Į 112 minučių trukmės filmo, kurio autorius sporto operatorius Stasys Petkus, pristatymą susirinkusios minios žmonių akivaizdoje V.Garastas prisiminė ir sunkiausias dienas, ir triumfo akimirkas. Vyras taip pat visiems dėkojo už jam parodytą dėmesį.
„Kai man paskambino kūrybinė grupė ir pasakė, kad nori kurti filmą apie mane, negalėjau suprasti, ką jie kurs. Bet per 15 metų darbo su „Žalgiriu“ ir Lietuvos rinktine buvo surinkta 300 val. medžiagos. Šaunu, kad vis dėl to jie tai padarė. Apie jubiliejaus iškilmes negalvojau. Juk atrodo, kad viskas buvo, praėjo. Tačiau jeigu filmo kūrybinė grupė ėmėsi tokio darbo, esu jiems už tai labai dėkingas. Vaikams, vaikaičiams bus prisiminimas, kad turėjo tokį tėvą ir senelį“, – atvirai kalbėjo V.Garastas.
Paklaustas, ar per daugybę metų jis rado atsakymą į klausimą, koks turi būti geras treneris, V.Garastas tikino, jog idealių trenerių pasaulyje nėra. Mat visi turi minusų silpnybių, tačiau treneris turi būti išsilavinęs, turėti psichologinių, anatominių žinių, būti susipažinęs su naujausia treniruočių sistema.
„Trenerio gyvenimas yra nuolatinis mokymas. Treneriui labai svarbu būti diplomatu, jis turi būti ryžtingas. Treneriui bailiui ne vieta aikštelėje. Reikia nebijoti atsakomybės“, – aiškino V.Garastas.
Į klausimą, ko sau palinkėtų į devintąją dešimtį įkopęs treneris sakė, jog sau jis linki kukliai: kad būtų sveikas, galėtų laisvai judėti, jam nereikėtų vaikščioti pasiramsčiuojant lazda ar dienas leisti sėdint ant kėdės.
„Mano draugų, su kuriais kažkada žaidžiau už Lietuvos rinktinę, jau nėra tarp gyvųjų. Turiu nuotrauką, kur mūsų buvo dvylika,o dabar likau vienas. Tačiau vis tiek norisi gyventi visavertį gyvenimą“, – neslėpė V.Garastas. Po premjeros kalbinti krepšininkai, kuriuos treniravo, V.Garastas negailėjo jam šitų žodžių.
„Vladas Garastas – geriausias visų laikų Lietuvos krepšinio treneris, komandos tėvas. Žmogus atvedęs Lietuvos krepšinį į pergalių kelią. Jis paliko didžiulį pėdsaką krepšinio istorijoje. Viliuosi, jog šis filmas bus išsaugotas ateities kartoms“, – kalbėjo vienas žinomiausių šalies krepšininkų, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas A.Sabonis. Jį V.Garastas iškilmingą vakarą pavadino šimtmečio žvaigžde.
A.Sabonis negailėjo asmeninių įspūdžių apie V.Garastą. Jis pasakojo, jog pirmąkart V.Garastą išvydo televizijos ekrane, kai jis 1979 pradėjo treniruoti Kauno „Žalgirį“. Tuomet būsimoji Lietuvos krepšinio garse dar nebuvo pakviestas į šią komandą.
„Pirmojo įspūdžio nesusidariau, nes tuomet buvau dar per jaunas, kad apskritai greitai susidaryčiau įspūdį apie žmogų. Man svarbiausia buvo patekti į komandą ir žaisti už ją.
Nuo pat pirmosios dienos komandoje V.Garastas jam buvo kaip tikras tėvas, kuris jį ir kitus komandos žaidėjus yra ne kartą ir vyriškai pabaręs, ir daugybę kartų pagyręs. Su treneriu A.Sabonis bendraudavo ne tik krepšinio aikštelėje, vyrai prisiminė, kaip drauge yra vykę žvejoti.
Kitas taip pat praeityje garsus krepšininkas Sergejus Jovaiša tikino, kad tokio santūraus trenerio ir tikro stratego jam neteko sutikti.
„Pylos gaudavome retai. Tačiau rimtai supykęs V.Garastas vis dėlto pakeldavo balsą. Tuomet kokį mėnesį labai stengdavomės, kad nenuviltume trenerio ir komandos“, – prisiminė S.Jovaiša.
Sportininkas sakė, kad nors V.Garastas atrodydavo ramus, jo viduje virė aistros. S.Jovaiša išskyrė vieną svarbiausių V.Garasto bruožų – jo ryžtą ir norą nugalėti.
Dar vienas tų laikų krepšininkas Vitoldas Masalskis įsitikinęs, jog V.Garastas – pats geriausias trenerio ir žmogaus pavyzdys, iš kurio būtina mokytis daugybės dalykų.
Filmą pristačiusios grupės teigimu, kuriant filmą buvo pakalbinta daugybė pašnekovų, rasta ir panaudota keli šimtai valandų archyvinės vaizdo medžiagos.
Filmas pasakoja apie įkvepiančią V.Garasto gyvenimo istoriją ir trenerio karjerą. Filme daug dėmesio skiriama ir kauniečio šeimai.
