Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis ir Arvydas Sabonis knygos autoriaus A.Gomelskio sūnaus Vladimiro kaltinami suokalbiu prieš Šarūną Marčiulionį, kad šis nepatektų į SSRS rinktinę. „Jei taip būtų, tikrai pasakyčiau. Garbės žodis.
Nesu iš tų, kuris prisidirbęs slėptų kažką. Nebuvome tuomet su Šaru draugeliai, bet įkalbinėti trenerio neimti jo į rinktinę – čia jau persistengta“, – išgirdęs mestus kaltinimus teigė dabartinis Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo strategas R.Kurtinaitis.
Prieš kurį laiką Rusijoje buvo prisiminta auksinė SSRS laikų krepšinio rinktinė, kuri sugebėjo 1988 metų Seulo olimpiadoje išplėšti aukso medalius iš favoritais laikytų serbų ar amerikiečių. Ta proga rusų žurnalistai suskubo parašyti nemenkus straipsnius apie auksinę A.Gomelskio surinktą kariauną: apie jau Anapilin iškeliavusius Valerijų Goborovą, Aleksandrą Belosteną ir Viktorą Ponkraškiną bei kitus legendomis tapusius žaidėjus.
Visų jų „portretai“ buvo paįvairinti ištraukomis iš Vladimiro Gomelskio knygos „Papa – velikyj trener“ („Tėtis – didis treneris“), kurioje aprašyti visi rinktinės užkulisiai.
Nemenkas dėmesys buvo skirtas ir Lietuvos rinktinės žaidėjams – Šarūnui Marčiulioniui, Arvydui Saboniui, Valdemarui Chomičiui bei Rimui Kurtinaičiui. Ir garsiajam lapinui Sergejui Jovaišai, kuris SSRS rinktinei atstovavo devynerius metus – nuo 1978-ųjų iki 1987 metų, tačiau karjerą baigė tuomet, kai rinktinė šovė į nematytas aukštumas.
V.Gomelskio tėvui dedikuotoje knygoje tikinama, kad dar 1984 metais visi Kauno „Žalgiryje“ tuo metu žaidę ir SSRS rinktinėje buvę lietuviai stojosi piestu prieš Š.Marčiulionio kandidatūrą. Mat jis atstovavo Vilniaus „Statybos“ komandai – kauniečių varžovei tuometiniame SSRS čempinate.
„Šarūnas Marčiulionis į SSRS rinktinę prasimušinėjo sunkiai, – rašoma knygoje „Papa“ apie būsimą NBA žaidėją. – Būdamas metro devyniasdešimties, jis atrodė kaip mažas tankas krepšinio aikštėje. Tačiau prieš Šarą stojo visi kiti lietuviai, kurie atstovavo Kauną.
Mat gimęs Kaune, Š.Marčiulionis išvyko mokytis į Vilniaus valstybinį universitetą ir žaidė sostinės „Statybos“ klube. Kas pusę metų „Marčelo“ gaudavo pasiūlymą pereiti į „Žalgirį“ iš „Statybos“, tačiau kaskart jį atmesdavo“.
Istorija apie priešpriešą tarp Š.Marčiulionio ir kitų mūsų šalies krepšininkų V.Gomelskis aprašė itin smulkiai.
„Tuo metu, kai mūšiai tarp „Žalgirio“ ir CSKA buvo pagrindiniu šalies krepšinio veidu, lietuviai V.Chomičius, R.Kurtinaitis, šiek tiek mažiau A.Sabonis ir labai – Sergejus Jovaiša buvo prieš, kad rinktinėje pasirodytų krepšininkas iš „Statybos“.
Visi jie buvo prieš Š.Marčiulionį. Jie kartu su latviu Igoriu Miglinieku atėjo pas mano tėvą 1984 metais stovykloje Novogorske ir pasakė: „Aleksandrai Jakovlevičiau, mes turnyre Amerikoje negalėsime gerai žaisti, jei su mumis bus Š.Marčiulionis. Nereikia jo imti į komandą“. Neįtikėtina, tačiau visiems jiems pasisekė įkalbėti ir antrąjį trenerį Vladimirą Obuchovą, kuris taip pat prašė neimti Šaro. Ir tėvas nepaėmė. Tačiau, kai sugrįžo iš Amerikos, jis pasakė: „Kokią kvailystę aš padariau. Na, kokią kvailystę...“.
Ir ne todėl, kad į šią poziciją nebuvo ką imti – vietoj Š.Marčiulionio vyko Žukanenka iš Almatos ekipos. Tai charakteris... Juk Š.Marčiulionis tikras lietuvis – užsispyręs, pasitikintis savimi, turintis puikų azarto ir šalto proto balansą. Po to tėtis jau nepasidavė spaudimui. Jis visiems jiems sakė: „Vyrukai, jus pas save Lietuvoje savo klausimus spręskite.
Tai jūsų reikalas ir Lietuvos krepšinio federacijos, kuri žino, kaip vadovauti krepšiniui Respublikoje. O pas mane žais tik stipriausieji, o Š.Marčiulionis, be abejo yra stipriausias“. Įsivaizduojate, kaip tai buvo apmaudu girdėti Rimui Kurtinaičiui. Juk jis konkuravo su Šaru dėl vietos vienoje pozicijoje“.
„Žinote, esu ne kartą bendravęs su Vladimiru – jis kai kada mėgsta „vartyti“ faktus kaip nori, užmiršta juos. Galiausiai, ne jis buvo vienoje ar kitoje vietoje, o jam kažkas pasakojo. Jo tėvas pasakojo, kuris visada norėjo būti aukšumoje“, – iš visos šios istorijos juokėsi 56-erių R.Kurtinaitis.
Krepšinio specialistas tikino, kad tuomet jis tikrai negalėjo nei eiti kalbėtis su A.Gomelskiu, nei reikšti savo nuomonę.
„Tai, kad aš pats kabėjau ant klaustuko. Koks tuo metu galėjo būti mano maršas prieš Š.Marčiulionį? Ir šiaip, nesu girdėjęs, kad kas būtų ėjęs ir kalbėjęs, kad Šaro neimtų į rinktinę. Žinote, Vladimiras neblogas mano pažįstamas, tačiau ir su manimi kalbant jis mėgsta istorijas pagrąžinti: pasakoja apie mane, o aš jam sakau – o tu buvai? Tu žinai? Juk viskas buvo kitaip“, – teigė dabar geras Š.Marčiulionio draugas R.Kurtinaitis.
„Lietuvos ryto“ treneris aiškino, kad per visą karjerą SSRS rinktinėje A.Gomelskis nė karto jo neklausinėjo apie galimus kandidatus į komandą.
„Buvo pas mus tokia „senolių“ rinktinės taryba – susirinkdavo visi jie ir kai kada pasvarstydavo, ar verta į kandidatų sąrašą įtraukti vieną ar kitą žaidėją. Taip buvo su Valdžiu Valteriu. Prieš Seulą A.Gomelskis lyg ir norėjo į komandą įtraukti savo numylėtinį iš Latvijos, tačiau „senoji gvardija“ pasakė, kad rinktinėje turi žaisti tie, kurie laimėjo olimpinėje atrankoje kelialapį. Taip ir liko I.Migliniekas, o ne V.Valteris atėjo.
Jei kalbėčiau apie save, tai tik kartą su A.Gomelskiu tais metais rinktinės stovykloje stovėjome vienas prieš vieną. Tada jis man tik pasakė: „Kai grįši namo, pabučiuok tėvui ir motinai rankas – keista, kad į tokį molį jie sugebėjo kažką verto įkrauti. Bet viskas dabar tik nuo tavęs priklauso“.
Išgirdęs mestus kaltinimus, kad vienas iš didžiausių iniciatorių neprileisti prie rinktinės buvo S.Jovaiša, dabartinis Seimo narys net pyktelėjo: „Visiškas absurdas. Visiškas melas“.
Buvęs garsus krepšininkas, dukart Europos ir pasaulio čempionas bei dukart olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas 62-ejų S.Jovaiša sakė, kad niekada jokių demaršų pas A.Gomelskį dėl Š.Marčiulionio nebuvo.
„Dabar įsivaizduokime, mums sako, kad reikia paimti į rinktinę dar vieną lietuvį, o mes ką? Šaukiame, kad ne. Kvailiau ir būti negali. Net ir teisintis nėra ko – V.Gomelskio pasakų neverta komentuoti. Žinote, jau praėjo daugiau kaip 33 metai. Dalis žmonių, kurie žinojo rinktinės reikalus, jau Anapilyje. Kiti primiršo, kai kam jau ir neaktualu. Tai tuomet galima ir pafantazuoti“, – kalbėjo S.Jovaiša.
- Tai viskas, kas parašyta apie Š.Marčiulionio patekimą į rinktinę – prasimanymas?, - lrytas.lt paklausė S.Jovaišos.
– Galiu ramia sąžine pasakyti, kad tokio dalyko nebuvo. Kas ten turėjo kabėti – Arvydas? Jis apskritai tylėdavo komandoje. Valdas? Na, nebuvo kalbų apie Šarūną. Jis pats viską darė – patarėjų ar užtarėjų jam nereikėjo. Juolab, žinant Šaro charakterį – jis tikrai nėra marmeladinis. Kitą vertus, galėčiau tokį kontrargumentą mesti – tai koks jau tuomet A.Gomelskis didis treneris, jei jis klausytų krepšininkų nuomonės, ką imti,o ko ne.
- Bet buvo Taryba SSRS rinktinėje?
– Taip, buvo. Ir tikrai apie ką buvo kalbėta, tai apie Rimo Kurtinaičio kandidatūrą. Ne manęs klausė – visų. Tai mes, lietuviai, garsiausiai šaukėme, kad reikia dar vieno lietuvio. Žinote, A.Gomelskis turėjo visada įdomią savybę – jis „išvartydavo“ situaciją taip, kaip jam patogiau. Nenorėjo jis pradžioje imti Šarūno, pasirodo, lietuviai patys kišo pagalius į ratus.
Kiek atsimenu, visada jis surasdavo tam tikrus paaiškinimus – prieš Los Andželo olimpiadą jis mums ant ausų makaronus kabino, kad turi patikinimą, kad geriausieji SSRS sportininkai vis tiek tikrai vyks į žaidynes. O rinktinė – geriausia. Arėme, stengėmės, o olimpiados taip ir nebuvo – tik žaidynės Maskvoje, vaikišku pavadinimu „Družba“.
Kai tik išvažiuodavome į užsienį, atgal jis tempdavo 5 lagaminus visokių dovanų – neva, kad valdžią pamalonintų, nes kitaip rinktinės niekur neleis. Jis labiau buvo geras vadybininkas nei treneris.
- Tai knygoje eilinis prasimanymas?
– Jūs žinote, kokios tautybės Aleksandras buvo (juokiasi). Jam didžiausia bėda buvo žaisti prieš Izraelį. Sakydavo, kad reikia iškaršti kailį žydams, kad tai yra svarbu visiems mums kartu, nors pats buvo tos tautybės žmogus. Taip ir su lietuviais – geriau sakyti, kad patys lietuviai vienas su kitu pjovėsi.
