1996-ųjų gruodžio 3 diena, Ouklandas.
Š.Marčiulionis, vilkintis „Denver Nuggets“ ekipos 8-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius, bando veržtis pro širdžiai mielo klubo „Golden State Warriors“ žaidėją Latrellą Sprewellą.
Iš Europos į NBA perkėlęs ir firminį „eurožingsnį“ įskiepijęs lietuvis ir tąkart norėjo pasinaudoti galimybe apeiti varžovą, tačiau netinkamai pastatė koją.
„Pajutau skausmą... Jutau, kad kažkas negerai. Neteisingai koja atsistojo, ir viskas. Skaudėjo“, – dvidešimties metų senumo įvykius prisiminė 52 metų Š.Marčiulionis, pirmasis iš lietuvių pravėręs NBA lygos duris.
Taškas – po trijų mėnesių
Tąkart vos septynias minutes rungtynėse su pirmuoju savo klubu NBA sužaidęs lietuvis medikų buvo palydėtas ant atsarginių žaidėjų suolo ir daugiau ant NBA parketo Lietuvos krepšinio legenda oficialiuose mačuose nepasirodė.
Tai buvo Š.Marčiulionio sportinės karjeros pabaiga.
„Na, negaliu sakyti, kad ji tądien ir baigėsi. Tada nepasakiau garsiai „viskas“, „išeinu“, – aiškino 8 sezonus NBA praleidęs garsus krepšininkas.
Mintyse versdamas savo krepšininko karjeros puslapius Š.Marčiulionis laikosi nuomonės, jog ryšius su profesionalų krepšiniu nutraukė praėjus trims mėnesiams po nelemtos traumos – 1997-ųjų vasario pabaigoje.
Sutartį pasirašė Zagrebe
1989 metais, kai pasaulio žemėlapyje dar egzistavo aižėjanti Sovietų Sąjunga, jaunas Vilniaus „Statybos“ krepšininkas Š.Marčiulionis ryžosi vienam didžiausių gyvenimo iššūkių.
Kartu su ukrainiečiu Oleksandru Volkovu ir tuometinės Jugoslavijos atstovu Vlade Divacu lietuvis rengėsi praverti tuomet dar mažai europiečiams pažįstamos NBA lygos duris.
Dar 1987 metais NBA naujokų biržoje 127-ą Š.Marčiulionį pašaukė Ouklando „Golden State Warriors“ klubas.
Tačiau turėjo praeiti dar dveji metai, kol vienam talentingiausių šalies žaidėjų, tuomet 25-erių 196 cm ūgio Š.Marčiulioniui pavyko pakelti geležinę Sovietų Sąjungos uždangą.
Š.Marčiulionis, iki tol uždirbdavęs kelis šimtus rublių per mėnesį, 1989-ųjų birželio 23 dieną JAV ambasadoje Zagrebe pasirašė trejų metų 3,8 mln. JAV dolerių vertės sutartį.
Rugpjūčio pradžioje jis jau dalyvavo pirmoje „Warriors“ klubo treniruočių stovykloje Henikeryje (Naujojo Hampšyro valstija).
Vertino ir NBA ekspertai
Nors anksčiau buvo patyręs kelias rimtas traumas, Š.Marčiulionis jau pirmąjį NBA sezoną įrodė, kad jos nėra didelis trukdys. Lietuvis netapo suolelio šildytoju: per 75 mačus vidutiniškai žaidė po 22 min., per jas rinko po 12,1 taško, atkovojo po 2,9 kamuolio, perėmė 1,3 kamuolio ir atliko 1,6 rezultatyvaus perdavimo.
Š.Marčiulionis su tokiais asmeniniais rodikliais tapo vienu pretendentų į tų metų NBA geriausio naujoko titulą.
Atsiskleisti jam nesutrukdė ir tai, jog „Warriors“ komandos gynėjų grandyje tuomet rungtyniavo tokios žvaigždės kaip Chrisas Mullinas, Mitchas Richmondas ar Timas Hardaway.
1991–1992 metais lietuvis pasiekė 18,9 pelnomų taškų vidurkį, o 1992 metų kovo 28-ąją įmetęs 35 taškus džiaugėsi asmeniniu NBA rezultatyvumo rekordu.
Natūralu, kad tų metų sezone „Warriors“ europietis nusipelnė ir lygos ekspertų įvertinimo – sugebėjo užimti antrąją vietą NBA geriausio atsarginio žaidėjo rinkimuose (vadinamojo šeštojo žaidėjo).
Kitą sezoną Lietuvos krepšinio rinktinės narys ir toliau žibėjo, rinkdamas po 17,4 pelnyto taško, 3,2 atkovoto kamuolio ir 3,5 rezultatyvaus perdavimo, nors dėl traumų turėjo praleisti daugiau nei pusę ekipos mačų.
Nuo tų metų Š.Marčiulionį pradėjo persekioti traumos, o nuo 1994-ųjų jis pakeitė net tris klubus – „Seattle SuperSonics“, „Sacramento Kings“ ir „Denver Nuggets“, juose vidutiniškai rinko vos po 9 taškus.
1996–1997 metų sezoną lietuvis suspėjo sužaisti vos 17 rungtynių, o po gruodžio 3 dieną gautos traumos nutarė trauktis iš NBA.
„Nenorėjau būti bloga investicija. Po operacijų ir traumų nebegalėjau žaisti visa jėga, vadinasi, nebūčiau likęs stabilus krepšininkas“, – apie savo sprendimą ne sykį viešai pasakojo Š.Marčiulionis.
Žaisti Europoje jau nenorėjo
– Ar tada nepadarėte klaidos, nutaręs krepšininko karjerą baigti būdamas 32-ejų? – paklausė Š.Marčiulionio „Lietuvos rytas“.
– Mano pozicija buvo aiški ir paprasta: kuo tu gali būti naudingas savo klubui, jei esi traumuotas ir jauti traumų padarinius?
Ką aš galėjau duoti komandai, jei šimtu procentų nebuvau pasirengęs?
Dabar jau galima postringauti, kad vertėjo NBA likti dėl pinigų, pasislėpti už kitų žaidėjų, pasėdėti ant atsarginių žaidėjų suolo ir gauti vieną kitą papildomą milijoną. Bet tai ne man – aš taip nemoku.
Buvo aišku: jei nesi reikalingas, reikia trauktis. Gal tuomet tai ir buvo drastiškas žingsnis, bet reikia prisiminti, kokioje valstybėje mano kartos Lietuvos žmonės užaugo ir kas buvo skiepijama.
Tas SSRS pasaulis buvo visiškai kitoks ir buvo sunku greitai atsikratyti tų dogmų.
– Tačiau daugelis iš NBA pasuko į Europą. Nenorėjote tokio gyvenimo posūkio?
– Ir kur galėjau? Graikijoje arba Ispanijoje? Tačiau į ten atvykus iš tavęs reikalautų daug daugiau nei NBA.
Amerikoje dar kaip nors galėčiau žaisti 15–20 minučių, o Graikijoje iš tavęs reikalautų visų 40 minučių aikštėje. Bet mano traumos to daryti tikrai neleido.
Tai dabar NBA susiklostė savotiška tradicija, kad nusipelnę ir garsūs krepšininkai prieš baigdami karjerą sudaro dar gerą metų ar dvejų sutartį. Tai lyg savotiškas atpildas už metus, praleistus NBA.
Tačiau mano laikais tai nebuvo populiaru: žaidi, ateina tavo riba ir planuoji pasitraukimą.
– Ar galėtumėte palyginti jūsų laikų NBA ir dabartinę, kurioje viešpatauja greitis ir jėga?
– Ir milžiniški atlyginimai. Tokių tuomet nebuvo. Net sunku buvo įsivaizduoti tokius pinigus mano laikais.
Nežinau, ar dabartinis krepšinis nužingsniavo toli nuo manojo krepšinio. Žinoma, jis kur kas greitesnis, agresyvesnis, paremtas fiziniu pasirengimu, bet vis tiek liko krepšinis.
Tik šiemet su NBA atsisveikino žmogus, su kuriuo aš žaidžiau lygoje, – Kobe Bryantas. Jis tuomet žaidė krepšinį ir pastaruosius dvidešimt metų žaidė krepšinį.
Taip, dabar žaidimo kokybė aukštesnė, bet kalbėti reikia ne apie žaidimą.
Labai pasikeitė krepšinio pateikimas – salės, televizijų transliacijos, net komandų persirengimo kambariai. Šioje NBA srityje padarytas rimtas šuolis, kad krepšinis taptų kur kas kokybiškesniu produktu.
– Kaip jums atrodo, ar tuometis Šarūnas Marčiulionis galėtų prasibrauti į šių dienų NBA?
– Nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Į NBA atėjau dar, kaip sakoma, šaukiamojo amžiaus – man buvo 25-eri ir manęs tikrai reikėjo klubui.
Reikia suprasti, kad komandą sukurti ir ją sustyguoti yra menas. Negali turėti dviejų ar trijų tos pačios pozicijos arba tokio pat pajėgumo žaidėjų. Tai klubui prabanga.
Reikia žiūrėti, ar krepšininkui tinka kito tipo žaidėjas, ar visi gali susikalbėti aikštėje. Tada man tiko „Warriors“.
Gal dabar būtų kita komanda, o gal ir nebūtų.
– Baigiantis karjerai pakeitėte tris klubus, o paskutinis buvo „Nuggets“.
Tai buvo ne jūsų klubas?
– Kai aš gavau kojos traumą, mane operavo tas pats chirurgas, kuris atliko operaciją ir Artūrui Karnišovui.
Kitose komandose tuoj pat vykdavo reabilitacija, buvo bandoma krepšininką kuo greičiau pastatyti ant kojų.
O mano atveju buvo viskas kitaip. Denveris tuo metu buvo prie atsiliekančių NBA klubų. Niekas ten nespaudė, kad žaidėjas kuo greičiau atgautų sportinę formą, niekas dėl to nesuko galvos.
„Kai galėsi žaisti, pasakyk“, – taip man buvo pasakyta. Lyg ir atsigavau, bet tuomet man niekas nesakė: eik, jau reikia.
Palaukiau, niekas nieko nesakė, tad ir pasakiau, kad išeinu. Nesėdėsi juk ant suolo ir jo nešildysi. Norėjau dar ką nors nuveikti „Nuggets“, bet niekam to nereikėjo.
Čia buvo panašiai kaip su Lietuva – norėjau prisidėti, padaryti ką nors gera šalies krepšiniui, bet mačiau, kad niekam nereikia.
Ne – tai ne. Tuomet išėjau ir iš Lietuvos krepšinio pasaulio...
Šarūno Marčiulionio karjeros faktai
Gimė 1964 m. birželio 13 d. Kaune. Ūgis – 196 cm. Žaidė atakuojančiojo gynėjo pozicijoje.
Klubai. Vilniaus „Statyba“ (1981–1989 m.), „Golden State Warriors“ (1989–1994 m.), „Seattle SuperSonics“ (1994–1995 m.), „Sacramento Kings“ (1995–1996 m.) ir „Denver Nuggets“ (1996–1997 m.).
Buvo pakviestas 1987 m. NBA naujokų biržos šeštajame rate. Jį 127-uoju šaukimu pasirinko „Warriors“ klubas. 1989 m. birželio 23 d. pasirašęs sutartį su „Warriors“ tapo pirmuoju į NBA patekusiu Lietuvos krepšininku. Per 8 sezonus NBA lygoje žaidė 380 rungtynių ir pelnė 4864 taškus (vid. 12,8).
Rinktinės. Žaisdamas SSRS rinktinėje tapo Seulo olimpinių žaidynių čempionu (1988 m.), laimėjo Europos pirmenybių sidabro (1987 m.) ir bronzos (1989 m.) medalius.
Žaisdamas Lietuvos rinktinėje laimėjo du olimpinių žaidynių bronzos medalius (1992 ir 1996 m.) ir Europos čempionato sidabro medalį (1995 m.). Lietuvos rinktinėje žaidė 34 oficialias rungtynes ir pelnė 687 taškus (vid. 20,2).
Titulai. Keturis kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku (1987, 1989, 1990 ir 1991 m.). Italijos savaitraščio „Superbasket“ rinkimuose buvo išrinktas geriausiu 1988 m. Europos krepšininku. 1992 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje privačią krepšinio mokyklą. Buvo vienas Lietuvos krepšinio lygos ir Šiaurės Europos krepšinio lygos steigėjų, 2002–2006 m. buvo „FIBA Europe“ valdybos narys. 2014 m. išrinktas į J.Naismitho krepšinio šlovės muziejų, 2015 m. – į FIBA šlovės muziejų.
Penki įspūdingiausi mačai NBA
35 taškai (11/21 metimo), 4 rez. perd., 3 blokai rungtynėse su „New Jersey Nets“ (1992 m. kovo 28 d.).
34 taškai (12/18 metimų), 5 atk. kam., 3 rez. perd. su „Philadelpia 76ers“ (1993 m. sausio 13 d.).
33 taškai (11/14 metimų), 3 atk. kam., 4 rez. perd. su „Orlando Magic“ (1990 m. sausio 13 d.).
32 taškai (12/20 metimų), 8 atk. kam., 9 rez. perd. su „Sacramento Kings“ (1992 m. balandžio 3 d.).
27 taškai (6/12 metimų), 3 atk. kam., 8 rez. perd. su „Seattle SuperSonics“ (1992 m. balandžio 28 d.).
