, užėmę penktąją vietą, iškovojo kelialapį į olimpinį atrankos turnyrą, todėl K.Kemzūra liko prie komandos vairo.
Niekas neprisiminė prieš porą metų jo ištartų žodžių: „Norėčiau, kad mano darbas būtų įvertintas ne tik pasiektais ar nepasiektais rezultatais, bet ir pagal tai, kaip komanda žaidžia.“
Komandos žaidimas Lietuvoje vykusiame čempionate negalėjo tenkinti, bet išvados nebuvo padarytos.
Kitais metais per Londono olimpines žaidynes vaizdas nepagerėjo ir Lietuvos rinktinė užėmė tik aštuntąją vietą – žemiausią mūsų šalies krepšinio olimpinėje istorijoje.
„Rezultatą vertinu vidutiniškai. Jis nebuvo labai blogas, bet to, ko norėjome, ko tikėjomės, neatlikome. Patys pakišome sau koją. Mano sutartis su LKF baigėsi.
Jeigu federacija nenorės jos pratęsti, juos visiškai suprasiu. Jeigu šnekins toliau dirbti, pagalvosiu“, – po pralaimėjimo olimpinių žaidynių ketvirtfinalyje Rusijos rinktinei kalbėjo K.Kemzūra.
LKF jo nebešnekino ir pradėjo ieškoti kito trenerio.
Didelių diskusijų nekilo
2012 metų rudenį rinktinės trenerio paieškos buvo labai lengvos. Aiškus LKF favoritas buvo J.Kazlauskas, kurio kandidatūrą smarkiai rėmė šalies krepšinio vadovas A.Sabonis. Didelių diskusijų net nekilo.
„Prasideda naujas ciklas, trenerį turime paskirti ketveriems metams. J.Kazlauskas – vienas geriausių trenerių, o rinktinėje vyks kartų kaita.
Manau, jis yra treneris, galintis įkvėpti ir būti autoritetas visiems – nuo žvaigždžių iki naujokų“, – taip kalbėjo A .Sabonis.
Suprantama, prieš ketverius metus buvo ir galvojusių kitaip. Bet rinktinės rezultatai patvirtino, kad LKF pasirinko teisingai. J.Kazlauskas tapo pirmuoju šiame amžiuje treneriu, kuriam vadovaujant Lietuvos rinktinė iškovojo du medalių komplektus.
Prie 2013 ir 2015 metų Europos pirmenybių sidabro buvo pridėta ketvirtoji vieta 2014 metų pasaulio čempionate, todėl J.Kazlausko pozicijos, priešingai nei jo pirmtakų, nė sykio nesusvyravo.
Krepšininkai nuvylė tiktai per šių metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Vis dėlto net rinktinei užėmus tik septintąją vietą, LKF nenorėjo nurašyti patyrusio specialisto ir prašė jo, kad pasiliktų dar vienam olimpiniam ciklui.
„Nėra ko galvoti, sutartis pasibaigė“, – vos sugrįžęs iš Rio sakė J.Kazlauskas, tačiau paskui ėmė svyruoti teigdamas, kad dar kalbėsis su federacija.
Rinksis iš trijų kandidatų?
Susitarti nepavyko, ir LKF vėl turės spręsti, į kieno rankas atiduoti svarbiausią šalies komandą.
Dažniausiai minimi trys kandidatai – krepšinio aistruolių trokštamas Rimas Kurtinaitis, trenerio darbo patirties „Žalgiryje“ besisemiantis Šarūnas Jasikevičius ir Klaipėdos „Neptūną“ treniruojantis Dainius Adomaitis.
LKF prezidentas A.Sabonis antradienį pažadėjo, kad sprendimas bus priimtas spalio 25-ąją per vykdomojo komiteto posėdį.
Visi Lietuvos rinktinės treneriai (nuo 1992 m.)
V.Garastas (1992–1997 m.): 45 pergalės ir 14 pralaimėjimų; 1992 ir 1996 m. olimpinių žaidynių bronza, 1995 m. Europos čempionato sidabras.
J.Kazlauskas (1997–2001 m.): 32 pergalės ir 17 pralaimėjimų; 2000 m. olimpinių žaidynių bronza.
A.Sireika (2001–2006 m.): 31 pergalė ir 8 pralaimėjimai; 2003 m. Europos čempionato auksas.
R.Butautas (2007–2009 m.): 14 pergalių ir 9 pralaimėjimai; 2007 m. Europos čempionato bronza.
K.Kemzūra (2010–2012 m.): 21 pergalė ir 9 pralaimėjimai; 2010 m. pasaulio čempionato bronza.
J.Kazlauskas (2013–2016 m.): 24 pergalės ir 11 pralaimėjimų; 2013 ir 2015 m. Europos čempionato sidabras.
